Retai taip nutinka, tiksliau – sutampa, kad vieno mėnesio atstumu ir taip erdvokoje, knygas skiriančių laiko distancijų, o ir literatūrinės kokybės prasme (kiek per metus pasirodo tikrai gerų knygų?) lietuvių prozos trajektorijoje susitinka dvi dviejų gerų rašytojų knygos. Įsibėgėjus lapkričiui leidykla „Tyto alba“ pristatė trečią Danutės Kalinauskaitės novelių knygą „Skersvėjų namai“, pirmosiomis gruodžio dienomis leidykla „Apostrofa“ išleido trečią Rolando Rastausko esė ir kitų tekstų knygą „Trečias tomas“.
Lietuvių literatūros pasaulį sekantiems šis trečiųjų knygų atsitiktinis susitikimas yra daugiau nei puikus, žadinantis geros literatūros lūkesčius ir, viliuosi, juos patenkinsiantis. (Čia tenka pasakyti, kad toks geras knygų sutapimas, generuojantis daugybę atpažįstamų dalykų, kedenantis mąstymo ir prasmių pamušalus, knygų apžvalgininkams nutinka nedažnai.
Daug dažniau knygas į apžvalgas poruoti ar grupuoti tenka tiesiog kryptingai konstruojant, kartais ir sunkiai, o šįkart, ant stalo turint D.Kalinauskaitės ir R.Rastausko knygas, tenka tik maloniai džiaugtis tokiu sutapimu.) Bandant įvardyti ateitį dabartyje – faktas apie minėtas knygas yra neabejotinai istorinis, mat abu autoriai yra tikri žodžio meistrai, atstovaujantys ne didiesiems, o mažiesiems prozos žanrams – novelei ir esė, galiausiai abunedaugiaknygiai, nepasiduodantys greito skaitymo ir publikavimo kultūrai, savo knygų nepleškinantys kas metus arba dvejus, o kaipsyk priešingai – jas gražiai išnešiojantys, iššukuojantys ir nugludinantys.
Erdvius metų nuotolius jų knyginėje biografijoje miniu ne kaip priekaištą, autorių pranašumą ar mėginimą priversti juos teisintis, o priešingai – kaip tam tikro gero tono, ypač kokybinio, ženklą, galintį virsti ir šiokiu tokiu signalu skaitytojui – jei autorius knygą dėlioja ilgai ir lėtai, tai malonėk ir tu, mielas skaitytojau, ją skaityti lėtai ir mėgaudamasis.
Kad ir kaip matuotum tuos metų atstumus nuo ankstesnių D.Kalinauskaitės ir R.Rastausko knygų, viena aišku, kad jie susitinka dabar ir čia, eilutėje „2015-ieji, trečioji knyga“. Žodžio meistrė, gebanti pasaulį apgyvendinti šukėje, ir save sakinio eiliniu vadinantis sakinio elegancijos meistras. Tad, kaip elegantiškai sakoma, ladies first.
D.Kalinauskaitė literatūros pasaulyje debiutavo 1987 m. apsakymų knyga „Išėjusi šviesa“. Ilgą laiką literatūros lauke veikusi ir veikianti, nuolatos kitų tekstus atidžiai (išlaikydama jų pradinį autentiškumą!) prižiūrinti redaktorė, savo antrą novelistikos knygą „Niekada nežinai“ išleido po debiuto praėjus 21 metams, 2008-aisiais. Knyga tam tikra prasme tais metais tapo kultine – ne tik dėl to, kad buvo pripažinta kūrybiškiausia tų metų knyga, bet ir todėl, kad puikią prozininkę D.Kalinauskaitę atrado naujos kartos skaitytojų – tų, kurie pirmosios autorės knygos metais gyveno dar tik pirmuosius savo metus, o gal net apskritai dar nebuvo gimę. Kaip viena iš tų, atradusių ir pažinusių D.Kalinauskaitės pasakojimą ir žodį sulig „Niekada nežinai“, turiu prisipažinti, kad tuolaik ji man išsyk stojo lentynon tarp mažosios prozos ir tuo metu vis dar klestėjusios, nors ir atoslūgio link judėjusios lietuvių eseistikos. (Beje, jei jau apie esė ir jos rašytojus: nežinau, kiek daug žmonių ir kaip dažnai D.Kalinauskaitę gretino ir gretina su Giedra Radvilavičiūte? Keista, kad tokia pati duetinė analogija ir man nesyk buvo kilusi, tačiau, kaip sako mano kolega, „parodykit tekstą apie Radvilavičiūtę, kuris baigtųsi svarstymu apie jos panašumus su Kalinauskaite...“. Būtent, asociacijos ir lyginimai būna pavojingi, tad kartais – labai vengtini.)
Galvodama apie tą žanro klausimą, nurodantį į žanrų sankirtas (sakoma, šiais laikais žanrai grynais pavidalais nebeaptinkami ir veikiausiai aptikti būtų nemadingi, o gal kaip tik iš to nemadingumo virstų daugiau nei madingais?), šiandien, perskaičiusi „Skersvėjų namus“, mėginčiau pagrūmoti piršteliu sau pačiai aname laike, kuriame mane suokalbiškai suvedžiojo, kiek šonan pavesdamas, išpažintinis pirmojo asmens tonas. Prie pirštelio grūmojimo dar pacituočiau ir D.Kalinauskaitę, iš trečiosios knygos, žinoma: „Dėliodama šukes, rekonstruodama pasaulį, – o iš tikrųjų, kaip jau supratote, rašydama, – pasakojimui renkuosi pirmąjį asmenį. Kodėl, girdžiu priekaištą, pirmasis asmuo toks egocentriškas, pirmąjį asmenį mūsuose taip beviltiškai nustekenusi lietuviškoji eseistika. O ne, atsakau, su egocentrika tai neturi nieko bendra – tu tiesiog kvėpuoji drauge su jais, kartu junti nerimą, širdies dūžius, pulsą, gali net įlįsti į jų baimes ir išžvalgyti jas visas iš vidaus. Tu esi viduje.“ (p. 61)
„Skersvėjų namai“, kuriais autorė demonstruoja tą esi viduje, leidžia būti viduje ir skaitytojui – viduje pasaulio, kuris tai siuvasi, tai audžiasi, tai veriasi visais pavidalais, besilukštendamas iš sakinių, atsiskirdamas nuo jų daugtaškiais, kurių buvimas D.Kalinauskaitės prozoje vėl grąžina šiam skyrybos ženklui orumą, nuvalydamas „banalumo apnašas.“ Daugtaškis čia ne tik siužetinės sienos, bet ir pasakojimo siuvimo antpirštis, saugantis ir atskiriantis – istorijų linijas ir veikėjus jose. Skaitysiantiems ir skaitantiems D.Kalinauskaitę, norisi patarti su pasimėgavimu sekti, kaip ji moka išvynioti novelės kūną, kaip iš mažo branduoliuko, iš pirmojo sakinio išsiaudžia visi kiti, su visomis praeitimis ir palikimais. D.Kalinauskaitės pasakojimai gyvi ir pagauliai išrašyti, su dėmesiu ir atida detalėms, kurios metonimiškai atstoja visą pasaulį, perfrazuojant pačią autorę, – jos tekstuose smulkmenos prisiima visumos įpareigojimus. Ir būtent dėl to, skaitant D.Kalinauskaitės novelę it mažame brangakmenyje sužėri visas spalvynas, su visais lemties vingiais. Jei reiktų mėginti įvardyti, apie ką pasakoja D.Kalinauskaitė, tektų griebtis banalaus ir nesyk sakyto – apie gyvenimą, o ką gi daugiau? Ir tai būtų daugiau nei tik tiesa.
Trečioji D.Kalinauskaitės knyga man regisi šviesesnė ir gyvesnė, palyginti su „Niekada nežinai“ (beje, įdomus sutapimas, abi knygos turi po devynias noveles). „Skersvėjų namai“ – tai ne tik gyvenimo ir jo formų iš vidaus ir iš šono stebėjimai, tai ir rašymo refleksijos, mėginimai prasmingomis ir gyvomis metaforomis – suvyniok ugnį į popierių, dėliok šukes, darbuokis su mentele ir šepetėliais, atsargiai pavalyk – į(si)vardyti kūrybinį procesą. Galiausiai tai ir savosios rašytojos / pasakotojos tapatybės konstravimas ir sykiu apsinuoginimas, ryškiausias viename stipriausių knygos tekstų „Nekalčiausia archeologija“, kurioje rašytojos darbas prilyginimas archeologo triūsui, tik tiek kad archeologo menteles ir šepetėlius D. Kalinauskaitės atveju keičia atida žodžiui ir jo prasmėms bei skambesiui. Būtent žodžiu D. Kalinauskaitė švelniai atšluoja gyvenimą ir jo šerdį, atgramdo svarbiausius artefaktus, kurie jos tekstuose virsta kruopščiai prižiūrėtais ir dėmesio vertais eksponatais.
Skaitant D.Kalinauskaitės noveles, kaip niekad iškyla tikrumo literatūroje klausimas, kurį novelėje „Nekalčiausia archeologija“ gvildena ir pati autorė – kas yra ir gali būti tikra literatūroje? Ar tai tas „kai lyja kaip iš kibiro ten, o tu kiaurai peršlampi čia“? D.Kalinauskaitės naujausios knygos atveju tikrumas – tai prasmių skersvėjai, kedenantys skaitytojo mintis, išpučiantys, atpučiantys, prapučiantys, leidžiantys išgirsti, kaip pagarbiai, jautriai ir tiksliai, vietomis geliančiai preciziškai autorė vartoja kalbą ir žodžius, kurie atsidūrę ten, kur reikia (kartais net labiau nei reikia) duria ir pataiko ten, kur oras užsistovėjęs, ir skaitytojui mirksniui iš nuostabos dėl pasakotojos taiklumo pritrūksta to oro.
Panašiai oro pritrūksta ir skaitant R. astausko esė sakinį – D.Kalinauskaitė man asmeniškai yra žodžio ir detalės taiklybės meistrė, o R.Rastauskas yra sakinio lengvybės ir grakščių prasminių aukštumų profesionalas. Rašytojas, su kuriuo užaugo ir formavosi pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio žmonės, skaitydami jo legendinę skiltį „Kitas pasaulis.“ Kaipsyk su „Kito pasaulio“ pradžia 1993 m. aš skaičiuoju ir lietuvių eseistikos tradicijos pradžią. Apskritai, galvojant apie lietuvių esė, R. Rastauskas yra kertinė figūra, apie kurią man neišeina sakyti niekaip kitaip, nei kad jau esu pasakiusi ant galinės knygos viršelio (lai būna atleista už visų santykių supainiojimus): „Rolandas Rastauskas – tai ištisa lietuviškosios esė istorija, jos pradžia ir jos trečiasis tomas. Tai kitas lietuvių literatūros pasaulis, privati lietuvių prozosteritorija.“ Rašydama šį sakinį galvojau ne tik apie tai, kaip autorių knygos geba žymėti didžiųjų nacionalinės literatūros procesų etapus, bet ir kaip knygos pavadinimai geba prisiimti autoriaus kūrybinės biografijos visumą, virsdami šiuo tuo daugiau nei tik pavadinimu.
„Trečias tomas“ užbaigia, be jokios abejonės, vainikuodamas, R. Rastausko esė trilogiją, kurioje susitinka visi pasauliai ir visos teritorijos. Šioji knyga yra mažesnė ir grakštesnė už pirmuosius du trilogijos tomus („Kitas pasaulis“, 2004; „Privati teritorija“, 2009). Jon, kaip kad knygos įvade skaitytojui sako ir pats autorius, „didžiuma tekstų persikraustė iš skilties „Verslo klasėje“. Šioje vietoje galima būtų eilinį kartą svarstyti tekstų republikavimo arba įknyginimo klausimą, daugeliui seniai keliantį nerimą, kartais nervinantį, tačiau niekaip neįveikiamą (jis minėtinas ir D.Kalinauskaitės atveju, ypač kai trečdalį knygos sudaro „Šiaurės Atėnuose“ publikuoti tekstai, o vieno jų publikacija veik sutampa su pačios knygos pasirodymu). R.Rastausko atveju šis perpublikavimas tapo kertiniu „Trečiojo tomo“ ėjimu – vienovėn iš penkių dalių susijungęs „Poeto Griuvėsio sugrįžimas“ tapo svarbiausiu knygos tekstu, ne tik gravituojančiu link solidžios apysakos prieigų, bet ir dar kartą tarsi manifestaciškai liudijančiu R. Rastausko kūrybinę programą. Būtent „Poeto Griuvėsio sugrįžime“ yra visi svarbiausieji RoRa pasakojimų komponentai – intymus tonas, transformuotos patirtys, grakštūs egzistenciniai mostai, virstantys sakinių vingiais, lengvai otkutiūriškos gyvenimo gurmanams atpažįstamos daiktų nuorodos ir detalės, meistro it netyčia praleistos pro tankų teksto sietą. Tačiau svarbiausia visame šitame gausumyne – teatras, atmintis ir miestai, virstantys R. Rastausko teksto svarbiausiais poliais. „Su savo atmintimi esu išmokęs elgtis kaip aktorius su nebevaidinamo spektaklio tekstu – vienos valios judesiu išjungti visas tiradas bei replikas“, – įtikinamai sako R. Rastausko pasakotojas, gebantis po akimirkos, t. y. jau kitame sakinyje, vienu valios, t. y. žodžio, judesiu tą atmintį vėl įjungti su visomis remarkomis ir netgi išnašomis, su žiūrėtų spektaklių bilietais ir nuotraukomis iš ano laiko. Būtent šie keisti kraštutinumai – nuo gausos iki minimalizmo, nuo išjungti iki įjungti – geba apibūdinti R. Rastausko tekstų pasaulį. Jame visko yra labai daug, tačiau tas „daug“ yra keistai lengvas, elegantiškai manieringas, kartais intymiai kutenantis, kartais sunkiai erzinantis, bet neabejotinai esantis.
R. Rastausko „Trečią tomą“ nuo kitų trilogijos dalių skiria ir žanrinė paantraštė: ankstesnės knygos buvo grynai esė rinktinės, o šioji – esė ir kiti tekstai. Į pastarųjų lauką pakliūva įvairiems renginiams, kuriuose autoriaus dalyvauta, ar kitų knygų pratarmėms sukurti tekstai, tarp kurių disonuojančiu, bet skaudžiai iškalbiu minimalizmu, replikų teatrališku taupumu išsiskiria 1990 m. sukurtas tekstas „Geležinkelio keleiviai“, dabar skaitytinas kaip epochų, sistemų ir politinių santvarkų pervartų laiko kardiograma. Na, o jei jau apie kardiogramą, tai „Trečias tomas“ dar kartą skaitytojui pateikia R. Rastausko kūrybinę trajektoriją, kuri kaip niekad graži ir grakšti, papuošta puikiomis Remigijaus Treigio fotografijomis, įsirašančiomis į autoriaus teatrą.
Baigdama apžvalgą, noriu šias knygas skaitysiantiesiems dar pateikti keletą išnašų. Pirmoji – esu tikra, kad baigiantis kalendoriniams 2015 m. ir artėjančių įvairiausių literatūrinių premijų ir kitų rinkimų akivaizdoje šios D. Kalinauskaitės ir R. Rastausko knygos, nepompastiškai tariant, turi šansų.
Antroji – rašydama apžvalgą dar kartą įsitikinau (tik šįsyk su skaidriai liūdnu beviltiškumu), kaip neįmanomai sunku ką nors tikra ir iš esmės pasakyti apie literatūrą, o dar sunkiau ir neįmanomiau pasakyti apie tuos kūrinius, kuriuos parašė kalbos ir sakinio meistrai. Parašė taip meistriškai, kad belieka tik su atsidūsėjimu prisipažinti, kaip sunku, nes neįmanoma, aprašyti ir pristatyti tai, kas niekaip neatkartojama ir nepapasakojama, nes veriasi skaitytojo sąmonėje būtent tą tikslią skaitymo minutę. Būtent tada ir supranti, kad pristatyti tokias knygas – tai sakyti „patys skaitykit, ir suprasit, kas ir kodėl“; tai blankiai ataidėti, nes nepasakysi geriau (ką ten geriau, gal nepasakysi visai) nei jie. Tad ir belieka tik blankus mėginimas žongliruoti jų žodžiais ir jų metaforomis, darsyk jas perdėliojant ir peržaidžiant, darsyk jas primenant ir įtvirtinant skaitytojams. Tačiau, pažvelgus iš kitos (tekstų) pusės, gal kaipsyk kalbėjimas apie literatūros tekstus metaforomis ir metonimijomis gali būti tas pats svarbiausias impulsas imti ir skaityti, o skaitant – patirti ir pažinti pasaulį, kuris tampa veriančiai tikresnis, įvilktas į (pa)rašytų žodžių teatrą.
