Nuo kūrybiško iki ciniško panaudojimo
Diskusiją „Plagiato detektyvas“ pradėjusi VU bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė retoriškai klausė, kur yra skirtumas tarp plagiato ir pasitelktos idėjos, teksto dalies siekiant sukurti kitą gražų kūrinį?
Ji paminėjo , kad plagiatu buvo kaltinti ir tokie rašytojai kaip Johannas Wolfgangas Goethe ar Thomas Mannas, tačiau ar jų kūryba galima vadinti plagiatu? Į šį klausimą I.Krivienė bandė atsakyti paties J.W. Goethes citata: „Mano Mefistofelis dainuoja iš Williamo Shakespeare'o paimtą dainą, o kodėl man taip nepasielgus? Kodėl turėčiau kankintis ir išgalvoti savąją, kai Shakespeare'inė man puikiai tinka ir kalba apie tai ko reikia.“
Kodėl turėčiau kankintis ir išgalvoti savąją, kai Shakespeare'inė man puikiai tinka ir kalba apie tai ko reikia.
Tęsdama diskusiją G.Gailiūtė siūlė visų pirma plagiato sąvoką vartoti atsargiai. „Jei mes kalbame apie ironiją, pastišą, reakciją į kitą kūrinį, kuri virsta nauju kūriniu – tai visiškas natūralus literatūrinis procesas, tęstinumas. Juk W,Shakespeare'as irgi nesugalvojo nė vienos originalios istorijos. Arba, kalbant apie T.Manną, aš niekada nepasakyčiau, kad jis kopijavo „Jaunojo Verterio kančias“. Tai – skirtingi dalykai,“ – kalbėjo Filologijos fakulteto doktorantė.
Specialistė aiškino, kad esminis skirtumas, jos nuomone, kad tuo metu, kai postmodernistai, kiti autoriai dažnai originalų ištraukas naudoja kaip parodiją, nuorodas, kiti rašytojai tai daro ciniškai. „Tarkime, Danas Brownas pasielgė ciniškai“, – sakė ji apie garsųjį knygos „Da Vinčio kodas“ autorių. Jos teigimu, D.Brownas paėmė ištisas mokslinės literatūros kūrinių citatas ir įterpė į savo kūrinius, o tai – jau sunkiai pateisinama.
G.Gailiūtė tikino, kad vertinant, ar kūrinys yra plagiatas, reikėtų nepamiršti „noro būti atpažintam“ kriterijaus: „Jei atpažintas originalas prideda prasmės, praplečia interpretacijų lauką – tai nėra plagiatas. Svarbu, ar autorius tikėjosi, norėjo būti atpažintas.“
Jei atpažintas originalas prideda prasmės, praplečia interpretacijų lauką – tai nėra plagiatas.
Vis dėlto, pasak „Naujasis Židinys-Aidai“ direktorės, įrodyti, kad kūrinys yra plagiatas – labai sunku, tokie atvejai labai reti.
Nustatyti gali – tik žmogus
Informacijos ir komunikacijos instituto lektorius, daktaras Saulius Preidys ir Vilniaus universiteto Akademinių reikalų koordinavimo skyriaus vedėja Sandra Trumpulytė atkreipė dėmesį į plagiavimo atvejus akademiniuose tekstuose.
Vienas iš būdų nustatyti tekstų sutapimus – Elektroninė plagiato atpažinimo sistema (EPAS). Tačiau diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį į tai, kad tekstų sutapimas ir plagiatas – ne tas pats. Juk teisininkų, mokslininkų tekstai gali sąmoningai sutapti, kai kuriais atvejais, kitaip neišsiversi. Antra vertus, ne visada plagiatą nulemia pasisavinto teksto apimtis – svarbu ir tai, kad nukopijuota, ar detalės, ar pačios išvados.
Taigi, kalbėjo G.Gailiūtė, akivaizdu, kad labai svarbu – ko siekta tuo teksto panaudojimu, o to nustatyti negali jokia sistema – tik žmogus.
