Pirmasis profesionalaus spektaklio suaugusiems vertimas į gestų kalbą įvyko Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) vasario 9 dieną, kur rodytas spektaklis „Aušros pažadas“ pagal Romain Gary romaną.
Lietuvoje gyvenantys kurtieji bendrauja lietuvių gestų kalba (LGK). Ji turtinga kaip ir lietuvių kalba, be to, išsiskiria nuostabia gramatika, veido išraiška. Dera priminti, jog teatro pradžia buvo paremta, pačioje pradžioje teatras buvo vizualinis menas. Jis kilo iš primityvių genčių, kuriose buvo tikima, kad šokant prisidengus kaukėmis, pavyks pasisaugoti nuo antgamtinių galių, apsaugoti gyvybes.
Metams bėgant, žinių apie gamtos reiškinius vis gausėjo, o teatras palaipsniui tobulėjo – iš ritualo virto mokymo priemone, skleidžiančia kultūros žinias, ir šiuo atveju, prieinama tik girdintiesiems.
Lietuvių gestų kalba labai jauna, – pripažinta nepriklausoma kalba tik 1995 m. Dėl to vertimas žengia pirmuosius žingsnius, ypač meno srityje.
Ne prabanga, o kurčiųjų teisė
Lietuvių gestų kalba labai jauna, – pripažinta nepriklausoma kalba tik 1995 m. Dėl to vertimas žengia pirmuosius žingsnius, ypač meno srityje. Tokiose valstybėse kaip JAV kurčiųjų galimybė gauti kokybišką vertimą į gestų kalbą teatre nėra tiesiog prabanga, o kurčiųjų teisė.
1973 m. klausos negalią turintys žmonės išsikovojo įstatymą JAV, teatrus skatinantį apsvarstyti visas pagalbines priemones, palengvinantį scenos kūrinių pristatymą žmonėms su klausos negalia, gestų kalbos vertėjų įdarbinimą.
Žinoma, daug kas priklausė ir nuo teatro teikiamų prioritetų, pavyzdžiui, dauguma vadovų vis dar atsisakė apšviesti tinkamai vertėjus, motyvuodami, jog jie gali trukdyti pasirodymui. Vėliau įsitikinta, kad vertimas gestų kalba praturtina spektaklį. Kai kurie žiūrovai specialiai įsigyja bilietų į tokius spektaklių rodymus vien todėl, kad patinka stebėti vertėjų darbą.
Lietuvoje vertėjai profesionaliuose teatruose pradėjo bendradarbiauti kur kas vėliau. 1994 m. įsikūrė savanoriška visuomeninė pelno nesiekianti organizacija „Pagava“ (Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrija). Ši organizacija siekia, kad kurtieji vaikai turėtų tokias pačias teises kaip ir girdintieji, todėl organizuoja įvairius kultūrinius renginius, kuriuose spektakliai verčiami į gestų kalbą.
Vienas naujausių spektaklių – „Daktaras Dolitlis“ , rodytas 2015 m. gruodžio 20 d. Taigi, neįgalūs girdėti vaikai turi galimybę susipažinti su teatru.
Profesionalūs spektakliai suaugusiųjų auditorijai Lietuvos teatruose su vertimu į gestų kalbą nerodomi, nėra tą reglamentuojančių įstatymų. Vis dėlto iniciatyvų ir pavydžių jau yra.
Profesionalūs spektakliai suaugusiųjų auditorijai Lietuvos teatruose su vertimu į gestų kalbą nerodomi, nėra tą reglamentuojančių įstatymų.
Nacionalinis Kauno Dramos teatras šį sezoną ne tik įgarsina spektaklius akliesiems ir silpnaregiams, bet juos pradėjo versti į lietuvių gestų kalbą – pirmasis spektaklis „Aušros pažadas“ ( rež. A.Sunklodaitė), kurį stebėjo girdintieji ir žiūrovai su klausos negalia. Tylios, tačiau išraiškingos ir sklandžiai verčiančios Kauno gestų kalbos vertėjų centro darbuotojos įsijautė į aktorių personažus ir perteikė skleidžiamą nuotaiką negalinčiai girdėti publikos daliai.
Vertimo subtilumai
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog vertimas teatre niekuo nesiskiria nuo kitų sudėtingų vertimo situacijų, kaip konferencijos, vertimai teismuose ir pan. Tačiau draminio kūrinio, rodomo scenoje, vertimas reikalauja kitokio pasiruošimo.
Amerikos gestų kalbos vertėja Miriam Horwitz Ganz teigė: „Teatro vertėjas turi dirbti su scenarijaus formos tekstu, jį analizuoti, dalyvauti spektaklio repeticijose, siekiant atrasti tinkamiausią vietą scenos erdvėje, ir tik tuomet gali versti pasirodymą. Šis daugiafazis vertimas atima labai daug laiko pasiruošimui ir verčia naudoti įvairius vertimo būdus, siekiant, kad vertimas atitiktų keliamus reikalavimus.“
Pasiruošimo metu vertėjai privalo gerai apgalvoti galimus gestų kalbos atitikmenis, kad auditorija pajustų spektaklio dvasią, tačiau juos sunku rasti be kurčiojo žmogaus pagalbos. Spektaklio „Aušros pažadas“ vertimo procesą nuo pat pradžių prižiūrėjo Kauno gestų kalbos vertėjų centro direktorės pavaduotojas Arūnas Bražinskas, padėjęs pasirinkti tinkamiausius vertimo variantus.
Šiuo konkrečiu atveju vertėjoms buvo svarbu perprasti aktoriaus ir jo vaidinamo personažo charakterį bei jį perteikti, taip pat valdyti publiką – reikiamu metu jos dėmesį nukreipti į scenoje vykstantį veiksmą. Teatrinis vertimas neprigirdinčiųjų bendruomenei, neatitraukiant dėmesio nuo aktorių, yra sudėtingas.
Atsiliepimai po spektaklio
O kaip reagavo žiūrovai? Girdintieji po spektaklio atsiliepė teigiamai. Pasirodo, scenos pakraštyje stovinčios vertėjos visai netrukdo įsitraukti į spektaklį, atvirkščiai, labai įdomu akies krašteliu stebėti jų darbą. Žmonės su klausos negalia pageidavo ateityje atkreipti dėmesį į tai, kuriose salės vietose skirti vietas jiems – šiuo atveju labai svarbu gerai matyti gestų kalbos vertėjus bei bendrą spektaklio vaizdą.
Pjesės rodymo metu vertėjas akomponuoja aktoriui scenoje versdamas už jo nugaros tarsi šešėlis.
Spektaklyje vaidinantys aktoriai Jūratė Onaitytė ir Sigitas Šidlauskas, įvertinę naują patirtį, liko sujaudinti galimybe kurtiesiems padėti patekti į užburiantį teatro pasaulį. Be to, aktoriai mielai pakartotų spektaklį bendrai kurčiųjų ir girdinčiųjų auditorijai, o atsiradus galimybei, bendradarbiauti tobulinant vertimą teatre.
Vienas iš didžiausių iššūkių teatro aktoriams – spektaklio su „šešėliniu vertimu“ į gestų kalbą repeticijos. Pjesės rodymo metu vertėjas akomponuoja aktoriui scenoje versdamas už jo nugaros tarsi šešėlis. Šis vertimo variantas – vienas idealiausių, nes kurtiesiems nebereikia skaidyti dėmesio į aktorius ir vertėjus, – jie gali viską matyti kartu.
Šešėlinis vertimas į gestų kalbą populiariausias JAV bei Australijoje, tačiau yra naudojamas ir Didžiojoje Britanijoje, Islandijoje ir kitose Europos valstybėse.
Nors vertimas į gestų kalbą teatruose dar retas, tačiau net tokie žingsniai žmonių su klauso negalia bendruomenę priartina prie girdinčiųjų bendruomenės.
