V.Daujotytė-Pakerienė yra parašiusi daugiau kaip kelias dešimtis mokslo monografijų, eseistikos knygų, lietuvių kalbos vadovėlių bendrojo ugdymo ir aukštosioms mokykloms. Ji išugdė gausų būrį mokinių, mokslininkų ir mokytojų. Svarbūs profesorės straipsniai tautos ir visuomenės gyvenimo, kultūros temomis. Prisiimta pilietinė ir kultūrinė atsakomybė už lietuvių kultūros tęstinumą ir gyvybingumą. V.Daujotytė-Pakerienė apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno, Santarvės, Nacionaline pažangos ir kitomis premijomis.
– Jūsų pasirinktas kelias – literatūros tyrinėjimas. Kas buvo postūmis, davęs pradžią ir padėjęs iš jo neišsukti?
– Manau, kad kai kurie prigimties bruožai mane nuo jaunystės kreipė į knygas, skaitymą. Paskui – palankiai susiklosčiusios aplinkybės: įstojau į lituanistikos studijas, turėjau gerų mokytojų ir mokykloje, ir universitete. Visa tai padėjo man apčiuopti savo kelią ir juo eiti.
Paminėčiau, kad didelis mano kelio pasirinkimo argumentas buvo tai, jog diplominį darbą rašiau apie Jurgį Baltrušaitį – tada Lietuvoje beveik nežinomą autorių. Tai man padėjo teisingai suvokti kai kuriuos dalykus.
– Jūsų bibliografijoje – mažiausiai kelios dešimtys knygų. Be to, parengėte mokymo priemonių, sudarinėjote knygas ir kita. Žvelgiant į tai, pirmiausia kyla klausimas, kaip, turėdama šeimą, viską suspėjote?
– Nedirbau niekaip ypatingai. Mano prigimčiai, charakteriui būdingas nuoseklumas – noriu pabaigti tai, ką pradedu, nepametu, nenutraukiu. Jaučiu, kad iš vienos knygos ar vieno darbo atsiranda kito siužetas, būnu pakreipiama kuria nors linkme ir nebeturiu pasirinkimo – turiu eiti ten, kur esu kreipiama.
Tarp mano parašytų knygų ir visų darbų yra ne tik išoriniai, bet ir vidiniai ryšiai: ką patyriau, supratau, išgirdau ir dėl ko turėjau eiti viena ar kita kryptimi, imtis vieno ar kito darbo. Apie tai sunku tiesiogiai pasakyti, bet dažniausiai tai būna lemtinga.
– Prie Jūsų autobiografijos parašyta – nagrinėja moterų rašytojų gyvenimą. Kodėl Jums buvo ir turbūt išlieka svarbu išskirti moterų kūrybą?
– Šią temą gavau iš literatūros. Kurį laiką skaičiau Vilniaus universiteto (VU) lituanistams, žurnalistams man itin brangų kursą – XX a. pr. lietuvių literatūra. Ten „susitikau“ su įspūdingais moterų likimais, jų sąmoningumo istorijomis, moterų kilimu į kultūrą, pasiryžimu nelikti tik namuose, nelikti tik šeimos tvarkytojomis ir eiti paskui savo vidinio balso pašaukimą – imtis kūrybos.
Turėjau atsiliepti į tai, ką kalbėjo Žemaitė, Sofija Čiurlionienė, Felicija Bortkevičienė.
Negalėjau neatsiliepti į tuos balsus, negalėjau apsimesti, kad jų negirdžiu. Man rūpėjo į tuos balsus atsiliepti. Turėjau atsiliepti į tai, ką kalbėjo Žemaitė, Sofija Čiurlionienė, Felicija Bortkevičienė. Man sunku išvardyti visą tą plejadą moterų. Iš jų gavau šią temą ir paskui ją tęsiau.
Siejau tai, kas toliau vyksta su moterų likimais, kaip jos toliau gali gyventi, kaip pakelia gyvenimą, atlaiko savo dvigubą naštą, kaip išlieka motinomis, žmonomis, kūrėjomis, kokios paslaptys slypi jų pašaukimuose.
Todėl norėjau parašyti šią knygą. Žinoma, buvau savaip skatinama ir veikiama to laiko – maždaug praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigoje mane pasiekė feminizmo, ypač kultūrinio feminizmo, idėjos. Atrodo, kad niekada nesutapau su kokia nors kryptimi, nes visą laiką ėjau paskui iš pačių moterų kūrybos iškilusias idėjas, jų keliais. Savo laiku turėjau bičiulių – ryškių, kūrybingų moterų. Iš jų pačių daug ką patyriau, perėmiau, galėjau tuo pasiremti.
– Kurių moterų rašytojų kūrybai skiriate daugiausia dėmesio ir pastangų? Ar tai būtų Salomėja Nėris?
– Taip, tai būtų S.Nėris. Ją pradėjau tirti ir jausti tuo sunkiuoju laiku, vadinamuoju sovietmečiu, kai ji dar oficialiai buvo aukštai. Norėjau įveikti oficialų aukštumą ir aptikti pirminius jos kūrybos branduolius, kurie tam aukštumui nepriklausė. Jie liudijo kitą kūrybos prigimtį – gilų prigimtinį lyrizmą. Jis apskritai yra būdingas lietuvių tautinei pasaulėjautai, yra išreikštas mūsų senosiose dainose. Jį itin juto Balys Sruoga ir kiti kūrėjai.
Bijojau, kad S.Nėris nebūtų sutapatinta su jos oficialiais pareiškimais, oficialia veikla, kuri, deja, buvo sunki.
Paskui atėjo kitas laikas – S.Nėris atsidūrė didelės grėsmės lauke. Deja, turiu pasakyti, kad tą grėsmę jutau beveik kaip asmeninę. Bandžiau tarsi atsistoti šalia S.Nėries, gindama tą patį vidinį branduolį, kurį jau buvau apčiuopusi anksčiau.
Bijojau, kad S.Nėris nebūtų sutapatinta su jos oficialiais pareiškimais, oficialia veikla, kuri, deja, buvo sunki.
Turime matyti jos dalyvavimą visose pirminėse programose, kai Lietuva neteko nepriklausomybės, bet tai yra išviršinis, abstraktus, sunkus, skaudus klodas, jis nepaliečia branduolio. Tada iš naujo pradėjau eiti tuo keliu. Dėkoju nežinomai valiai ar nežinomam likimui, kuris man laiku pakuždėjo mintį, kad didžiausias argumentas šioje byloje yra neišleistas S.Nėries rinkinys „Prie didelio kelio“. Ėmiausi jį rengti ir išleisti. Manau, kad tai svarbiausia, ką galėjau padaryti.
– Kaip priėmėte tai, kad, keičiantis laikui, santvarkoms, keitėsi požiūris į rašytojus?
– Tai neišvengiama. Laikas yra neišvengiama didžioji galia, kuri keičia žmones, likimus, požiūrius. Tačiau manau, kad toje neišvengiamybėje kultūros žmonės, literatūros tyrinėtojai turi užimti labai nelengvas pozicijas, neprarasti teisybės jausmo, dirbti tos teisybės labui, aiškinti, aiškintis, kalbėti ir prisiimti atsakomybę. Kartu su ta banga, kuri neišvengiamai plauna ir neša, turi būti galima išvengti didžiųjų nuostolių, kad ji neišplautų iš mūsų sąmonių to, kas lieka svarbu, reikalinga, kad nebūtų sunaikinti kuriančių žmonių likimai.
– Visą gyvenimą paskyrėte VU, kuriame praleidote savo svarbiausius gyvenimo metus. Ką Jums apskritai reiškia dėstyti svarbiausioje Lietuvos aukštojoje mokykloje?
– VU ir darbas Lietuvių kalbos katedroje yra pagrindinė mano teritorija, svarbiausia erdvė ir svarbiausias laikas. Visa, ką galėjau padaryti, ką galėjau patirti, suprasti kultūroje, tautos, valstybės likime, aš daugiau ar mažiau pajėgiau suprasti tik dirbdama universitete su studentais, jaunais žmonėmis.
Universitetas, Lietuvių kalbos katedra yra svarbiausi dalykai. Kartais pagalvoju, kad apskritai jaučiuosi lyg priklausyčiau kažkokiai ne tik realiai egzistavusiai, besikeitusiai Lietuvių kalbos katedrai, bet kažkokiam jos branduoliui, kuris visą laiką buvo: aš ir pokario metais buvau toje katedroje, aš su ja perėjau tais sunkiais keliais, buvau tuo sunkiuoju laiku, kai teko patirti nemažai kritikos ir išbandymų.
Toje katedroje buvau, ir kai sulaukėme nepriklausomybės. Tapau jos vedėja. Turėjau galimybę daug ką keisti kartu su bendradarbiais programose, kursuose, galėjau matyti tuos pasikeitimus, didėjantį atvirumą. Pagaliau aš pati su nepriklausomybe tarsi įgavau jėgų, kurių nesitikėjau kada nors gausianti, išlaisvėjau nuo baimių, kurias buvau patyrusi, laisviau mąsčiau, rašiau. Visa tai – universitetas.
