E.V.Sventickas buvo išprotavęs, kad premijos negaus
„Kai sužinojau, iš pradžių klausiau – ar šaltiniai nejuokauja? Nes vilčių kaip ir nebuvo“, – 15min.lt kalbėjo E.V.Sventickas.
Jis pažymėjo, kad literatūros kritikas turi įprotį mąstyti racionaliai. „Todėl galvojau taip: iš viso yra šešios premijos, praėjusią savaitę buvo paskelbta 12 kandidatų, tarp kurių yra ir puikaus rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus pavardė. Man tampa aišku, kas jis tikrai vertas ir premiją gaus. Be to, sąraše netrūksta ir kitų įspūdingų žmonių. Todėl buvau išprotavęs, kad galiu ramiai gyventi ir nereikia nieko tikėtis“, – pasakojo E.V.Sventickas.
Būti įvertintam nacionaline premija, be abejo, malonu. „Neketinu ginčytis. Visi, kurie ką nors darome, norom nenorom tampame viešais žmonėmis ir už tai, ką rašome, tapome, vaidiname, esame kukliai atlyginami. Tada to viešo pripažinimo ženklai viešam žmogui tampa natūraliu dalyku“, – svarstė pašnekovas.
Kažką darai, stengiesi, nes jauti malonumą ar pareigą. Jei tai pamatoma ir įvertinama tokiu aukštu lygmeniu – smagu. Bet tai viskas. Dabar toliau dirbsiu savo darbą.
Jis priminė ne kartą buvęs Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos nariu, kurį laiką – net ir pirmininku. Tačiau niekada rimtai negalvojo, kad vieną dieną atsidurs tarp laureatų. Ir vis dėlto – tai atpildas ar įpareigojimas?
„Kažką darai, stengiesi, nes jauti malonumą ar pareigą. Jei tai pamatoma ir įvertinama tokiu aukštu lygmeniu – smagu. Bet tai viskas. Dabar toliau dirbsiu savo darbą“, – užtikrino E.V.Sventickas.
G.Kanovičiui viltis ruseno visada
Už humanistinių vertybių sklaidą literatūroje premija apdovanotas Grigorijus Kanovičius tikisi, kad tokia žinia, teikianti gerų emocijų, teigiamai atsilieps jo sveikatos būklei. Laureatas tik antradienį grįžo iš ligoninės namo. Vyrui buvo atlikta operacija po to, kai nesėkmingai pargriuvęs susilaužė šonkaulius ir koją.
Ar tikėjosi būti įvertintas? „Žinote, maža vilties ugnelė visada ruseno. Juk tokį paminklą pastačiau savo tėvynainiams, kurie mirė arba žuvo. Nors mano literatūra ne dokumentinė, o romaninė, tikėjausi, kad bus atkreiptas dėmesys į tai, kad ne tiek svarbi tema, kiek mintis – nereikia nieko užmiršti, tačiau nereikia ir laikyti pykčio“, – kalbėjo 86 metus einantis G.Kanovičius.
Jis pažymėjo, kad jo literatūroje nėra jokios neapykantos: „Meilė – vienintelis jausmas, galintis išgelbėti pasaulį.“
G.Kanovičius tikisi, kad po mėnesio pasijus sveikesnis. Tačiau tikimybė, kad Vasario 16-ąją jis atvyks į oficialią premijų teikimo ceremoniją prezidentūroje – nedidelė. Nuo 1993 metų rašytojas nuolat gyvena Izraelyje.
„Mes jau niekur nevažiuojame daugelį metų. Nors manau, kad mano buvimas ten tarp kolegų, kurie šiandien gyvena, mąsto ir vaidina kitaip, būtų neblogas. Tai reikštų tam tikrą harmoniją ir tarp tautų, ir tarp kartų. Mano sūnus prašosi į palydovus ir tikina, kad nieko mums nenutiktų, bet aš nežinau. Noras, aišku, yra didelis pabūti ten, kur gimiau ir augau, galbūt paskutinį kartą. Bet gyvenimas parodys. Turiu sentimentų tam kraštui, išsaugojau juos iki gilios senatvės“, – atviravo G.Kanovičius.
