„Juodvarniai“ – tai bendras choreografų ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos šiuolaikinio šokio specialybės moksleivių mokomasis projektas. Spektaklio kūryba prasidėjo nuo klausimų: kas tie juodvarniai, kaip jie gyvena, kokios jų savybės žavi žmones? Ar įmanoma paukščių stebėjimo ir jų gyvenimo analizavimo įspūdį paversti šokio judesiu ir perkelti į sceną?
„Ir štai, po keleto mėnesių trukusios kūrybos scenoje matome plasnojančias, lesančias, žaidžiančias, konkuruojančias, besibūriuojančias varnas. O tiksliau, kaip ir gerai žinomoje pasakoje „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“, matome ne varnas, bet varnomis virstančius ir vėl savo pavidalą atgaunančius žmones. Matome žmones, kurie, lyg įkvėpti varnų, keliauja savo pačių kūrybinę kelionę,” – dalinasi įspūdžiais spektaklio choreografas Justas Kučinskas.
Nebūtina turėti sparnus, kad justum skrydį. Žmogus tuo ir yra nuostabus, kad geba mąstyti, turi fantaziją, tokią svarbią ne tik kūryboje, bet ir apskritai gyvenime. Polėkis gyventi, keistis, atrasti yra pagrindinis mūsų gyvenimo variklis. Šokio spektaklis „Juodvarniai“ kalba apie visa tai – apie suvokimą savęs – kaip individo ir savęs – bendruomenės nario.
Šiame spektaklyje nėra konkrečios istorijos, tiesioginio pasakos atpasakojimo. „Šiuolaikiniame šokyje rizikinga ką nors pasakoti, todėl vienu iš spektaklio privalumų vadinčiau kaip tik ne istorijos pasakojimą, bet būsenų, nuojautų perteikimą judesio ir vaizdo kalba,“ – tai šokio kritiko Helmuto Šabasevičiaus mintys po spektkalio peržiūros.
Steve Reich muzika „Muzika aštuoniolikai instrument“ klausosi labai nuosekliai ir tolydžiai. Netikėtas ir drąsus yra režisierės Linos Puodžiukaitės-Lanauskienės bandymas harmoningame minimalistiniame skambesyje atspindėti žmogaus virsmo istoriją. Muzika čia tampa mūsų gyvenimo tempo tarsi matematiniu vidurkiu. Ji nestimuliuoja scenoje vykstančio veiksmo, o greičiau yra to veiksmo paseka. Režisierė sako, kad dėl tokios muzikos specifikos atlikėjams itin sudėtinga scenoje įgyvendinti choreografines užduotis, kurios vietomis reikalauja preciziško sinchroniškumo ir atvirkščiai – individualumo, improvizacinės laisvės.
„Labiausiai man patiko laboratorinio darbo, kolektyvinės kūrybos idėja, skatinanti ne tik atsiskleisti moksleivių fantaziją, bet ir imtis atsakomybės už savo kūrybinius sprendimus,“ – sako Helmutas Šabasevičius.
Bet kuris gyvenimo postūmis, veiksmas kartu yra ir transformacijos galimybė, natūrali naujo būties etapo potencija, mokanti žmogų išminties, brandos, atsakomybės, suteikianti naują unikalią patirtį.
Balandžio 18 dieną paskutinė galimybė Šokio teatre šį sezoną išvysti unikalų premjerinį šiuolaikinio šokio spektaklį “Juodvarniai” ir patirti asmeninio virsmo galią drauge, su menu mokyklos mokiniais.
