Festivaliui startą davė ketvirtadienio vakarą Vyskupo skvere suskambusios gitaros – dainuojamosios poezijos gerbėjams koncertavo jaunasis Anykščių talentas Deimantė Kavaliauskaitė, entuziazmu trykštantys Titas ir Dominykas, vilniečių Igno ir Jokūbo duetas „JI“. Jaunimui atsvarą sudarė ir savo scenine patirtimi jį papildė grynakraujis aukštaitis Algirdas Svidinskas bei grynakraujis britas Julian Dawson. Per savo 40 scenos metų ketvirtą kartą Lietuvoje besisvečiuojantis bardas džiaugėsi, matydamas klausytojų šypsenas – retai „Purpurinime vakare“ girdima užsienio kalba nėra barjeras suprasti ir priimti muziką.
Festivalyje griuvo ir laiko barjerai – juos penktadienį Anykščių kultūros centre su kvintetu „Dūduva“ išsprogdino aktorius Rolandas Kazlas, lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio metams skyręs poetinę-muzikinę pramonę „Darbai ir dyvai“. K. Donelaičio aprašyti ir R. Kazlo naujai perskaityti amžinus gamtos ciklus atkartojantys žmogaus gyvenimo epizodai, susipynę su trimitų, trombono, tūbos ir valtornos vingiuojančiomis melodijomis, ne tik džiugino ausį, bet ir kvietė susimąstyti apie žmogaus laikinumą šioje žemėje.
Festivalyje griuvo ir laiko barjerai – juos penktadienį Anykščių kultūros centre su kvintetu „Dūduva“ išsprogdino aktorius Rolandas Kazlas
Palydėti audringų plojimų „Darbai ir dyvai“ užleido sceną kitai meno sričiai – fotografijai. L. ir St. Didžiulių bibliotekoje atidaryta fotografo Vytauto Daraškevičiaus paroda „Iš dainuojančių aktorių gyvenimo“. Visuomenei buvo pristatyta nedidelė, bet reikšminga per 13 kūrybinio darbo metų sukauptų fotografijų dalis. Bardų muzikos nuo vaikystės lydimo V. Daraškevičiaus portretuose užfiksuotos atlikėjų emocijos, sustabdytos koncertų akimirkos, įamžinti šviesios atminties muzikantų (V. Kernagio, S. Mykolaičio) kūrybos momentai – tarsi iššūkis nepaliaujamai laiko tėkmei. Parodos atidarymą jaukiomis akustinėmis natomis nuspalvino vienas iš jos herojų – grupės „Arbata“ vokalistas Andrius Zalieska-Zala.
Nutilus muzikai, erdvioje bibliotekos foje suskambo poezija. „Tai jau ne tik bardų, bet ir kultūros festivalis, kur dera įvairūs žanrai, kur jau antrus metus iš eilės skamba ne tik dainuojamoji, bet ir grynoji poezija“, – sakė festivalio viešujų ryšių vadovas Juozas Žitkauskas, pristatydamas šiuolaikinės literatūros mohikanus: šiemetinio „Poezijos pavasario“ laureatę Ramunę Brundzaitę, Z. Gėlės premijos laureatą Vytautą Stankų bei vieną ryškiausių ir žymiausių poetų bei eseistų Rimvydą Stankevičių. Savo naujausias, kol kas tik juodraštines eiles ir jau išspausdintus kūrinius skaitę literatai kvietė klausytoją į poetizuotą kelionę po savo vasaras ir rudenius, vaikystės kiemą ir jonvabalių naktis. Malonia staigmena ir pirmu viešu debiutu tapo literato-prozininko Maksimo Ivanov ir dainininkės Giedrės Smolskaitės duetas, žinomų poetų M. Martinaičio, K. Navako, H. Radausko eiles prisodrinę gitaros akordais. Lyriškos Giedrės melodijos ir energingi Maksimo ritmai harmoningai derėjo su į bibliotekos stogą barbenančiais lietaus lašais ir tarsi palydėjo žiūrovus į pirmąjį didijį vakaro koncertą Dainuvos slėnyje.
Dainuojamosios poezijos gerbėjų neišgąsdinęs lietus pasitraukė, ir nuskaidrėjus padangei Šventosios upės pakrantėmis nuskardeno jaunųjų bardų balsai. Tradiciškai „Purpurinio vakaro“ scena penktadienį yra skiriama naujiems talentams ir jaunatviškai energijai. Ne vienas pradedantysis bardas būtent šiame festivalyje žengia savo pirmuosius žingsnius į muzikos pasaulį, prisistato publikai, turi galimybę perimti bent dalį scenos senbuvių patirties. Paskraidyti po nepažįstamas erdves kvietė merginų iš Zarasų trio „Baltos varnos“, pianino klavišus meistriškai glostė jų kraštietė Greta Šepekliovaitė, po plačiomis šakomis prisėsti kvietė vilniečių duetas „23-as ąžuolas“, energijos pliūpsniu žybtelėjo vyriškas duetas „Delčia“, filosofines tiesas linksmuoju būdu dėstė Mindaugas Briedis. Savo stilistika skirtingi, bet vienijami meilės eiliuotam žodžiui, į sceną kilo Vygantas Kazlauskas ir Gintaras Šulinskas, Aurelija Baliukynaitė ir Simonas Sakalauskas, Rugilė Urniežiūtė ir Greta Ruckytė, Žilvinas Ališauskas, Matas Stonkus, Jūra Elena Šedytė su grupe, Kristijonas Ribaitis – visi jie šalia savo kūrybos atliko ir po vieną Vytauto Kernagio, kuriam ir dedikuotas šis festivalis, dainą, taip pirštų galais prisiliesdami prie dainuojamosios poezijos pradininko palikimo.
Ypatingam šėlsmui Dainuvos slėnio svečius pakvietė dainininkas ir režisierius Vidas Bareikis. Į sceną įkopęs su viena daina, amžinasis improvizatorius užsibuvo ilgėliau – įsismaginęs atliko savo dainų popuri. „Pradėjau groti ir nesinori sustoti!“ – šūktelėjo V. Bareikis, o netrukus nustebino publiką netikėtu duetu – su sūnumi Adu užplėšė V. Kernagio dainą „Kaip gražu miške“. Į savo pasirodymą kūrybingai įtraukęs ir žiūrovus, juos paversdamas tai muzikos instrumentais, tai švytinčia jonvabalių jūra, sceną Vidas Bareikis paliko ir pats gavęs nemažą pasitenkinimo dozę.
„Pradėjau groti ir nesinori sustoti!“ – šūktelėjo V. Bareikis
O entuziastingojo bardo uždegtiems žiūrovams norėjosi dar daugiau garsų, verčiančių širdis suktis vilkeliu. Todėl kai gitarą į rankas paėmė Domantas Razauskas, lydimas savo ištikimojo scenos bendražygio multiinstrumentalisto Sauliaus Petreikio, sėdinčių nebeliko. Domanto muzikinės meditacijos ir improvizacijos hipnotizavo ir vedė į transą, iš kurio praradusius laiko nuovoką ir apsalusius žiūrovus pažadino ir neblėstančia šypsena užkrėtė ekspresyvūs grupės „Arbata“ ir jos lyderio Andriaus Zalieskos-Zalos ritmai. Atrodė, kad į visuotinį siautulį įsisuko ir išlakios Dainuvos slėnio pušys, šviesos operatoriaus nudažytos neįtikimiausių spalvų ornamentais...
Kol slėnyje publika gardžiavosi šelmiškąja „Arbata“, Anykščių koplyčia vidurnaktį pražydo V. Mačernio, S. Gedos ir M. Martinaičio eilėmis. Jomis jaukioje žvakių šviesoje dalijosi charizmatiškasis aktorius Andrius Bialobžeskis. Sausakimšoje koplyčioje poezija sklandė virš klausytojų galvų, sruveno, liejosi, kol užpildė slapčiausias poezijos mylėtojų sielos kerteles...
Gerokai į šeštadienį įžengusį penktadienį užbaigė į Anykščius atvykęs Kino karavanas, miego nekamuojamiems kino gurmanams pasiūlęs du šiemetinio Vilniaus Tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ filmus, pripažintus geriausiais Europoje: „Glorija“ (Čilė) ir „Didis grožis“ (Italija).
Po epizodiškai miegotos nakties nuprausti momentinio lietaus šuoro, festivalio žiūrovai stengėsi iki maksimumo išragauti „Purpurinio vakaro“ desertus. Vienas jų buvo susitikimas su rašytoju, dramaturgu, prozininku, režisieriumi Mariumi Ivaškevičiumi bei jo naujausio darbo – pirmojo pilnametražio filmo „Santa“ peržiūra Anykščių menų inkubatoriuje. „Man didelė garbė, kad jūsų tiek nepaprastai daug čia atėjo – tik Anykčiuose taip gali įvykti“, – stebėdamasis džiūgavo režisierius, mielai pasakodamas apie savo naujausius darbus, dalindamasis planais, atskleisdamas „Santos“ kūrimo subtilybes, o vėliau diskutuodamas su žiūrovais apie tam tikrus humoru paskanintos, bet visgi skaudžios žmogiškos dramos aspektus.
Įsisukus į kultūros ir meno karuselę, nepastebimai atsėlino ir paskutinysis festivalio vakaras. Didysis šeštadienio koncertas šiemet skirtas Sugrįžimams – seniai matytų veidų ir retai girdimų balsų atgimimui. Purpurine spalva benusidažantis dangus virš Dainuvos slėnio tarsi senų draugų susitikimo vakare netruko prisipildyti nostalgiškų garsų, išsiilgtų melodijų, audringų ovacijų ir sveikinimų sugrįžus.
Išskirtinai gimtosios kalbos garsais aidintis festivalis šįsyk tapo trikalbiu: rusiškų romansų deivė Liuba Nazarenko žavėjo publiką tiek neužmirštamomis Rusijos bardo V. Vysoskio, tiek savo jautria kūryba, o „Purpuriniam vakarui“ meilę nuo pirmo žingsnio scenoje pajutęs britas Julian Dawson dovanojo gražiausias iš savo daugiau nei 700 sukurtų dainų. Nenusileido ir lietuviai: Artūras Dubaka kvietė pasivaikščioti po Paryžių, Aleksandras Makejevas ragno pirmiausia vertinti savo kraštą, jam antrino po 20 metų į sceną grįžęs Vytautas Babravičius-Simas, o Vytautas V. Landsbergis su žmona Ramune lyg burtažodžius kartu su visa publika kartojo mantromis dvelkiančių savo scenos draugo R. Lileikio dainų žodžius.
Negalėjo likti nepastebėtas savo sudėtimi unikalus ir balsingas neseniai sukurtas Ancevičių kvartetas: puikiai pažįstamas bardas Mindaugas bei trys jo seserys, o specialiai šiam festivaliui atgimusi grupė ADIOS (Saulius Bareikis, Olegas Ditkovskis, Andrius Kulikauskas) savo švelniomis melodijomis vingiavo klausytojų atmintyje iškilusiais prisiminimų takais... Iš Ainio ir Gedimino Storpirščių besiveržiančios įvairaus kalibro emocijos, itin retai dainuojamosios poezijos koncertuose sutinkamas romantiškasis tiesiai į širdį taikančio žodžio meistras Rolandas Kazlas su „Pakeleiviais“, naują albumą išleidęs nenuorama Andrius Kaniava ir sunkiosios muzikos orkestras „Musė“ – paskutinės festivalio akimirkos, po finalinės visų muzikantų dainos tapusios dar vienu – ypatingai spalvingu ir kokybišku – lapu bardų muzikos istorijos knygoje.
„Džiauguosi, kad „Purpurinis vakaras“ plečiasi ir pas mus pritraukia vis daugiau intelektualios publikos, kuriai siūlo gerokai aukštesnį muzikos lygį, o taip pat puikiai dera su Anykščių kultūrinio turizmo strategija“, – festivaliui pagyrų negaili Anykščių rajono savivaldybės meras Sigutis Obelevičius, ir pats neslepiantis didelių simpatijų šiam muzikos žanrui. Dar iškalbingiau festivalio vertę liudija Dainuvos slėnyje susitelkusi ir kasmet vis gausėjanti besišypsančių veidų armija, ypatinga šviesa spindinčios muzikantų akys bei dainuojamosios poezijos magijai atviros širdys. „Visi kartu sukūrėme kažką be galo gražaus, fantastiško, tobulo ir pozityvaus – tai didžiulis džiaugsmas ir pasiekimas!“, – gestant septintajam „Purpuriniam vakarui“ šypsosi festivalio direktorė Alina Semionova, pridūrusi, kad atsisveikinti neliūdna – kitamet ir vėl susitiksime po stebuklingu Anykščių dangumi.
