BALSUOTI UŽ VERTINGIAUSIĄ 2013 METŲ VERSTINĘ KNYGĄ GALITE ČIA
„Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ – pastarųjų metų literatūrinis atradimas. Vos pasirodęs kūrinys sulaukė nemenko dėmesio JAV ir Europoje. Romano pagrindas – jauno žmogaus kelionė per ledinius vandenis, tamsius požeminius tunelius ir klaikias tardymo kameras paslaptingiausios pasauly diktatūros šalyje – Šiaurė Korėjoje. Kūrinį išvertė Šv. Jeronimo premija už nuopelnus vertėjo profesijai apdovanotas vertėjas P.Gasiulis.
– Adamo Johnsno knyga „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“, laimėjusi Pulitzerio premiją, yra viena įdomiausių iš praėjusiais metais pasirodžiusių verstinių knygų Lietuvoje. Joje autorius sugeba įmantriai žaisti forma, stiliais, pasakoja istoriją, kuri griebia už širdies, o taip pat pateikia ir gana dokumentalų vaizdą apie tai, kas vyksta Šiaurės Korėjoje. Kaip ši knyga pateko į jūsų akiratį?
– Knyga išėjo 2012 metų pradžioje, ir jau tais pačiais metais man ją davė perskaityti „Baltų lankų“ vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka. Knyga padarė didelį įspūdį, ir sutikau ją versti.
– Tai yra distopinis romanas, tokio žanro romanų leidžiama išties nemažai, tačiau kuo būtent ši knyga išsiskyrė iš kitų panašių kūrinių?
– Pirmasis įspūdis, kurį patyriau skaitydamas šią knygą, buvo deja vu. Tai jau gyventa, tai būta. Nes mes gyvenome totalitarinėje sistemoje, atmosfera buvo pažįstama – gal šiek tiek švelnesnė, bet visgi, tai buvo panašu. Be to, dar jaunas būdamas aš gavau perskaityti Aldous Huxley knygą „Puikus naujas pasaulis“ ir George'o Orwello „1984“. Vėliau, artėjant 1984 metams, man kirbėjo mintis šią knygą išversti ir paplatinti artimų draugų tarpe. Deja, neturėjau originalo ir kitos aplinkybės sutrukdė, ir ta knyga liko neišversta. O dabar, perskaitęs „Našlaičių prižiūrėtojo sūnų“, prisiminiau ir tariau sau – neišverčiau „1984“, išversiu šią, nes ji daug kuo man priminė G.Orwello romaną.
Perskaitęs „Našlaičių prižiūrėtojo sūnų“, prisiminiau ir tariau sau – neišverčiau „1984“, išversiu šią, nes ji daug kuo man priminė G.Orwello romaną
– Skaitant šią knygą man įstrigo tai, kad autorius sugeba tarsi mozaiką dėlioti romaną iš skirtingų stilistinių detalių – čia galima rasti tiek trilerį, tiek kafkišką pasakojimą, tiek jau minėtą orvelišką pasakojimą, meilės sagą, kai kas netgi įžvelgia ir magiškojo realizmo. Autorius sugeba talentingai sujungti tai į vieną lydinį, kuris čia labai puikiai veikia ir kurį gali skaityti tarsi detektyvą: skaitai puslapį po puslapio ir negali atsitraukti. Bent jau aš šią nemenkos apimties knygą perskaičiau per porą vakarų.
– Kaip skaitytojas skaitytojui aš jums visiškai pritariu. Dėl siurrealizmo – A.Johnsonui lankantis Šiaurės Korėjoje pirmasis įspūdis buvo – siurrelistiška aplinka. Žmonės vienodai apsirengę, vienodos šukuosenos, vienodi batai, moterų lūpdažiai vienodi. Tačiau tai, deja, lygybės regimybė. Juk ten yra faktiškai kastų sistema, žmonės suskirstyti į keliolika kastų – nuo patikimiausių iki nepatikimiausių, pagal kilmę, pagal ryšius su užsieniu.
– Beje, dėl kelionės į Šiaurės Korėją. Viename interviu autorius sakė, kad norėjo parašyti knygą visai kitokią, tačiau nuvykus į Šiaurės Korėją visiškai pasikeitė jo supratimas, kaip reikėtų rašyti šį kūrinį. Jis sakė, kad Šiaurės Korėjoje visos istorijos pasakojamos kitokiu būdu. Galbūt būtent tai ir įkvėpė tokiai netradicinei literatūrinei mozaikai.
– Jis pirmiausia buvo sumanęs rašyti apsakymą ar nedidelę apysaką propagandos tema. Jį domino George'o W.Busho laikų propaganda, jos poveikis žmonėms. Tačiau paskui jis susidomėjo Šiaurės Korėja ir nusprendė, kad štai kur yra tikroji propaganda. Po to apsilankė Šiaurės Korėjoje, norėdamas šiek tiek iš arčiau pažinti šalį, aplinką. Jis pats sako: „Aš pats berašydamas staiga tariau sau: brolyti, bet juk tu rašai romaną“. Žodžiu, medžiaga pradėjo valdyti ir diktuoti tam tikras stilistines priemones ir visa kita. Pirmoji dalis yra gana linijinė, viskas klostosi nuosekliai, antroje dalyje prasideda trūkčiojantis pasakojimas, įsiterpia tardytojo versija, propagandinė versija, pasakojimas trečiuoju asmeniu.
– Manau, kad ši knyga yra gana išskirtinė savo tematika: apie Šiaurės Korėją yra išleista nemažai knygų, tačiau daugelis jų visgi yra dokumentinės, grožinės literatūros beveik nėra. Beje, ir pats A.Johnsonas sakė, kad trūksta grožinės literatūros apie Šiaurės Korėją. Galbūt ši knyga atlieka dvi funkcijas – tai ir knyga, leidžianti pažinti tai, koks yra gyvenimas Šiaurės Korėjoje, o kartu ir meistriškai sukonstruotas grožinis kūrinys. Ar iš tiesų šią knygą galima skaityti įvairiais būdais, įvairiais lygmenimis?
– A.Johnsonas sako, kad jis nesiekė parašyti dokumentinės apysakos ar romano. Sako – jeigu aš būčiau tai daręs, būčiau pateikęs nuorodas konkrečias. Bent jau man atrodo, kad dokumentalumas čia yra daugiau fonas, o būtent fikcija yra svarbiau. Palyginkime, pavyzdžiui, Barbaros Demik „Neturime ko pavydėti“ – taip pat sukrečiantis dalykas, knyga, kuri paremta pabėgėlių pasakojimais, bet jie irgi yra sunkiai patikrinami. A.Johnsonas neturėjo duomenų apie tardymo metodus, ir jis pats prisipažįsta, kad tardymo epizodai paremti dokumentais, kurie buvo rasti Kampučijoje, žlugus Pol Poto režimui.
Jis pats sako: „Aš pats berašydamas staiga tariau sau: brolyti, bet juk tu rašai romaną“
– Tad skaityti tai kaip pusiau dokumentinę prozą yra ganėtinai rizikinga ir net nevertėtų to daryti?
– Taip. Juk ir B.Demik sako, kad jo knyga nėra langas į Šiaurės Korėją. Tai yra tiesiog viena iš versijų. Ir pats A.Johnsonas sako – tegul parašo kažkas geriau.
– Visgi dokumentalumas jam yra gana svarbus. Jis sakė, kad 6-7 metus tyrinėjo duomenis apie Šiaurės Korėją, daug laiko praleido tyrinėdamas „YouTube“ esančius propagandinius Šiaurės Korėjos įrašus – jis teigė, kad ten jų yra apie 18 tūkst., pats, kaip jau minėjome, vyko į Šiaurės Korėją. Taigi, dokumentinis pagrindimas jam yra svarbus. Gal galėtumėte pasakyti, kaip tai yra atskleidžiama knygoje?
– Bado, ištikusio Šiaurės Korėją dešimtajame dešimtmetyje, atvejai gerai žinomi iš pabėgėlių pasakojimų. A.Johnsonas pats matė, kaip atrodo, pavyzdžiui, gatvės, kuriose nėra šviesoforų, tačiau jis negalėjo bendrauti su paprastais žmonėmis. O jam, žinoma, rūpėjo sužinoti, ką žmonės jaučia, ką jie galvoja.
– Jis sakė, kad užkalbinti žmones buvo pavojinga dėl tų pačių žmonių, nes nežinia, kas jiems grėstų, jei jie išdrįstų kalbėti su užsieniečiu. Beje, grįžęs iš Šiaurės Korėjos jis sakė, kad 90 proc. to siurrealizmo, kurį ten patyrė, jis paliko nuošaly, neįtraukė į romaną, nes vakariečiams tai pasirodytų neįtikinama. O kaip jums atrodo, ar šis pasaulis, kurį jis aprašė romane, atrodo įtikinamas? Ir ar, tarkime, Šiaurės Korėjos lyderio personažas atrodo toks, koks ir galėtų būti tikrovėje?
– Kai kas mano, kad Kim Čen Iras čia yra kiek sušaržuotas. Man taip neatrodo. Juk apie jį pasakojamos kone legendos, kokius žygdarbius jis yra atlikęs. Galų gale yra istorijos apie Kim Čen Irą ir jo sūnų, kaip jie lankosi kokioje nors įmonėje, o aplink visi sustoję su privalomomis užrašų knygutėmis. Tai atrodytų komiška, tačiau tokia realybė. Arba prisiminkime, kaip, Kim Čen Irui mirus, žmonės verkė, alpo – man atrodo, kad didžioji dalis gailėjosi ir verkė nuoširdžiai. Jau kelinta karta auga toje sistemoje, jie kitokio pasaulio nepažįsta. Jiems Vado-Tėvelio mirtis yra didžiulė netektis. Galų gale, kai buvo panaikinta baudžiava – žmonės juk ne taip jau ir labai džiaugėsi, sakė, kaip čia gyvensime be pono. Anksčiau ponas viską pasakydavo, o dabar patiems reikės viską daryti.
– Beje, knygoje galima rasti ir humoro, sarkazmo. Pats autorius sakė, kad tokiu būdu jis norėjo įnešti šiek tiek šviesos – vėlgi dėl tų pačių Vakarų skaitytojų, kurie yra nepasiruošę tokiam depresyviam ir tamsiam pasauliui, kuris yra Šiaurės Korėjoje. Na, bent jau man tos šviesos čia nepasirodė labai jau daug. O kaip jums – ar pasirodė, kad tai tamsaus humoro prisodrintas kūrinys?
– Jeigu ir yra čia humoro, jis, be abejo, gan juodokas. Aš jo aptikau labai mažai. Ši knyga yra brendimo istorija. Kas yra Čiun Do primoje dalyje? Tarytum šachmatų pėstininkas, stumdomas šen ir ten, mėtomas, paklusniai viską vykdantis, nesusimąstydamas, kaip tai bjauru, žiauru. Tačiau antroje dalyje jau matome jį kitokį, juk viskas baigiasi kaip „Kasablankos“ Rikui, kuris pasiaukoja mylimos moters ir jos šeimos labui. Antrasis padėjėjas iš Čiun Do laivo savotiškai praregi, jis pabėga, vadinasi, žmogiškumas vis dėlto laimi.
Jeigu ir yra čia humoro, jis, be abejo, gan juodokas
– Taip, žmonės visgi sugeba maištauti, tačiau ar tas maištas apsivainikuoja sėkme? A.Johnsonas pateikia gana niūrias perspektyvas. Žmonės gali parodyti, kad turi troškimų, kad jų troškimai – tokie patys kaip ir viso pasaulio žmonių, tačiau išsiveržti iš to kalėjimo galimybių nelabai yra.
– Kai kas visgi išsiveržia.
– Ar buvo sudėtinga versti šį kūrinį? Ar dėl kai kurių subtilybių konsultavotės su pačiu autoriumi?
– Visada sunku versti, bet skaitytojui juk svarbus rezultatas, o vertėjo kūrybinės kančios jam nesvarbu. Be abejo, čia susidūriau su istorinėm, geografinėm realijom, šalis beveik nepažįstama, tad verčiant reikėdavo tikslintis, kas tai per reiškinys, reikėjo ir muzikos paklausyti. Susirašinėjau ir su autoriumi, jis patikslindavo kai kurias vietas. Tarkime, draugas Pokas vienu metu sako taip: „Jeigu žinočiau, kad kam nors iš čia esančių gresia lageris, pats sutriuškinčiau tam galvą į akmenis“. Man atrodė keista, kaip žmogus galėtų taip pasielgti. O autorius pasakė – taip, jis tokiu būdu gelbėtų nuo lagerio siaubo. Buvo begalė korėjietiškų, japoniškų, kiniškų žodžių, vardų. Laimingo atsitiktinumo dėka susitikau korėjietį. Tai buvo Hailji, knygos „Užupio respublika“ autorius autorius, o su juo buvo vertėjas daktaras Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas. Jis be galo daug man padėjo, transliteravo visus korėjietiškus žodžius, išskyrus Pchenjaną, Kim Čen Irą ir Kim Ir Seną, jie jau atėjo iš rusų kalbos transliteracijos, o visa kita yra jo. Jis padėjo parengti paaiškinimus. Be galo daug prisidėjo redaktorė Diana Bučiūtė, puiki vertėja ir reikli redaktorė. Ji labai kruopščiai, įdėmiai taisė tekstą – beveik taip kaip savo pačios vertimą.
– Beje, minėjote, kad A.Johnsonas pasakojo, jog lankėsi ir Lietuvoje.
– Taip, Knygų mugėje buvo bendraujama su juo „Skype“ pagalba, ir jis priminė, kad lankėsi Vilniuje.
– Jūs esate patyręs vertėjas, išvertėte daug jau klasika laikomų kūrinių. Kurioje vietoje gulėtų „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ jūsų išverstų knygų lentynoje? Ar galėtumėte pasakyti, kad tai vienas iš įdomiausių kūrinių, kuriuos vertėte?
– Liutauras Degėsys yra sakęs: „Vertėjas yra kaip alfonsas, jis kaip drugelis – nuo vieno autoriaus prie kito. Įsimyli vieną, o paskui vėl puola prie kito“. Tad kiekvienas vertimas yra savotiškai brangus.
