Neretai atrodo, kad paprasčiau būtų tiek gerai žinomus, tiek ir retesnius vietovardžius rašyti originalo kalba (lotyniškais rašmenimis), bet ar taip yra iš tikrųjų?
Pasak vietovardžių vertimą ir adaptavimą tiriančios mokslininkės Veronikos Albin, geografinių vietovių ir objektų vertimas – tarytum bandymas rasti kelią apgaulinguose vandenyse. Net ir pasitelkiant pažangias globalinės padėties nustatymo sistemas (GPS) ir žemėlapius – teisingą kelią rasti sunku. Lygiai tas pat galioja ir verčiant miestų, valstijų, provincijų, šalių ir kt. pavadinimus tiek į lietuvių kalbą, tiek ir iš jos.
Kodėl vienų miestų pavadinimus adaptuojame, o kitų ne?
Gali kilti klausimas, kodėl vienų vietovardžių pavadinimus formuojame naudodami tos šalies gramatines formas, o kitus, rodos, visiškai pakeičiame.
Pavyzdžiui, Italijos miestas Firenze lietuviškai žinomas kaip Florencija, o angliškai – Florence. Anglijos miestas London italų kalba yra Londra, prancūzų Londres, o lietuvių – Londonas;
Deutschland lietuvių kalboje žinoma kaip Vokietija.
Europos vietos, kurių pavadinimus verčiame, dažniausiai įkurtos dar antikos ar viduramžių laikais. Galima paminėti keletą jų: Lisabona (Lisboa), Krokuva (Kraków), Briuselis (Bruxelles), Viena (Wien), Berlynas (Berlin).
Amerikos žemyne vos XVI a. pradėtų kurti valstybių ir miestų pavadinimai išlieka tokie patys ir kitose kalbose Chicago (Čikaga), Toronto (Torontas), Buenos Aires (Buenos Airės), Rio de Janeiro (Rio de Žaneiras) ir Acapulco (Akapulkas). Taigi darytina prielaida, kad Europos vietovardžiai, palyginti su Amerikos, kitaip verčiami į užsienio kalbas (egzonimai) todėl, kad yra seni.
Kada versti, o kada palikti originalo kalba?
Verčiant iš užsienio kalbos vietovardžių pavadinimai transkribuojami. Vis dėlto, kai tikslaus vietovės pavadinimo nėra arba jis nežinomas vertėjui, galioja „nykščio taisyklė“
Verčiant iš užsienio kalbos vietovardžių pavadinimai transkribuojami. Vis dėlto, kai tikslaus vietovės pavadinimo nėra arba jis nežinomas vertėjui, galioja „nykščio taisyklė“ – tokiu atveju geriausia palikti vietos pavadinimą originalo kalba.
Ypač atidžiai reikėtų elgtis su miestais ar vietovėmis, kurių pavadinimai kito priklausomai nuo jos priklausomybės kuriai nors valstybei, pavyzdžiui, Lietuvoje Lenkijos miestą Oświęcim buvo įprasta vadinti Osvencimu, tačiau pastaruoju metu, kai turima galvoje koncentracijos stovykla, dažnai vartojamas visame pasaulyje žinomesnis vokiškas pavadinimas Aušvicas.
Šveicarijos miestas pranc. Fribourg – vok. Freiburg, bet jo negalima supainioti su Vokietijos tokio pat pavadinimo Freiburg miestu. Prancūzijos miestas pranc. Strasbourg – vok. Straßburg; priklausomai nuo to, iš kokios kalbos versta, lietuviškai pasitaiko matyti ir Strasbūrą, ir Štrasburgą.
Kokios vietovardžių vertimo taisyklės galioja Lietuvoje?
Verčiant užsienio šalių vietovardžius į lietuvių kalbą ilgieji balsiai perrašomi ne ilgosiomis, o trumposiomis balsėmis, pavyzdžiui, Westfield – Vestfildas (ne Vestfyldas), Chattanooga – Čatanuga (ne Čatanūga).
Pasak Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, lietuviškos ilgosios balsės rašomos tik tuo atveju, kai „balsių ilgumas originalo kalba (latvių, vokiečių, čekų, slovakų, estų, suomių, vengrų) yra išreikštas grafiškai“. Vyrauja ir kitokių nuomonių, teigiančių, kad pavadinimai turėtų būti verčiami vadovaujantis ne grafine žodžių išraiška, bet tarimu.
Anot L.Jonušio, toks pasirinktas metodas prieštarauja kitai Komisijos taisyklei, kuria teigiama, kad angliškąją c (dažniausiai tariamą kaip s arba k) reikėtų perrašyti atitinkamai pagal tarimą.
Anot L.Jonušio, toks pasirinktas metodas prieštarauja kitai Komisijos taisyklei, kuria teigiama, kad angliškąją c (dažniausiai tariamą kaip s arba k) reikėtų perrašyti atitinkamai pagal tarimą.
Kada vietovardžių pavadinimus verčiame?
Vertėjo pasirinkimą dažniausiai lemia keletas veiksnių: teksto žanras ir registras. Oficialiuosiuose teisiniuose dokumentuose, sutartyse, nutarimuose vietovardžių pavadinimus įprasta palikti originalo kalba ir tokiu būdu išvengti bet kokių galimų netikslumų.
Meniniuose tekstuose priešingai – transkribuojamas ne tik pavadinimas (pavyzdžiui, Niujorkas, Misūris), bet dažnai ir žodis, reiškiantis gatvę: pavyzdžiui, Maple Street – Meiplstritas, Park Leinas ir pan. Jeigu gatvės pavadinimas reikšminis, jį galima išversti, taip suteikiant tekstui gyvumo, pavyzdžiui, Lindenstraße – Liepų gatvė.
Lietuvoje taip pat yra keletas įdomesnių vietovių pavadinimų, kurių vertimas išties suintriguotų užsienio skaitytojus, kaip antai, kaimelis Rojus, Egiptas, Indija, Paryžius, Venecija, Sachara, Malta. Faunos mėgėjams patiks: Zuikos, Musė, Triušiai, Graužikai, Avinėliai, Kirmėliukai, Katinai, Karvys. Floros mėgėjams: Petruškos, Kopūstai, Grybai, Grybėnai, Pipirai, Augalai...
Taigi, galima drąsiai teigti, kad nors šiandieniniame technologijų amžiuje viskas jau seniai atrasta ir žinoma, net ir, rodos, paprasčiausių vietovardžių vertimas gali tapti tikru iššūkiu. Svarbiausia atminti, kad įdėjus bent šiek tiek pastangų ir pasitelkus prieinamas informacijos priemones visuomet įmanoma rasti patį tinkamiausią sprendimą.
