Samas Yossmanas savo knygos „Šaltojo karo samdinys“ pristatymo metu prisipažino josios net nenorėjęs rašyti, nes po dvidešimties metų BBC autoriui jau viskas buvo pabodę.
Tačiau tai tapo psichologiškai stipria ir įtraukiančia, vietomis kvapą gniaužiančiu politiniu trileriu tampančia biografine knyga.
„Kai su manimi susisiekė Inga Liutkevičienė, mes ilgai bendravome internetu. Mes iš tikrųjų susidraugavome, kadangi esame du profesionalai – iškart vienas kitą supratome. Dirbome daugiau nei metus, nei karto nepakėlėme balso vienas prieš kitą, taip ir turi būti.
Aš net netikėjau, kad ši knyga bus išleista. Gyvenime esu parašęs porą knygų, dėl mano juridinės klaidos viena net nebuvo išleista Amerikoje. Kitos knygos, kuri yra rusų kalba, tik kelios ištraukos yra išverstos į vokiečių kalbą. Tačiau dabar esu labai patenkintas.“
S.Yossmanas savo knygoje aprašo pokario Vilnių, klajones po buvusią Sovietų Sąjungą ir neformalias jaunimo grupes, kurios būrėsi kaip atsvara tuometei ideologijai – komunizmui.
„Pirmoji arba antroji mano knygos dalis jums tikrai nepatiks“
Darbo BBC metu autorius suprato, jog vienas iš geriausių ginklų ideologinėje kovoje – objektyvumas. Jo griežtu įsitikinimu, būtina pasakoti tik tai, kas yra iš tikrųjų, ko šiandien pasigendama: „Skaitant internetinius laikraščius, ypatingai – buvusios Tarybų Sąjungos respublikų, darosi labai liūdna, nes ten nėra jokio objektyvumo. Ir vakarų laikraščiai jau bene šešetą metų objektyvumo taip pat stokoja.“
Deja, dalis politikos analitikų ir žiniasklaidos atstovų įsitikinę, jog žmonėms objektyvumo nereikia. Jiems tai neįdomu, nes jie jau yra susiformavę tam tikrą savo nuomonę ir nori jos laikytis visą gyvenimą.
„Viena pusė – kapitalizmo ir demokratijos, antra – komunizmo ir jo diktatūros. Šiandien to vadinamojo šaltojo karo nėra. Vyksta karas už komercinius interesus. Kiekvienas žmogus ieško, kaip apginti savo interesus ir apkaltinti kitus, ir vėlgi, politika lieka užnugaryje“, – teigia S.Yossmanas. Todėl tiems, kas perskaitys S.Yossmano knygą, pusė knygos gali ir nepatikti.
Deja, dalis politikos analitikų ir žiniasklaidos atstovų įsitikinę, jog žmonėms objektyvumo nereikia.
Knygoje yra apstu politinių aspektų, su nuorodomis, pasitikrinimui, jog žodžiai nėra tušti. Tai, ką S.Yossmanas rašo, yra tiesa, o ne tiesiog pažiūros dėl pažiūrų. Knygoje autorius dalijasi unikaliais prisiminimais apie darbą bei gyvenimą Izraelio kibucuose ir aprašo asmeninę kareivišką patirtį dalyvaujant 1973 metų Jom Kipuro kare.
Pirmą kartą Lietuvoje – su savo vaikais
Autoriaus atžalos nežinojo ko tikėtis – vienintelis jiems žinomas dalykas buvo tik tai, kad tai yra Rytų Europa ir buvusi Sovietų Sąjunga. Šiandien jiems apsilankymas Lietuvoje buvo kupinas malonių įspūdžių. Geresnis maistas nei Londone, švarios gatvės, tvarkingai apsirengę žmonės.
Su savo vaikų pagalba autorius pats kitomis akimis pamatė Lietuvą – šalį, kuri yra kaip ir visos Vakarų Europos šalys. Kaskart, kai grįžta į Lietuvą, S.Yosmannas visuomet nueina prie savo senojo namo pažiūrėti į kiemą, kuriame užaugo.
Samuelis Tacas, savo knygos „Dirbančios rankos“ pristatymo metu su užsidegimu dalinosi patarimais žmonėms, ragindamas visuomet mankštinti savo raumenis.
Niujorke gyvenančiam išeiviui iš Lietuvos ne viena pasaulinio garso įžymybė yra dėkinga už sugrąžintą sveikatą. Jo rankos gydė kompozitorių Andrew Lloydą Webberį, violončelininką Mstislavą Rostropovičių, smuikininkus serą Yehudi Menuhiną ir Isaacą Sterną, aktorę Elizabeth Berkley ir daugelį kitų.
„Man labiausiai yra gaila įžymių žmonių. Daktarams ir kitiems sveikatos specialistams jie neretai būna įdomūs tik tiek, kiek galima jiems įbrukti brangios produkcijos“, – pasakojo knygos autorius.
