Naujienas apie knygas ir konkursus rasite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
„Žiūrėdami į gamtą, iš tiesų matome tik išlikusiuosius“, tokius Stepheno Budiansky žodžius vieno skyriaus pradžioje pateikia autorius. Šiuose žodžiuose telpa negailestinga gamtos filosofija, kuri atsiskleidžia visu ryškumu J.Vaillantui aprašant vieną Primorėje nutikusią žmonių ir tigro susidūrimo istoriją. Istoriją, kuri pasakojama dėliojant daugybę sluoksnių, - taigi, tai ne tik išsamus pasakojimas apie amūrinius tigrus, bet ir socialinė, politinė, ekonominė Primorės krašto analizė.
Prieš pradėdamas skaityti šią knygą net ir nelabai žinojau, ko iš jos tikėtis. Galvojau, kad tai bus išplėtotas „National Geograhic“ stiliaus pasakojimas. Negalėjau labiau suklysti.
Žiūrėdami į gamtą, iš tiesų matome tik išlikusiuosius
Pati knygos struktūra labiau primena net ne dokumentinę knygą, o trilerį. Kruopščiai sudėliotą, įtampą didinant labai pamažu, žinant, kada daryti istorijos pasakojime posūkius į šoną; visiškai nesunku užmiršti, kad tai – dokumentinė knyga, o ne savotiška detektyvinė istorija.
Ji prasideda, kuomet Rusijoje, netoli Kinijos esančiame Primorės krašte gaunamas pranešimas apie taigoje tigro sudraskytą brakonierių. Inspektorius Jurijus Trušas ima aiškintis, kas čia nutiko. Tuo metu apylinkėse jau ima sklisti įvairios versijos: vieni teigia, kad brakonierius nužudė tigrės jauniklį ir ši atkeršijo jam, kiti – kad vyras atėmė tigro grobį. Bandant atsekti tikrąją įvykių seką ir priimti sprendimą, ar reikia sumedžioti šį gyvūną, ima aiškėti, kad tigras greičiausiai nesustos. Paragavęs žmogienos, jis „buvo susietas su žmonių pasauliu taip, kaip jos gyvūnas neturėtų būti susietas (...) tigras tapo tokiu padaru, kokių Vakarų pasaulyje seniai nebėra, pusiau žmogumi, pusiau tigru“. (p. 215) Apylinkėse tigras ima sėti siaubą, o dar po vienos aukos priimamas sprendimas – J.Trušas su komanda leidžiasi į taigą medžioti tigro. Tačiau ir tigras išėjęs į medžioklę.
Ši istorija – knygos struktūrinis pagrindas, o ant jo dėliojama daugybė kitų sluoksnių. Visų pirma, tai pasakojimas apie tigrus, jų vietą gamtoje. Taigoje tigras – karalius, nėra gyvūno, kurio jis negalėtų įveikti. Tik jis, kada panorėjęs, gali spręsti, kam gyventi, o kam mirti. Kad išgyventų, jis kas savaitę turi užmušti po vieną stambų gyvūną. Jie daugiausia laiko klajoja vieni, ieškodami grobio, medžioja, tada virškina, tada vėl medžioja, ir taip iki mirties. Tai – be galo stiprūs, o kartu ir labai protingi gyvūnai, jiems būdingas abstraktus mąstymas, savininkiškumas, keršto ir pagiežos jausmas. Autorius pateikia daugybės žmonių, susidūrusių su tigrais, pasakojimus, kurie skirtingi, tačiau vienija bendras jausmas – tigras kelia siaubą ir hipnotizuoja žvilgsniu. Jie vaikšto tyliai, nepajauti, kada šie gyvūnai yra šalia, tačiau žinai, kad gali būti bet kur. Jeigu įžengei į tigro teritoriją, turi elgtis pagal jo taisykles. Pažeidus jas vienintelė išeitis kuo greičiau dingti iš taigos, nes kitaip tigras tave suras ir nubaus. Kaip? Aprašomos įvairios istorijos, pavyzdžiui, – kad iš žmogaus po susidūrimo su tigru beliko tik tiek, kad viskas tilptų į marškinių kišenę.
Žmonių santykiai su tigrais, šių gyvūnų vieta mitologijoje – dar vienas knygos pasakojimo lygmuo. Autorius rašo, kaip tigras įsitvirtinęs kolektyvinėje vaizduotėje, susijęs su daugybę mitų, ritualų, taisyklių. Čiabuviai visuomet pripažino šių gyvūnų viršenybę. Jų bijojo, juos garbino, ir iki šių laikų išlikę daugybė prietarų apie tai, kaip elgtis su šiomis milžiniškomis katėmis. Pavyzdžiui, medžiotojai nuolat siekia suminkštinti tigro širdį, jie visų pirma stengiasi nesipainioti jam po kojomis, o kartais net palieka dalį savo laimikio.
Ne ką mažiau nei pasakojimai apie tigrus įtraukia ir nuošalių Primorės gyvenviečių aprašymas. Tai unikalus kraštas, kuris, anot autoriaus, labiau primena salą, jos floros ir faunos derinys atrodo taip, tarsi čia „visai neseniai sustojo Nojaus laivas, ir jo keleiviai, užuot grįžę atgal į gimtąsias vietas visame pasaulyje, nusprendė šiame krašte ir pasilikti“ (p.42). Tai – be galo atšiaurus, izoliuotas, o kartu ir ekonominėje bedugnėje esantis kraštas. Daugeliui vietos žmonių brakonieriavimas yra vienintelis būdas išgyventi. Šių žmonių santykis su gamta – ypatingas. Kaip autoriui pasakojo ne vienas medžiotojas, ilgainiui daugybę laiko praleisdami taigoje jie būtent čia ima jaustis kaip namuose, o ne grįžę atgal į sąlyginę tų kraštų civilizaciją.
Žinoma, čia gyvenančių žmonių požiūris į gamtą, gyvūnus labai smarkiai skiriasi. Brakonieriavimas čia itin paplitęs, ir amūriniai tigrai sparčiai nyksta. Ir nors autorius pateikia galimus sprendimų variantus, o aplinkosaugininkai teigia, kad spartų tigrų naikinimą galima būtų greitai sustabdyti, jis kartu pripažįsta, kad problema kol kas sunkiai sprendžiama. Tai susiję ir su ekonominiais dalykais, ir su abejingu valdžios požiūriu į gyvūnus, galų gale ir su vietos gyventojų įsitikinimais. „Ką jūs pasakytumėte ūkininkui, kurio karvę ką tik sudraskė tigras, arba medžiotojui, įsitikinusiam, kad šie plėšrūnai išbaido visus medžiojamus gyvūnus?“ (p.386).
Autorius teigia, kad reikia suprasti, jog gamta nėra nei mūsų vergas, nei priešas. O ši knyga, manau, padės suvokti, koks turtingas, įdomus ir iki galo nesuvokiamas yra jos pasaulis.
