„Lietuvoje daugiausia pagaminame šviesaus, lagerio tipo alaus. Tai reiškia, kad alaus mėgėjai dažniausiai renkasi lengvą, ne itin ryškaus aromato alų. Kita vertus, ieškančiųjų išskirtinio alaus Lietuvoje vis daugėja. Jie nori atrasti ką nors nauja, nebandyta, visiškai kitokio. Ši vartotojų grupė ateityje turėtų tik augti“, – sako alaus gamyklos „Volfas Engelman“ vyriausiasis aludaris Petras Sadovskis.
– Ar gėrimo skoniui, kvapui svarbi taurė, į kurią jis yra įpiltas? – paklausėme P.Sadovskio.
– Lietuvos baruose vis dažniau skirtingos alaus rūšys pateikiamos specialiai joms skirtose taurėse. Du svarbiausi dalykai, kuriuos padeda atskleisti skirtingos taurės, yra alaus skonis ir aromatas. Pavyzdžiui, pilzeno taurė yra specifinės tulpės formos, į viršų šiek tiek siaurėjanti, taip ji kondensuoja aromatą, neleidžia jam išgaruoti. Tam tikras alaus rūšis rekomenduojama gerti iš į viršų platėjančios taurės. Jeigu kalbėtume apie kokias nors specifines rūšis, tarkime, belgiškam alui, kai kurioms porterio rūšims skirta taurė turėtų būti net ovali, panaši į konjako. Būtent tokioje taurėje atsiskleidžia ir yra išreiškiamas visas aluje esančio salyklo aromatas.
 |
| VE nuotr./Petras Sadovskis |
Dažniausiai mūsų šalies baruose yra pilstoma lagerio alaus rūšis. Jos taurė yra pakankamai atvira, t. y. į viršų nesiaurėjanti. Lagerio tipo alus yra labai neutralus, neturi stipriai išreikšto apynių aromato, todėl jo nereikia ir išryškinti (skirtingai nei, tarkime, kvietinio ar pilzeno alaus).
Alaus bokalo ar taurės forma lemia ne tik aromatą, bet ir šio gėrimo skonį, kurį gali arba pabrėžti, arba sušvelninti. Taurės forma nukreipia liežuvį tam tikra linkme – geriant alus jaučiamas liežuvio galiuku ar gilesne jo dalimi, o tai taip pat išryškina skonio niuansus, pavyzdžiui, saldumą ar kartumą.
– Dažnai manoma, kad prie apynių gėrimo geriausiai tinka kepta duona ir sūris. Tai – tiesa?
– Nenorėčiau išskirti kokių nors mažų užkandžių, labiau kalbėčiau apie maistą, kurį vartojame prie alaus. O jis dažniausiai priklauso nuo to, į kokį restoraną ar barą pasirenkame užsukti. Noriu atkreipti dėmesį, kad alus tinka prie įvairaus maisto – netgi, kad ir kaip atrodytų keista, saldžių užkandžių ar patiekalų. Beje, prie pastarųjų labai dera šviesus kvietinis alus. Tai nereiškia, kad alumi reiktų užgerti be galo saldų tortą. Prie alaus reiktų rinktis patiekalus, kurie savyje turi ne taip smarkiai išreikštą saldumo skonį.
Alaus kultūra atsiranda tada, kai pradedame suvokti, kad šio gėrimo ir šalia jo pateikiamų užkandžių ar patiekalų skoniai turi būti derinami. Jeigu prisimintume dažnai Lietuvoje minimą keptą duoną su česnaku, prie kai kurių alaus rūšių ji visiškai nedera, o nustelbia, užgožia gėrimo skonį. Lygiai tas pats galioja ir sūriams. Jei sūris yra švelnus, tai švelnus turi būti ir alus prie jo, pavyzdžiui, kvietinis arba šviesus lageris. Jeigu sūris aštresnis – tuomet tinka tamsesnis „bock“ tipo alus.
Apskritai derinant alų ir maistą reikia remtis paprasta taisykle – švelnaus skonio maistas reikalauja švelnaus alaus, o intensyvesnio skonio maistas – atitinkamo alaus. Pavyzdžiui, paukštienai tinka lengvo skonio šviesus kvietinis alus, portas, lageris. Jeigu kalbėsime apie kepsnį – prie jo labiau tinka ne šviesus, o tamsus lageris.
– Alaus vartojimo kultūra Lietuvos ir užsienio baruose labai skiriasi?
– Užsienio šalyse neteko matyti, kad tam tikra alaus rūšis būtų pateikiama ne jai skirtame bokale. Lietuvoje taip vis dar pasitaiko. Taip pat užsienio šalyse kiekvieno gamintojo skirtinga alaus rūšis pilama į būtent to gamintojo specialiai jai sukurtą taurę.
Manau, kad Lietuvos gamintojų šioje srityje laukia didelės perspektyvos. Kiekviena alaus rūšis, net jei tos rūšys yra giminingos, panašios, individualioje, konkrečiai jai sukurtoje taurėje gali atsiskleisti visiškai kitaip. Kaip jau minėjau, taurės padeda vienas alaus aromato ir skonio detales išryškinti labiau arba mažiau.
– Kokios rūšies alus mūsų šalyje labiausiai mėgstamas?
– Lietuvoje daugiausia pagaminame šviesaus, lagerio tipo alaus. Tai reiškia, kad alaus mėgėjai dažniausiai renkasi lengvą, ne itin ryškaus aromato alų. Kita vertus, ieškančiųjų išskirtinio alaus Lietuvoje vis daugėja. Jie nori atrasti ką nors nauja, nebandyta, visiškai kitokio. Ši vartotojų grupė ateityje turėtų tik augti.
Vartotojai mūsų šalyje kuo toliau, tuo labiau yra reiklesni produkto kokybei ir skoniui. Beje, Lietuvos vartotojai daugiau alaus suvartoja ne baruose, restoranuose, o namuose. Ir pardavimai rodo, kad žymiai daugiau parduodama alaus taroje negu išpilstoma.
– Kaip specialistai vertinate alaus kokteilius?
– Maišant galima atrasti ir ką nors nauja. Beje, kai kurios alaus rūšys kuriamos maišant jas skirtingas. Svarbu, kad jos derėtų viena su kita. Tai viena iš alaus vartojimo tendencijų. Pavyzdžiui, vokiečių radleris yra gaminamas maišant alų su limonadu. Taip pat alus būna maišomas su kokakola.
Dažniau maišo tie, kuriems nepatinka tipiškas alaus skonis, kurie ieško kažko kito – kad būtų saldžiau, silpnesnis kartumas. Tokių kokteilių mėgėjai yra ta vartotojų grupė, kuri nori eksperimentuoti. Juk vieni alaus mėgėjai perka tą pačią alaus rūšį visą gyvenimą ir neragauja kitos, tačiau yra ir tokių, kurie kas kartą perka vis kitą rūšį, bando kažką nauja.
– Ar Lietuvoje yra kokie nors standartai, kaip baruose turėtų būti pateikiamas alus?
– Tokie standartai iš esmės yra labai paprasti – tereikia alų teisingai įpilti į taurę ar bokalą, kad susiformuotų standi puta. Tai reiškia, kad taurė turi būti tinkamai, t. y. apie 45 laipsnių kampu, pasvirusi. Tiesa, prieš tai taurė turi būti tinkamai paruošta – būti švari, joje negali likti jokių prieš tai buvusio gėrimo ar indų plovimo priemonės likučių.
Lietuvos baruose neteko matyti, kad taurės, prieš įpilant alų, būtų praskalaujamos vandeniu. Vokietijoje yra taisyklė, kad prieš įpilant alų, taurė išplaunama. Taip visų pirma pašalinami nešvarumai, o antra – taurė yra atvėsinama. Nuo to priklauso, kokia bus pilamo alaus puta. Paprastas pavyzdys – galima paimti dvi vienodas taures ar bokalus ir vieno kraštą perbraukti pirštais. Ir tada į juos abu įpilti po vienodą kiekį alaus. Akivaizdžiai pamatysite, kad alaus puta bokale, kuris buvo perbrauktas pirštu, dvigubai, jei ne greičiau, suirs.
– Kaip žinoti, ar bare gėrimas pateiktas tinkamai?
Tam tikra alaus rūšis turi būti pilama į tam tikros formos bokalą ar taurę, kurią jam specialiai pritaikė jo gamintojas. Vienos daryklos alus neturėtų būti pilamas į kitos daryklos alui skirtą taurę.
– Yra paprastų, elementarių požymių. Geras alus yra tas, kuris geriamas, kurį bare dažnai pila. Kaip atskirti? Jeigu pasižiūrėsite į kranus, iš kurių pilamas alus, tai tikrai ne visi jie būna aprasoję. O tai – požymis, parodantis, kad iš krano barmenas alų pila dažnai. Iš esmės jį galima laikyti geresniu už alų, kuris „stovi“. „Stovėdamas“ alus tikrai negerėja. O kai kurios jo savybės netgi labai smarkiai pasikeičia.
Taip pat reikėtų žiūrėti, kaip alus pilamas. Pavyzdžiui, Čekijoje teko matyti, kad alus pilamas į bokalą labai putoja, tada imamas kitas bokalas, į kurį bandoma nupilti tą putą. Tai jau blogas požymis. Alus į bokalą turi būti įpilamas maždaug per minutę. Puta suformuojama pačioje šio proceso pabaigoje tiesiog keičiant atstumą tarp taurės ir krano – tai ją pakeliant, tai nuleidžiant.
Daugiau nieko papildomo iš esmės daryti nereikia. Pavyzdžiui, jeigu alus leidžiamas iš labai aukštai, jis smarkiai užputoja, bet tai nėra geras ženklas. Atvirkščiai – alus praranda dalį savo vertės. Taip pat ilgai pilant alų (pavyzdžiui, pripilama pusė bokalo, jis palaikomas ir pilama vėl), jis praranda dalį savo aromato.
Taip pat, kaip jau minėjau, reikia nepamiršti taurių. Tam tikra alaus rūšis turi būti pilama į tam tikros formos bokalą ar taurę, kurią jam specialiai pritaikė jo gamintojas. Vienos daryklos alus neturėtų būti pilamas į kitos daryklos alui skirtą taurę.
