Scenoje kartu su 1–4 klasių menų mokyklos auklėtiniais pasirodo ir šokėjas, aktorius Donatas Bakėjus. Kalbiname menininką apie kūrybinio darbo su vaikais įdomybes ir jo paties motyvus dalyvauti projekte.
– Kas patį atvedė į “Šokio teatrą”? Regis, veiklos stoka nesiskundžiate?
Į “Šokio teatre” statomo spektaklio “Spalvos” kūrybinę grupę pakvietė jo autorė – Giedrė Zaščižinskaitė. Ja, kaip kūrėja, labai pasitikiu – kartu baigėme Teatro ir muzikos akademiją, taigi per ilgą laiką išmokome suprasti vienas kitą iš pusės žodžio. Nedvejodamas sutikau būti vieninteliu suaugusiuoju šio spektaklio atlikėjų gretose, man tai – smagus grįžimas į sceną, susijusią su Menų mokykla, kurią pats esu baigęs.
– Turbūt tai nėra pats pelningiausias projektas iš visų Jūsų gaunamų pasiūlymų?
Reikia darbo dėl uždarbio ir reikia darbo širdžiai. Darbas spektaklyje “Spalvos” yra džiaugsmas sielai. Dažnai dirbu prie jaukių projektų, kuriuose susitinku su kūrybingais, atvirais žmonėmis ir labai dažnai su vaikais. Daug pasisemiu iš jų: tiek kūrybiškai, tiek emociškai.
– Kas labiausiai žavi dirbant su vaikais?
Vaikai – tai gyvenimo grynuoliai, nepažeisti, nesulaužyti visuomenės normų. Jie dirba švariomis mintimis, atviromis širdimis, su dideliu, nuoširdžiu, o kartu ir labai trapiu savo pasauliu. Suaugusieji mažiau improvizuoja, laikosi kažkada įsitvertų rėmų, mažiau rizikuoja. Vaikų fantazija beribė, aš iš jų mokausi. Be to, mano jaunieji kolegos “Spalvose” – ne tik atlikėjai, bet ir kūrėjai. Į vaikus žiūriu kaip į lygiaverčius partnerius. Žmogus – tai unikali asmenybė nuo pat mažų dienų. Man gera būti su jais, sugrįžti į pirmapradį save, o kartu augti ir esamuoju laiku. Ieškau kontakto per žaidimą, per smagią formą, bendrauju kaip artimas draugas, o ne kaip viską išmanantis suaugusysis.
– Kada pats pradėjai šokti? Juk ir pats kažkada buvai „čiurlioniukas“?
Šokti pradėjau nuo penkerių – lankiau pramoginių šokių būrelį. O ten jau šokių mokytoja Violeta mane pastebėjo ir nukreipė profesionalo keliu – įstojau į baleto skyrių Menų mokykloje, kurią sėkmingai baigiau. Nei akimirką nesigailėjau savo pasirinkimo – ten sustiprėjau ne tik fiziškai, dvasiškai, bet ir užaugau kaip kūrėjas.
– Ar galėtum palyginti savo paties patirtį vaikystėje ir šiuolaikinių vaikų šokio mokymo galimybes?
Galimybėmis, kurias vaikai turi šiandien, galima tik džiaugtis. Menų mokykla turi savo teatrą – gyva sceninė patirtis žiūrovo akivaizdoje yra vienas svarbiausių augančio menininko motyvacijos veiksnių. Repeticijos vyksta toje pačioje scenoje, tad prie jos šokėjai pratinasi nuo pirmųjų pamokų. Mano karta buvo ugdoma veikiau klasikinio šokio pagrindais, o dabar yra ir modernaus šokio užsiėmimų, kurie atveria daug didesnę patirties amplitudę. Dabartinių šokėjų kūnai geriau paruošiami fiziškai, o kartu plečiamas vaikų kūrybiškumas, nes moderniame šokyje – daugiau vietos improvizacijai.
– Kuo ypatinga šiandien auganti jaunųjų šokėjų karta?
Internete vaikai susirenka labai daug medžiagos, tai juos motyvuoja, jie susiranda savas kūrybines mūzas, siekia panašių savybių, fizinės parengties. Dabar yra daugiau ir lengviau prieinamos vizualinės medžiagos, daugiau renginių, išvykų – tiek individualių, tiek su mokyklos trupe. Šiandien jauniesiems šokėjams atsiveria didesnės gyvenimo pažinimo galimybės – pamatyti, pajusti, perteikti, improvizuoti. Tai plečia vaiko savimonę iš esmės.
– Ką gali pasakyti apie šokantį vaiką – disciplina skriaudžia ar praturtina?
Baleto mokyklą pasirinkęs vaikas pirmiausiai gauna geresnes fizinio lavinimo galimybes, tuo pačiu – stipresnę sveikatą, ištvermę. O kartu – užsispyrimą siekti tikslo, kūrybiškumą, praktiką komandiniame darbe bei daug kitų neįkainojamų dalykų, kurie praverčia ne tik šokyje, bet ir apskritai gyvenime. Visi matome, kad šiuolaikinės technologijos atima iš vaikų laiką, galima sakyti – „suvalgo“ jį. Su šokėjais yra kiek kitaip – nuosekliai dirbdami repeticijų salėje, vaikai turi į priekį suplanuotus ištisus mėnesius. Tikslinga veikla užpildo jų dienotvarkę, todėl galiu drąsiai teigti, kad šokėjai daug geriau apsaugoti nuo betikslio klaidžiojimo – tiek internete, tiek gyvenime.
– O kas „Spalvose“ labiausiai patraukia jaunuosius žiūrovus?
Tėvai, kurie atveda vaikus į spektaklį “Spalvos”, noriai dalinasi įspūdžiais apie tai, kaip jų vaikai reaguoja į vienokią ar kitokią spalvą: vienam patiko raudona, o kitą suerzino – pvz., priminė “storą piktą pomidorą”. Dar kitą vaiką netikėtai sužavėjo juoda spalva, nors prieš tai jis labai bijojo tamsos, o štai trečią užliejo emocijos išvydus geltoną – saulės spalvą. Kiekvienas vaikas labai savaip supranta šį spektaklį, nes jame paliekama labai daug erdvės fantazijai, individualiai interpretacijai. “Spalvos” įtraukia vaiką pirmiausiai todėl, kad jį atlieka vaikai, aš – vienintelis suaugęs žmogus scenoje. Vedu juos visus spalvų pažinimo, atradimo link, žiūrovas susitapatina su scenoje esančiu vaiku ir leidžiasi į nuostabią potyrių kelionę. Spektaklyje nėra vienos pasakojamosios linijos, kaip daugelyje vaikiškų spektaklių, todėl kiekviena scena unikali, ir reginys nenusibosta. “Spalvose” vaikai turi išskirtinę galimybę susipažinti su visais spektaklio veikėjais – po spektaklio žiūrovai kviečiami pažaisti į sceną, kur jie gali bendrauti su pasakorium dėde (t.y., manimi), klausinėti, ko tik širdis geidžia, matuotis jaunųjų šokėjų puantus, dūkti, šėlioti, pasijausti realiai jau įvykusio, bet širdyse dar bęsitesiančio spektaklio dalimi.
