„Plieno audrose“ sulaukė didelio populiarumo ir įkvėpė daugelį apie šį karą rašusių autorių, tarp jų – Erichą Mariją Remarque‘ą. Romaną knygų mugei žada išleisti leidykla „Kitos knygos“, iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus. Knygos pristatymas mugėje vyks vasario 28-ąją, sekmadienį 12 val. Rašytojų kampe.
Čia siūlome knygos ištrauką
RENJEVILIS
Iš romano „Plieno audrose“
1917-ųjų rugpjūčio 4-ąją išsilaipinome iš traukinio garsiajame Mars la Ture. Septintoji ir aštuntoji kuopos įsitaisė Donkūre, kur keletą dienų gana jaukiai pagyvenome. Tik varganos maisto normos kar tais man keldavo keblumų. Buvo griežtai uždrausta laukuose ieško tis maisto, tačiau beveik kiekvieną rytą lauko žandarai pranešdavo vardus keleto kareivių, naktį sučiuptų kasant bulves, ir aš negalėjau jų nebausti: „kad leidosi pagaunami“, kaip skambėjo mano, žinoma, neoficialus pagrindimas.
Tomis dienomis ir pats patyriau, kad neteisūs turtai neskalsūs. Iš apleisto flamandų dvaro mudu su Tebe paėmėm karališką įstiklintą karietą; važiuojant traukiniu mums pavyko paslėpti ją nuo smalsuo lių akių. Dabar ketinome padaryti prabangią iškylą į Mecą, kad pa galiau vėl kaip reikiant pasimėgautume gyvenimu. Tad vieną popietę į karietą pakinkėme arklius ir išvykome. Deja, skirta Flamandijos lygumoms, o ne kalnuotai Lotaringijai, ji neturėjo stabdžių. Dar kai me įgavome tokį pagreitį, kad netrukus švilpėme su vėju, o tai galėjo baigtis tik blogai. Pirmasis iššoko vežikas, tada Tebė, nukritęs ant padargų krūvos ir stipriai susimušęs. Ant šilkinių apmušalų sėdėti likau vienas ir jaučiausi labai nesmagiai. Atsilapojusias duris švariai nupjovė telegrafo stulpas. Galiausiai karieta nuriedėjo nuo skardžio ir atsitrenkė į namo sieną. Pro langą ropšdamasis iš sudaužyto veži mo nustebęs konstatavau, kad likau nesužeistas.
Rugpjūčio 9-ąją kuopą inspektavo divizijos vadas generolas ma joras fon Busė, pagyręs už gerą veikimą kautynėse. Kitą popietę mus susodino į traukinį ir nuvežė prie Tiakūro. Iš ten iškart išžygiavome į naujas pozicijas, kurios ėjo per miškingas Kot Loreno aukštumas priešais sugriautą, iš ne vieno tarnybos įsakymo žinomą Renjevilio kaimą.
Pirmąjį rytą apžiūrėjau savo sektorių, kuris pasirodė ilgokas vie nai kuopai; jį sudarė neperregimas iš dalies apgriuvusių apkasų labi rintas. Priekinę liniją daugelyje vietų apgriovė čia paplitusios trikojės sparnuotosios minos. Atitraukta per šimtą metrų, mano slėptuvė buvo šalia vadinamosios susisiekimo tranšėjos, netoli iš Renjevilio vedan čio kelio. Pirmą kartą po ilgo laiko vėl stovėjome prieš prancūzus.
Šiose pozicijose būtų gerai jautęsis geologas. Prisiartinimo eigo se vėrėsi net šeši klodai, nuo koralinių kalkių iki „Gravlotės merge lio“, kuriame iškalti koviniai apkasai. Gelsvai rudoje uoloje buvo pilna suakmenėjusių gyvūnų, pirmiausia plokščių, į bandelę panašių jūrų ežių: tūkstančių jų šonai kyšojo iš apkaso sienų. Kiekvieną kartą apėjęs sektorių, į blindažą grįždavau pilnomis kišenėmis kriauklių, jūros ežių ir amonitų. Mergelis malonus dar ir tuo, kad jis daug at sparesnis oro permainoms nei įprastas molis. Apkasai vietomis netgi rūpestingai pamūryti, o dugnas pabetonuotas, taigi net ir didžiausi kritulių kiekiai be vargo nubėgdavo.
Mano slėptuvė buvo gili ir drėgna. Ypač erzino viena jos savy bių: šiose apylinkėse vietoje įprastinių utėlių gyveno daug judresni jų giminaičiai. Šių dviejų rūšių santykiai, regis, priešiški, panašiai kaip rudųjų ir juodųjų žiurkių. Čia nepadėdavo netgi įpročiu tapęs baltinių keitimas, nes šoklūs parazitai klastingai tykodavo gulto šiauduose. Į neviltį įvarytas miegalius galiausiai nusviesdavo apklo tus ir pradėdavo atkaklią medžioklę.
Maitinimas taip pat galėjo būti žymiai geresnis. Be skystos pi etų sriubos, gaudavome tik trečdalį kepaliuko duonos su juokingai mažu priedu - jį dažniausiai sudarė gesti pradėjęs marmeladas. Pusę mano davinio kaskart sugrauždavo riebi žiurkė, kurią dažnai, bet ne sėkmingai medžiojau.
Rezervinės ir besiilsinčios kuopos apsistojo miško gilumoje pa sislėpusiose senovinėse blokhauzų gyvenvietėse. Man ypač patiko postovis rezervinėje Kelmų stovykloje, kuri aklojoje zonoje glaudėsi prie siauro miško tarpeklio šlaito. Gyvenau ten mažiulytėje pusiau į atšlaitę įkastoje trobelėje, tankiai apaugusioje lazdynais ir sedulomis. Pro langą matėsi medžiais apaugęs kalno šlaitas, o apačioje - siau ras, upelio vagojamas pievos rėžis. Smagiai leidau laiką maitindamas begalę vorų kryžiuočių, krūmuose išskleidusių galingus tinklus. Prie galinės blokhauzo sienos išrikiuota visokių rūšių butelių kolekcija liudijo, kad čia ramiai dūmodamas laiką leido ne vienas atsiskyrėlis, tad ir aš stengiausi nelaužyti garbingų šios vietos tradicijų. Kai va karais tik pradėjus temti iš klonio kylantis rūkas susimaišydavo su tirštu baltu ugniakuro dūmu, o aš, atsidaręs duris, sėdėdavau tarp gai vaus rudens oro ir liepsnos šilumos, man dingojosi, kad prie viso to tinka taikus gėrimas - raudonvynis perpus su kiaušinių likeriu gaub-tašoniame stikle. Skaitydavau knygą ir tęsdavau užrašus. Šios tylios šventės buvo paguoda dar ir dėl to, kad vadovavimą mano kuopai perėmė iš atsargos bataliono atvykęs laipsniu vyresnis ponas, o man kaip būrio vadui vėl teko nuobodžiai budėti apkasuose. Nesibaigian čių sargybų stengiausi išvengti - kaip įpratęs, dažnais reidais.
Rugpjūčio 24-ąją sviedinio skeveldra sužeidė narsųjį rotmistrą Bėkelmaną. Tai trečiasis bataliono vadas, kurį pulkas prarado per trumpą laiką.
Budėdamas susidraugavau su puskarininkiu Klopmanu, jau vy resniu, vedusiu, neįprastai karingu vyru. Jis buvo iš tų žmonių, ku rie drąsos požiūriu neturi nė vienos silpnos vietos; tokių iš šimtų pasitaiko vienetai. Susitarėme, kad norime pažiūrėti, kaip prancūzai apkasuose gyvena, ir rugpjūčio 29-ąją padarėme pirmą vizitą.
Nušliaužėme prie plyšio priešo užtvaroje, kurį Klopmanas pra kirpo praėjusią naktį. Mus nemaloniai nustebino, kad spygliuota vie la buvo vėl sumegzta; keldami nemažą triukšmą, ją dar kartą perkirpome ir nusileidome į apkasą. Ilgai tykoję už artimiausio traverso, pradėjome sėlinti toliau, sekdami paskui telefono laidą, kuris baigėsi prie žemėn įsmeigto durtuvo. Pozicijos buvo daug kartų užtvertos spygliuota viela, kartą - net grotuotomis durimis, tačiau tuščios. Viską gerai apžiūrėję, tuo pačiu keliu grįžome atgal ir vėl rūpestin gai užtaisėme plyšį, kad mūsų vizitas liktų nepastebėtas.
Kitą vakarą Klopmanas vėl žvalgėsi apie tą vietą, tačiau jį pasi tiko šautuvų šūviai ir citrinos formos granatos, vadinamieji „anties kiaušiniai“; viena granata nukrito visai šalia jo prie žemės prispaus tos galvos, tačiau nesprogo. Jis buvo priverstas kuo skubiau paraityti kulnis. Dar kitą vakarą iškeliavome dviese ir pamatėme, kad prie kinis apkasas užimtas. Pasiklausėme sargybinių ir nustatėme, kur jų postai. Vienas švilpiniavo smagią melodiją. Galiausiai gavome ugnies ir nuslinkome atgal.
Vėl budint apkasuose, staiga pasirodė mano bendražygiai Foigtas ir Haverkampas, kurie akivaizdžiai pašventė ir jiems kilo keistas su manymas iš jaukios Kelmų stovyklos per tamsut tamsutėlį mišką nu sigauti į priešakinę liniją, o tada eiti patruliuoti, kaip sakė. Mano prin cipas visada buvo toks, kad kiekvienas pats geriausiai žino, kada jam žaisti su ugnimi, todėl leidau jiems išlipti iš apkaso, nors priešininkas dar nebuvo nusiraminęs. Patrulis apsiribojo tik prancūziškų sviedinių šilkinių parašiutų paieška ir vienas kito vaikymu palei priešo spy gliuotą vielą mojuojant tom baltom skepetom. Be abejo, juos apšaudė, tačiau po kurio laiko jiedu laimingai sugrįžo. Juos saugojo Bakchas.
Rugsėjo 10-ąją iš Kelmų stovyklos patraukiau į pulko vadavietę, norėdamas paprašyti atostogų.
- Galvojau apie jus, - atsakė pulkininkas, - tačiau pulkas turi atlikti kovinę žvalgybą, ir aš noriu patikėti tai jums. Pasirinkite tin kamus žmones ir pasitreniruokite su jais Sulevro stovykloje.
Mūsų užduotis buvo dviejose vietose įsiveržti į priešo apkasus ir pamėginti paimti belaisvių. Patrulį sudarė trys vienetai: dvi smo giamosios grupės ir padalinys, turėjęs užimti priešakinę liniją bei pridengti mūsų užnugarį. Aš vadovavau visam patruliui ir kairiajai grupei, dešiniąją patikėjau leitenantui fon Kynicui.
Pakvietus savanorius, mano nuostabai, - vis dėlto jau buvo 1917-ųjų pabaiga - į priekį visose bataliono kuopose išėjo beveik trys ke tvirtadaliai karių. Dalyvius pasirinkau tradiciniu metodu: eidamas išilgai rikiuotės ir ieškodamas „gerų veidų". Kai kurie nepatekusieji vos neverkė.
Mano grupę, įskaitant ir mane, sudarė keturiolika vyrų, tarp jų kariūnas fon Zglinickis, puskarininkiai Klopmanas, Mevijus, Diujezyfkenas ir du pionieriai. Susitiko didžiausi antrojo bataliono pra muštgalviai.
Dešimt dienų treniravomės mėtyti granatas ir atlikome operaci ją mokomajame objekte, imituojančiame realias sąlygas. Stebuklas, kad taip uoliai treniruojantis, turėjau tik tris sužeistus skeveldromis. Beje, mums nereikėjo budėti, todėl rugsėjo 22-osios popietę aš, lau kinės, bet karui tinkančios gaujos vadas, kartu su gauja patraukiau į antrąją poziciją, kur turėjome praleisti naktį.
Vakare mudu su Kynicu per tamsų mišką nukeliavome į bataliono vadavietę, nes rotmistras Šumacheris buvo pakvietęs mus pasmerk tųjų mirti vakarienės. Tada prigulėme slėptuvėje keletui valandų po ilsio. Keistas jausmas, kai žinai, kad rytoj laukia gyvybės ar mirties reikalas, ir prieš užmigdamas dar kurį laiką klausaisi savęs, atlieki sąžinės sąskaitą.
Trečią ryto mus pažadino; pakilome, nusiprausėme ir liepėme paruošti pusryčius. Išsyk labai supykau, nes mano tarnas persūdė kiaušinienę, kurią užsakiau norėdamas pasistiprinti ir pažymėti šią dieną; pradžia buvo nuostabi.
Atstūmėme lėkštes ir šimtąjį kartą apšnekėjom visas smulkme nų, su kuriomis galėjome susidurti, detales. Protarpiais pasivaišin davome vyšnine, o Kynicas palinksmino mus keliais prieštvaniniais anekdotais. Be dvidešimt penkios pašaukėme vyrus ir nuvedėme į bunkerį priešakinėje linijoje, kur spygliuotoje vieloje jau buvo prakirpti plyšiai, o ilgos, kalkių milteliais pabarstytos strėlės kaip didelės laikrodžio rodyklės rodė puolimo taškus. Atsisveikinome paspausdami rankas ir ėmėm nekantriai laukti, kas bus.
Ruošdamasis darbui, kuriuo ketinome užsiimti, apsivilkau atitin kamus darbinius drabužius: ant krūtinės - du smėlio maišai, kiekvie name po keturias ilgakotes granatas, kairėje su smūginiais, dešinėje su degikliniais sprogdikliais; dešinėje kitelio kišenėje - pistoletas 08 su ilgu dirželiu, dešinėje kelnių kišenėje - mažas mauzeris, kairėje kitelio kišenėje - penkios kiaušininės granatos; kairėje kelnių ki šenėje - šviečiantis kompasas ir švilpukas, ant perpetės - karabino kablys granatų žiedams traukti, durklas ir vielos kirpimo žirklės. Vi dinėje kišenėje prie krūtinės pūpsojo pilna piniginė ir mano namų adresas, užpakalinėje kelnių kišenėje - plokščias vyšninės buteliu kas. Antpečius ir Gibraltaro juosteles nusiėmėm, kad priešininkas nesusigaudytų, iš kur esame. Kaip atpažinimo ženklą ant abiejų ran kų užsirišome baltus raiščius.
Be penkių penkios kaimyninė divizija atidengė klaidinančią ugnį. Lygiai penktą valandą už mūsų fronto užsiliepsnojo dangus ir virš galvų kelionę lenkta trajektorija pradėjo ūžiantys sviediniai. Stovė jau su Klopmanu prie slėptuvės angos ir rūkiau paskutinį cigarą; ta čiau dėl daugybės neprielėkių turėjome pasiieškoti priedangos. Su laikrodžiais rankose skaičiavome minutes.
Lygiai penkios po penkių iššokome iš slėptuvės ir paruoštais ta kais prasibrovėme pro kliūtis. Iškėlęs granatą bėgau pirmas ir sam brėškyje mačiau, kad puola ir dešinysis patrulis. Priešo vielos už tvara buvo silpna; įveikiau ją dviem šuoliais, tačiau užkliuvau už atokiau ištiestos vielos spiralės ir nugriuvau į išrausą, iš kurios mane ištraukė Klopmanas ir Mevijus.
- Ty!
Įšokome į pirmąjį apkasą nesutikdami pasipriešinimo, tuo tarpu dešinėje prasidėjo triukšmingos granatų kautynės. Nekreipdami dė mesio, įveikėme smėlio maišų užtvarą, susigūžę pranykome išrausose ir vėl išnirome prie spygliuotos vielos ežių eilės priešais antrąją liniją. Ji taip pat buvo visiškai sugriauta ir neteikė jokių vilčių paimti belaisvių, todėl nestabtelėdami nuskubėjome įtvirtinta tranšėja to lyn. Iš pradžių priekin buvau pasiuntęs pionierius, kad išvalytų ke lią, paskui, kadangi tempas buvo nepakankamas, priekyje atsistojau pats. Negalėjome gaišti laiko fejerverkams.
Pasiekę trečiąją liniją aptikome radinį, nuo kurio mums užėmė kvapą: žioruojanti cigaretės nuorūka ant žemės skelbė, kad priešas labai netoli. Daviau ženklą savo žmonėms, stipriau sugniaužiau granatą ir ėmiau slinkti gerai įrengtu apkasu, iš kurio sienų kyšojo daugybė paliktų šautuvų. Tokiose situacijose atmintin įsirėžia kie kviena smulkmena. Šioje vietoje tarsi sapne įstrigo katiliuko su jame stovinčiu šaukštu vaizdas. Po dvidešimties minučių šis pastebėjimas išgelbės man gyvybę.
Staiga priešais šmėkštelėjo neaiškios figūros. Pasileidome joms įkandin ir pakliuvome į akligatvį, kurio sienoje buvo iškastas slėptu vės įėjimas. Atsistojau prie jo ir sušukau:
- Montez! (1)
Atsakė granata. Veikiausiai tai buvo sprogmuo su delstiniu sprogdikliu; išgirdęs negarsų trinktelėjimą turėjau laiko atšokti. Granata sprogo priešpriešinėje sienoje galvos aukštyje - sudraskė mano šilkinę kepurę, keliose vietose sužeidė kairę ranką ir nurėžė mažojo piršto galiuką. Šalia stovėjusiam pionierių puskarininkiui pervėrė nosį. Atsitraukėme kelis žingsnius ir granatomis subom bardavome pavojingą vietą. Vienas karštakošis į angą įmetė pa degamąjį vamzdelį ir tolesnis puolimas pasidarė nebeįmanomas. Apsisukome ir pasileidome trečiąja linija priešinga kryptimi, norėdami pagaliau sučiupti nors vieną priešininką. Visur mėtėsi numesti ginklai ir amunicijos dalys. Mūsų galvose vis kraupiau skambėjo klausimas: „Kurgi visų šitų šautuvų savininkai? Kurgi jie slepiasi?“, tačiau su paruoštomis granatomis ir nutaikytais pis toletais ryžtingai skubėjome vis gilyn į tuščius, parako dūmais pradvisusius apkasus.
Mūsų tolesnis kelias paaiškėjo tiktai vėliau, kai viską apmąstė me. Nejučiomis mes įsukome į trečią tranšėją ir, jau apšaudomi nuo savos užtveriamosios ugnies, priartėjome prie ketvirtosios linijos. Retkarčiais atplėšdavome vieną iš sienon įleistų dėžių ir atminimui į kišenę įsikišdavome po granatą.
Prabėgę pro kelias kryžminių ir paralelinių tranšėjų eiles, nė vie nas nebesusigaudėme, kur atsidūrėme, ir kurioje pusėje vokiečių po zicijos. Visi pamažu įsiaudrino. Drebančiose rankose šokinėjo kom pasų strėlės, o ieškant Šiaurinės žvaigždės iš susijaudinimo išgaravo visa mokyklinė išmintis. Balsų šurmulys netolimuose apkasuose rodė, kad priešininkas jau atsigavo po pirmosios nuostabos. Tuoj jis nustatys mūsų buvimo vietą.
Mums dar kartą apsisukus, likau paskutinis ir staiga pamačiau, kad priešais, virš smėlio maišų traverso į šonus juda kulkosvaidžio žiotys. Šokau į tą pusę, suklupdamas ant prancūzo lavono, ir išvy dau prie ginklo triūsiančius puskarininkį Klopmaną ir kariūną fon Zglinickį. Šaulys Haleris apžiūrinėjo sumaitotą lavoną, ieškodamas dokumentų. Nesirūpindami tuo, kas vyksta aplinkui, su karštligiš ka skuba triūsėme prie kulkosvaidžio, kad parsineštume bent kokį trofėjų. Aš bandžiau atsukti laikiklio veržles; kitas vielos žirklėmis nukirpo kulkų juostą; galiausiai pačiupome ant trikojo stovintį daik tą, norėdami parsitempti jį neišardytą. Tą akimirką iš paralelinio ap kaso - iš tos pusės, kur manėme esant mūsų linijas, pasigirdo labai susijaudinęs, bet grasinantis priešo balsas:
- Qu'est-ce qu'ily a? (2)
Ir į mūsų pusę aukštu lanku nuskriejo juodas kamuolys, vos ma tomas auštančio ryto dangaus fone.
- Dėmesio!
Tarp manęs ir Mevijaus blykstelėjo; skeveldra pataikė Mevijui į ranką. Išsilakstėme į šalis, dar labiau painiodamiesi apkasų raizga lynėje. Su manimi liko tik pionierių puskarininkis kraujuojančia no simi ir Mevijus sužeista ranka. Tiktai iš plyšių vis dar nesiryžtančių lįsti prancūzų sutrikimas atidėjo mūsų pražūtį. Bet tai galėjo trukti tik keletą minučių, kol susidursime su gausesniais padaliniais, kurie mus su malonumu pribaigs. Pasigailėjimo tikėtis nevertėjo.
Praradęs bet kokią viltį sveikas grįžti iš šito širšių lizdo, staiga džiaugsmingai sušukau. Žvilgsnis užkliuvo už katiliuko su šaukštu; dabar žinojau, kur esame. Kadangi jau buvo gerokai prašvitę, ne galėjome gaišti nė sekundės. Švilpiniuojant pirmosioms kulkoms, pralėkėme atvirą lauką ir priartėjome prie savo linijų. Priešakiniuose prancūzų apkasuose susidūrėme su leitenanto fon Kynico patruliu. Išgirdę šūksnį „Liutje Lage!“, supratome, kad blogiausia - praeityje. Deja, šokdamas žemyn pataikiau ant sunkiai sužeisto kario. Kynicas skubiai papasakojo, kad pirmajame apkase jis granatomis išvijo prancūzų inžinierinį padalinį, o paskui iškart buvo apšaudytas saviš kės artilerijos ir turėjo žuvusiųjų ir sužeistųjų.
Ilgokai palaukus, pasirodė dar du mano žmonės, puskarininkis Diujezyfkenas ir kariūnas Haleris, kuris atnešė kad ir nedidelę pa guodą. Klaidžiodamas nuošaliame prakase jis aptiko tris paliktus kulkosvaidžius; vieną atsuko nuo stovo ir pasiėmė. Kadangi darėsi vis šviesiau, per niekieno žemę nuskubėjome į mūsų priešakinę li niją.
Iš keturiolikos su manim išėjusių žmonių grįžo tik keturi; Kynico patrulis taip pat patyrė didelių nuostolių. Mano prislėgtą nuotaiką šiek tiek praskaidrino dorasis oldenburgietis Diujezyfkenas, kuris tuo metu, kai slėptuvėje man tvarstė ranką, prie įėjimo bendražygiams pasakojo, kas nutiko, baigdamas sakiniu:
- Leitenantą Jungerį aš nuo šiol gerbiu, kad būtum matęs, kaip jis dūmė per barikadas!
Tada mes, beveik visi sutvarstytom rankom ir galvom, per mišką nužygiavome į pulko vadavietę. Pulkininkas fon Openas mus pa sveikino ir pavaišino kava. Jis buvo nusivylęs dėl nesėkmės, tačiau pareiškė padėką. Tai mus paguodė. Tada mane įsodino į automobilį ir nuvežė į diviziją, kuri norėjo turėti tikslią ataskaitą. Ausyse dar aidint koktiems granatų sprogimams, aš visa esybe mėgavausi malo numu atsilošus sėdynėje skrieti keliu.
Divizijos generalinio štabo karininkas priėmė savo kabinete. Buvo kupinas tulžies, savo apmaudui aš pastebėjau, kad atsakingą dėl operacijos baigties jis bandė padaryti mane. Jam pirštu baksnojant į žemėlapį ir klausiant tokių dalykų kaip antai: „Kodėl tranšėjoje nepasukote į dešinę?“, supratau, kad jis tiesiog nepajėgė įsivaizduoti tos maišalynės, kurioje pranyksta sąvokos dešinė ir kairė. Jam visa tai tebuvo planas, mums - su aistra išgyventa tikrovė.
Divizijos vadas draugiškai pasisveikino ir greitai išsklaidė mano blogą nuotaiką. Per pietus su nutrintu lauko kiteliu ir sutvarstyta ran ka sėdėjau šalia jo ir bandžiau be apsimestinio kuklumo ir teisingai pavaizduoti rytinį žygį, ir tai man pavyko.
Kitą dieną pulkininkas fon Openas aplankė patrulį dar kartą, įtei kė Geležinius Kryžius ir davė kiekvienam dalyviui keturiolika dienų atostogų. Popiet kareivių kapinėse Tiakūre palaidojome tuos kritu sius, kuriuos pavyko parsigabenti. Tarp šio karo aukų ten ilsėjosi ir 1870-1871 metų kovotojai. Vieną iš senų kapų puošė apsamanojęs akmuo su užrašu: „Akims tolimas, širdžiai amžinai artimas!“ Dide lėje akmeninėje lentoje buvo iškalta:
Didvyrių žygiai, didvyrių kapai - naujas prie seno,
skelbia, kaip valstybė gimė, kaip valstybę ginam.
Vakare perskaičiau prancūzų karinės vadovybės pranešimą: „Vokie čių operacija prie Renjevilio nepavyko, mes paėmėm belaisvių.“ Tai buvo vilkai, kurie įsibrovę į gardą pasiklydo. Pradžiugau iš šio la koniško pranešimo sužinojęs, kad kai kurie iš prarastų bendražygių liko gyvi.
Po kelių mėnesių gavau laišką iš vieno dingusiojo, šaulio Mejerio, kuris granatų kautynėse neteko kojos. Po ilgo klaidžiojimo jis su trim bendražygiais įsivėlė į kovą ir kitiems, tarp jų Klopmanui, kritus, sunkiai sužeistas buvo pačiuptas. Be abejo, Klopmanas - iš tų žmonių, kurių neįmanoma įsivaizduoti paimtų į nelaisvę.
Kare patyriau ne vieną nuotykį, tačiau šis - pats klaikiausias. Kai prisimenu mūsų klystkelius nepažįstamuose, šaltos paryčio šviesos nušviestuose apkasuose, mane vis dar apima slogi nuotaika. Tai buvo lyg klaidus sapnas.
Praėjus porai dienų leitenantai Domejeris ir Ciurnas su palydo vais po keleto šrapnelių šūvių įšoko į pirmąją priešo liniją. Domejeris aptiko prancūzų landverą su galinga barzda, kuris į reikalavi mą „Rendez-vous!“ nuožmiai atsakė „Ah non!“ (3) ir puolė ant jo. Įnirtingų grumtynių metu Domejeris pistoletu peršovė jam kaklą ir lygiai kaip aš turėjo grįžti nepaėmęs belaisvių. Tik tiek, kad mano operacijai iššaudyta tiek amunicijos, kiek 1870-aisiais būtų užtekę visam mūšiui.
(1) „Kelkitės!" (Pranc.)
(2) „Kas ten?" (Pranc.)
(3) „Pasiduokite!" (Netaisykl. pranc.) „Ne-a!" (Pranc.)
