– Ką dar rekomenduotumėte iš detektyvų?
– Yra viena labai keista prancūzo knyga. Ją reklamuoja kaip pasaulinį bestselerį. Tai rašytojas – Joelis Dickeris. Knyga vadinasi „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“. LRT RADIJO klausytojai jau girdėjo šios knygos apžvalgą. Tai – įtaigiai suregztas trileris: yra ir detektyvinė istorija, ir literatūrinė virtuvė, t. y. rodoma, kaip didžiosios Amerikos leidyklos leidžia bestselerius. Tai – labai įtraukiantis skaitinys. Su šia knyga tikrai praleisite dvi ar tris dienas.
Yra viena labai keista prancūzo knyga. Ją reklamuoja kaip pasaulinį bestselerį. Tai rašytojas – Joelis Dickeris.
– Prieš laidos pradžią sakėte – kai pasiimu detektyvą, visą dieną manęs nėra. Ar geras atostogų romanas irgi turėtų pasižymėti tokiu bruožu – tiesiog perkeltine prasme pakeiti aplinką, išsimuši iš kasdienybės? Juk tai kartais yra visų mūsų atostogų tikslas.
– Atostogos skirtos pailsėti nuo kasdienybės. Kaip rekomenduoja daugelis psichologų, reikia pakeisti aplinką. Pasinerti į knygą, kuri visiškai užvalgo, todėl nieko neveiki ir tik verti puslapį po puslapio, svarstydamas, kaip ten viskas vyks, be jokios abejonės, yra „išsijungimas“ iš realybės. Nors, kiek žinau, psichologai su tuo visiškai nesutinka. Jie sako – jūs nė kiek nepailsite, nes vis tiek aktyviai gyvenate kito žmogaus gyvenimą. Tai – diskutuotinas klausimas.
– Ar dar yra knygų, kurias galima šią vasarą paminėti?
– Vasarą galima skaityti tas knygas, kurios gavo svarbius literatūrinius apdovanojimus. Noriu paminėti vieną iš jų. Man labai smagu, kad ji išleista taip operatyviai – vos balandį ši knyga buvo apdovanoti Pulitzerio premija. Tai – Anthony Doerro romanas „Neregimoji šviesa“. Jis – tiek „Amazon“, tiek kitų internetinių knygų prekeivių bestselerių sąrašuose. Tai – tikrai puikus istorinis romanas.
Taip pat visiškai subjektyvia savo preferencija noriu pasiūlyti savo netikėtai atrastą meilę – prancūzą Patricką Modiano. Jis – Nobelio premijos laureatą. Rekomenduoju perskaityti lietuviškai išleistas jo knygas. „Alma Littera“ ne per seniausiai išleido knygą „Povestuvinė kelionė. Iš užmaršties gelmių“. Tai – puikiai parašyti pasakojimai.
– Detektyvus aptarėme gana išsamiai. Kas dar gali būti skirta atostogoms?
– Visada laikausi nuomonės ir stengiuosi rekomenduoti vasarą perskaityti bent vieną kokybišką tekstą. Gal nelieskime aukštosios, elitinės, populiariosios literatūros, nes įsivelsime į debatus. Vasarą ir pati mėgstu, ir kitiems patariu perskaityti vieną gerą, puikią, klasikinę knygą. Neseniai pažiūrėjau „Kino pavasario“ filmą „Gemma Boveri“ ir pagalvojau, kad dar kartą noriu perskaityti Gustave`o Flaubert`o romaną „Ponia Bovari“.
Vasaros pabaigai, man atrodo, puikus tekstas – Virginios Woolf „Į švyturį“. Tai – nesenstanti knyga apie gyvenimą. Pažįstu žmonių, kurie vasarą važiuoja į Provansą ir skaito Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“. Pernai pati dar kartą skaičiau Michailo Bulgakovo kūrybą. Vasara – tas laikas, kai iš tiesų turime laiko ir galime sau leisti perskaityti vieną klasikinės literatūros kūrinį. Tikiuosi rasti laiko, nes dabar labai užsimaniau iš naujo perskaityti Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ ir Vaižganto „Pragiedrulius“. Galima skaityti ir tai.
– Turbūt reikėtų atkreipti dėmesį, kad yra ką paskaityti ir iš lietuvių autorių?
Vasaros pabaigai, man atrodo, puikus tekstas – Virginios Woolf „Į švyturį“. Tai – nesenstanti knyga apie gyvenimą.
– Be jokios abejonės. Rekomenduoju lietuvių autoriaus Valdo Papievio, kuris jau trečią dešimtmetį gyvena Paryžiuje, pačią naujausią knygą „Odilė“. Tai, mano manymu, – puikus romanas ne tik apie gyvenimą Paryžiuje, jo atmosferą, Lotynų kvartalą ir to kvartalo gyvenimą. Romano centre – 90-metė Odilė. Tai – puikus tekstas apie orų senėjimą ir gebėjimą padėti grakštų paskutinį tašką savo gyvenime. Manau, kad lietuvių literatūroje trūksta tokių tekstų. Yra labai daug tekstų apie mirtį, bet beveik nėra tekstų apie gebėjimą ją pasitikti ir apie orų senėjimą.
Kita nelietuvių autoriaus knyga, kurią noriu rekomenduoti, yra labai puikus kūrybiškai parašytos biografijos pavyzdys. Tai – vokiečių rašytoja Lea Singer (slapyvardis), kurios knyga vadinasi „Koncertas kairei rankai“. Knyga apie XX a. pradžios turbūt galingiausią Europos šeimą – Wittgensteinus. Mes visi puikiai žinome filosofą Ludwigą Wittgensteiną, bet įstabu tai, kad ši knyga – ne apie jį, o apie jo vyresnį brolį Paulį – pianistą, kuris Pirmo pasaulinio karo metu neteko dešinės rankos ir pianinu pradėjo groti kaire ranka. Tie, kurie grojo pianinu, kaip ir aš, puikiai žino, kiek daug kantrybės ir jėgų kainuoja suvaldyti kairę ranką ir išmokti ja groti.
Dar vieną knygą noriu rekomenduoti žmonėms, kurie mėgsta meną. Tai – kaip grožinis tekstas, įstabus romanas. Menotyrininko Willo Gompertzo knyga „Ar tai menas? 150 modernaus meno istorijos metų“. Neišsigąskite, tai – meno istorijos tekstas, bet jis parašytas taip patraukliai, kad, manau, prasmegsite kaip gerame grožinės literatūros tekste.
