Lietuvių kalba yra pasirodę visi svarbiausi S.Rushdie kūriniai, ir labai džiugu, kad ir naujausio šio autoriaus romano vertimo ilgai laukti nereikėjo – tai pakankamai retas dalykas mūsų leidybos praktikoje, paprastai rimtosios literatūros naujienų tenka palaukti kelis metus.
Pasakyti, kad šio romano siužetas yra supintas, sunarpliotas, klaidus, reikštų nepasakyti nieko. Šiame romane labiau nei bet kuriame kitame S.Rushdie kūrinyje siužetinės linijos yra perpinamos, istorijos perauga viena į kitą, personažų likimai kertasi, visas pasakojimas atrodo tarsi dėliojamas iš fragmentų, tiesa, autoriaus išmoningai sujungiamų į vieną audinį. Ne veltui knygos pagrindu tapo „Tūkstantis ir viena naktis“ – S.Rushdie ne kartą yra minėjęs, kad greta tokių magiškojo realizmo autorių kaip Gabrielis Garcia Marquezas jam didžiulę įtaką padarė būtent šis arabų pasakų rinkinys. „Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys“ – viena alegoriškiausių, siurrealistiškiausių S.Rushdie knygų, kuri iš skaitytojo pareikalaus nemažai susitelkimo. Tačiau kartu galima ir nuraminti – ši knyga nėra vienas tų sunkiasvorių luitų, prislegiančių skaitytoją kultūrinių, istorinių, mitologinių nuorodų akmeniu. Tai viena žaismingiausių, labiausiai juoduoju humoru prisodrintų S.Rushdie knygų.
„Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys“ – viena alegoriškiausių, siurrealistiškiausių S.Rushdie knygų, kuri iš skaitytojo pareikalaus nemažai susitelkimo.
Ši knyga – fantastinis pasakojimas apie iracionalumo, keistenybių epochą, prasidėjusią XII amžiuje, kai pas ištremtą arabų filosofą Ibn Rušdą (beje, Ibn Rušdas, Vakaruose labiau žinomas Averojaus vardu, yra realus žmogus, jis laikomas vienu įtakingiausių arabų mąstytoju) pasirodo džinė Dunija. Džinė įsimyli mirtingą vyrą ir gimdo jam vieną vaiką po kito, kurie visi paveldi būdingiausią savybę – ausis be lezgelių. Filosofo ir džinės palikuonys pasklinda po pasaulį, ir jiems vėliau teks suvaidinti reikšmingą vaidmenį, kuomet prasivėrus plyšiui tarp pasaulių užplūs piktieji džinai, grasinantys sunaikinti pasaulį. Užverda princesės džinės kariaunos ir piktųjų džinų kova, kurioje S.Rushdie liudija humanizmo, meilės pergalę prieš tamsumą ir prietaringumą: „Meilė mus sukuria iš naujo, o neapykanta silpnina ir pražudo“.
Tai epocha, kurioje dingsta tikrovės dėsniai, kur siaučia audros, užkerėjimai, tvyro chaosas, kur sodininkas staiga suvokia, kad jo kojos neliečia žemės, kur stebuklinga galia apdovanoto vaiko akyse korumpuotų žmonių veidai ima pūti ir irti, kur pinasi šiuolaikiškumas ir viduramžių tamsybės. S.Rushdie į vieną lydinį supina tiek mitologiją, tiek šiuolaikinius simbolius, greta prietarų ir magijos čia yra ir finansų piramidės, ir vakarietiška popkultūra, keliaujama čia nuo Indijos iki Niujorko. S.Rushdie simbolizmą čia žarsto saujomis, ir tai netgi tampa vienu šios knygos trūkumų – neretai atrodo, kad autorius užsižaidžia, taip ir nerasdamas dėmesio centro, o personažų ir abstrakcijų čia yra itin daug. Kartais – pernelyg daug.
Šią knygą galima skaityti įvairiais lygmenimis. Galima mėgautis meistriškai valdomais žodžiais, besipinančiomis formomis, vaizdiniais ir jų žaisme, galima čia ieškoti po simboliniais klodais paslėptų politinių, istorinių, filosofinių prasmių. Tai romanas apie toleranciją, migraciją, globalizaciją, Vakarų ir Rytų priešpriešą, proto kovą prieš tikėjimą, religinį fanatizmą ir žmogaus dualistinę prigimtį.
Žinoma, religinio fanatizmo tema čia, kaip ir įprasta S.Rushdie, pačiam patyrusiam, ką tai reiškia, yra labai svarbi. Knygoje mes stebime mūšį tarp proto ir prietarų, Ibn Rušdo diskusijose su oponentu svarstoma apie tai, kas yra tikėjimas – ar tai yra Dievo dovana, o protas tėra paaugliškas maištas prieš jį, o galbūt būtent proto pergalę galime laikyti žmogaus pilnametyste. „Galų gale žmones nusigręžti nuo Dievo privers religija. Pamaldieji yra netikriausi Dievo gynėjai. Gali prireikti tūkstančio ir vienų metų, bet galų gale religija nunyks, ir tik tada mes imsime gyventi Dievo šviesoje“, – sako Ibn Rušdas, kuris, tarsi pats S.Rushdie, dėl laisvų pažiūrų, nepriimtinų fanatikams, prarado pasitikėjimą ir buvo ištremtas iš Sevilijos.
Mūsų gyvenimas geras. Bet kartais mes norime, kad sapnai grįžtų. Kartais, nes ne visai atsikratėme iškrypimo, mes ilgimės košmarų.
Nors knygą galima skaityti ir kaip amžinosios kovos tarp gėrio ir blogio alegoriją, visgi knygos pabaigoje ši kova nebeatrodo tokia vienareikšmiškai aiški ir įmanoma laimėti. Tvarkingas pasaulis be sapnų ir tamsos ne visuomet ir ne visiems teikia džiaugsmą: „Dauguma mūsų patenkinti. Mūsų gyvenimas geras. Bet kartais mes norime, kad sapnai grįžtų. Kartais, nes ne visai atsikratėme iškrypimo, mes ilgimės košmarų“.
Ši knyga – dar vienas fantastiškas skrydis ant magiškojo kilimo su S.Rushdie, tačiau nesu tikras, kad būtent jį reikėtų pasirinkti tiems, kas dar tik ieško pažinties su šio autoriaus kūryba. „Paskutinis Mauro atodūsis“, „Vidurnakčio vaikai“, „Klounas Šalimaras“, bent jau mano manymu, yra reikšmingesni šio autoriaus romanai.
