Septynerių metų į Krasnojarsko kraštą ištremto S.Sidaro, pėsčiomis išvaikščiojusio kone visą Sibirą, fotografijų rinkinyje – ir kiekvienam lietuviui skaudūs kadrai, kuriuos ne visi nori išlaikyti atmintyje.
„Mano sūnui, kuris dabar turi savo jauną šeimą Lietuvoje, toji mano tremties istorija nebeįdomi. Bijau, kad ir kitiems jo kartos žmonėms taip pat“, – užsimena S.Sidaras prie vienos nuotraukos. Joje užfiksuota rezoliucija, kuria liepta sušaudyti 100 žmonių, o J.Stalinas rekomenduoja 300.
Kitoje, pasak S. Sidaro, matome išdidžius „komunizmo statytojus, o šalia – vaikus su aliuminio puodukais, dėkojančius tėvukui Stalinui už laimingą vaikystę“.
Šie žodžiai jam turi skaudžią prasmę. Kai jis Jarcevo kaime lankė mokyklą, jam buvo liepiama kartu su kitais vaikais garbinti J.Staliną, vadinti tėvu ir verkti jam mirus.
Šią kaukę jam teko dėtis žinant, kad J.Stalino paliepimu jo tėvas buvo nušautas, mama nuo tremties išgyvenimų suparalyžiuota, o jis su broliu atsidūrė už daugiau kaip 5 tūkst. kilometrų nuo namų.
Šią kaukę jam teko dėtis žinant, kad J.Stalino paliepimu jo tėvas buvo nušautas, mama nuo tremties išgyvenimų suparalyžiuota, o jis su broliu atsidūrė už daugiau kaip 5 tūkst. kilometrų nuo namų.
Savo kolekcijoje S.Sidaras yra surinkęs ir sukūręs nuotraukų per laikotarpį nuo 1941-ųjų iki šių metų. Dabartinėse – daugiausia lietuvių tremtinių kapai, antkapiai, užrašai ant jų. Ir Sibiro platybių gamta, kurią jis kas vasarą tyrinėja su geologų ekspedicijomis.
Tik šią vasarą dėl vizito Lietuvoje atsisakė ekspedicijos – užtat lankė lietuvių kalbos kursus Vilniuje. Šios žinios jam pravers stiprinant Krasnojarsko krašto lietuvių bendruomenę.
„Joje daug aktyvių narių – apie 500. Todėl pats ir nepersikeliu į Lietuvą: mano pagalbos reikia, kad palaikytume lietuviškas tradicijas, mokėtume kalbą, rūpintumės mirusiaisiais. Čia atvykstu arba žmona atvažiuoja kartą per metus – dvejus“, – prisipažino S.Sidaras.
Beveik visi Krasnojarske gyvenantys lietuviai (jų yra ne mažiau kaip 5000) – vienaip ar kitaip paliesti tremties. O visai kitokia bendruomenė susirinkusi Murmanske. Ją atstovaujančio ansamblio „Lietuva“, šį savaitgalį koncertavusio Bistrampolyje, nariai – jūreiviai, vadybininkės, gydytojai. Jie arba jų tėvai į šį arčiausiai Suomijos esantį šiaurinį miestą atvyko arba dėl meilės, arba dėl uždarbio.
„Murmanske gyvena daugiau kaip 20 tautinių mažumų: nuo vietinių komių iki totorių, moldavų, armėnų. Lietuviai tarp jų išsiskiria kultūriniu aktyvumu. Mūsų ansamblis ten – visuose renginiuose laukiami, jaučiamės lyg žvaigždės“, – pasakojo ansamblio vadovė Elena Masiukaitė.
Jos tėvas prieš 23 metus įkūrė Murmansko lietuvių bendruomenę. Joje dalyvauja apie 300 narių: jie rengia parodas, dainuoja ir šoka festivaliuose ir kituose renginiuose. Atvykimas į Lietuvą jiems taip pat šventė.
„Mus čia nepaprastai šiltai priima. Kad ir per šį koncertą – susirinko pilna salė žmonių, visi kartu dainavo“, – kalbėjo E.Masiukaitė. Prieš renginį LR Kultūros viceministras Romas Jarockis atvykusiems Rusijos lietuvių bendruomenių pirmininkams įteikė padėkos raštus už asmeninį indėlį puoselėjant Lietuvių tremtinių atminimą, lietuvybės išsaugojimą, tremtinių kapų tvarkymą.
Su Rusijoje gyvenančiais lietuviais Bistrampolio festivalis nuolat palaiko ryšius. Jie kviečiami į koncertus ir susitikimus, su dvaro atstovų pagalba sulaukia paramos tremtinių kapų atnaujinimui.
Dvaro vadovas dr. kun. Rimantas Gudelis patarnauja lietuvių bendruomenėms Rusijoje ir jų prašymu prisiėmė šią atsakomybę vykdyti lietuvių tremtinių kapų tvarkymo projektą.
Šiemet atvykę Rusijos lietuviai dalyvauja Pasaulio lietuvių bendruomenės Seime.