Interviu „Augsburger Allgemeine“ britų rašytojas sako sukūręs santūrų tyrėją, nes nenorėjęs superherojaus, su kuriuo sunku susitapatinti. Autorius taip pat prisimena, kokius įspūdžius patyrė Tenesio „Lavonų ūkyje“.
– Pagrindinis Jūsų knygų veikėjas tyrėjas Deividas Hanteris dirba su lavonais. Ar ir Jums artimas šis „pomėgis“?
– Tikrai ne. Jokiu būdu! Aš mieliau einu į barą nei į lavoninę ar kapines. Bet aš – rašytojas ir žurnalistas, tad man labai įdomu, kas mums atsitinka po mirties. Vis dėlto šia tema paprastai nešnekama, todėl ji mus ir domina.
Aš mieliau einu į barą nei į lavoninę ar kapines.
– Ar Jums pačiam teko matyti lavoną?
– Taip, ir ne vieną. 2002 metais lankiausi „Lavonų ūkyje“ (Body Farm – vert. past.) – Tenesio universiteto antropologinių tyrimų centre. Ten lavonai užkasami moksliniais tikslais, kad būtų galima tirti irimo procesus. Aš atvykau į „Lavonų ūkį“ parašyti straipsnio ir buvau tik stebėtojas, bet po to apsilankymo man kilo mintis parašyti trilerį.
– Kaip jautėtės „Lavonų ūkyje“?
– Gana neblogai. Bet kartą vienas tyrimų centro darbuotojas paprašė pagalbos iškasant lavoną. Iš pradžių dvejojau, bet paskui sutikau. Štai tada man pasidarė bloga...
– Ką pasakytumėte apie savo naujausią trilerį „Kapo šauksmas“?
– Skaitytojai laiškuose manęs klausinėjo apie Hanterio praeitį, supratau, kad atėjo laikas atskleisti jo istoriją. „Kapo šauksme“ plačiai aprašiau įvykius, kurie Hanterį ir padarė tuo žmogumi, kurį matėme ankstesnėse knygose.
Kadaise Hanteris priklausė tyrėjų grupei, ieškojusiai dingusių paauglių – žiauraus prievartautojo ir negailestingo žudiko Džonatono Monko aukas. Tuo metu Hanteris buvo laimingai vedęs, turėjo dukrytę, tikėjo savo talentu ir džiugiai žvelgė į ateitį. Dabar viskas pasikeitę. Kai Monkas pabėga iš kalėjimo, asmeninės tragedijos tebepersekiojamas Hanteris priverstas grįžti į Dartmurą, nes šį kartą žudikas nusitaikęs į žmones iš paieškos būrio. Hanteris susiduria su praeitimi ir pamažu ima suvokti, kad aštuonerių metų senumo įvykiai ne tokie aiškūs, kokie atrodė, o vienintelis būdas sustabdyti naują žiaurumo bangą – abejoti viskuo, ką manė žinąs, ir dar kartą apklausti kiekvieną šios istorijos dalyvį.
„Kapo šauksmas“ – ko gero, pati ambicingiausia mano knyga. Išsikėliau tikslą sukurti nenuspėjamą, dėmesį kaustančią istoriją, kurioje viskuo abejotų ir tyrėjas, ir skaitytojai. Šiems norėjau pateikti keletą staigmenų, susijusių su Hanterio praeitimi ir dabartimi. O podraug truputį pagąsdinti ir padovanoti kelias nemigos naktis... Tikiuosi, man pavyko.
– Ketvirtame Deivido Hanterio serijos trileryje „Kapo šauksmas“ pirmą kartą atskleidžiate daugiau detalių apie šio veikėjo praeitį. Kodėl taip ilgai laukėte?
„Kapo šauksmas“ – ko gero, pati ambicingiausia mano knyga. Išsikėliau tikslą sukurti nenuspėjamą, dėmesį kaustančią istoriją, kurioje viskuo abejotų ir tyrėjas, ir skaitytojai.
– Manau, toks paslaptingumas tinka Deividui. Jis – ramus, introvertiškas žmogus, nelinkęs per daug atvirauti ir kitiems pasakoti apie savo asmeninį gyvenimą. Be to, palikdamas vos kelias užuominas, norėjau skaitytojams sužadinti smalsumą. Iki šiol skaitytojai žinojo tik tiek, kad Deivido žmona ir dukrelė žuvo prieš aštuonerius metus. O dabar atskleidžiau, kas iš tikrųjų anuomet nutiko.
– Kaip šeimos praradimas pakeitė tyrėją?
– Iki tol Hanteris buvo laimingas šeimos žmogus, o po tos skaudžios nelaimės jis tapo mąsliu atsiskyrėliu. „Kapo šauksme“ jam tenka vėl susidurti su savo praeitimi ir išsiaiškinti visus tragiškus įvykius, nes nauja byla sugrąžina prisiminimus. Suprantama, tai padaryti jam bus sunku.
– Jūsų herojus – santūrus ir linkęs abejoti savimi žmogus. Sutikite, tokios savybės nebūdingos trilerių veikėjams.
– Teisybė. Man tai buvo svarbu. Tuoj pat visas bylas išaiškinantis superherojus, problemų su alkoholiu turintis vienišius arba meilės ryšiuose susipainiojęs avantiūristas man atrodė jau atsibodusios klišės. Norėjau personažo, kuris pasižymėtų ypatingais gabumais, bet šiaip būtų visiškai normalus, kukliai gyvenantis žmogus. Toks veikėjas daug tikroviškesnis ir su juo lengviau susitapatinti.
– Ar judu su Hanteriu panašūs?
– Ne, žmona man to nebūtų leidusi. (Juokiasi) Suprantama, Deivido Hanterio galvoje sukasi mano mintys, o ir jo jausmai man nesvetimi. Vis dėlto, visi knygų personažai tėra mano vaizduotės vaisius.
– Vos per keletą metų Jūsų knygų tiražai imti skaičiuoti milijonais. Kaip jaučiasi rašytojas, kai aplanko tokia sėkmė?
– Kai 2006-aisiais išėjo pirmas Deivido Hanterio serijos trileris, aš džiūgavau, kad mano knyga išvis buvo išleista ir kad pajėgiu pragyventi iš rašymo. Iki šiol jaučiuosi dėkingas likimui už tai, kad viskas susiklostė taip sėkmingai – lyg sapnas būtų tapęs realybe!
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
