11-a kalbų laisvai kalbantis ir dar 10-ia skaitantis 29-erių vaikinas Afrika ėmė domėtis susipažinęs su dviem afrikiečiais vaikinais. Kalbų mėgėjui jų gimtoji suahelių kalba pasirodė tokia įdomi, kad paskatino imtis ir Afrikos meno bei filosofijos. Dusyk po mėnesį Afrikos žemyno pietuose viešėjęs vaikinas griovė mitus apie pigų gyvenimą Afrikoje, tačiau rekomendavo kiekvienam nors kartą ten nuskristi.
Pirmosios kelionės metu G.Degėsys aplankė Zambiją, Botsvaną, Namibiją ir Pietų Afrikos Respubliką (PAR). „Pagrindiniai akcentai buvo gamta, vietos virtuvė, gyvūnija. Daug įspūdžių paliko Viktorijos kriokliai“, – sakė jis.
PAR sostinėje keliautojas praleido tris dienas. „Tai labai liberalus miestas, tačiau visoje PAR labai didelis nusikalstamumas, ką jau kalbėti apie Botsvaną Namibiją ar Zambija. Nors PAR keliai kaip Vokietijoje, kiekvieną naktį čia nužudoma apie 50 žmonių“, – liūdną statistiką vardijo Gediminas ir tuoj pat pridūrė, kad dauguma afrikiečių labai draugiški. Jiems – svarbiausia šypsena. „Žinoma, bendraudami daugelis tikisi materialinės pagalbos, tačiau susibičiuliauti labai lengva. Nusišypsai ir jau tave užkalbins“, – prisiminė jis.
G.Degėsiui keista buvo ir tai, kad saulė Afrikoje labai greitai užgęsta – nors saulėlydžiai labai gražūs, jie tetrunka 10–15 minučių.
 |
| Su restorano padavėja |
Kalba – raktas
Lietuviui poliglotui Afrikoje ypač sekėsi dėl to, kad buvo imlus kalboms. Jis teigė visą laiką užsirašydavęs elementariausius žodžius. Iš viso PAR turi 11 oficialių kalbų. Europiečiams suprantamiausia afrikanso kalba, kuri panaši į olandų, taip pat kalbama angliškai. Viename naktinių klubų Gediminas susipažino su pora iš PAR miesto Durbano. Anot keliautojo, Durbanas laikomas Afrikos Čikaga. Čia labai aukštas nusikalstamumas, bet labai gražu. Jis net yra vadinamas miestu-džiunglėmis. Tai buvo G.Degėsio antrosios kelionės tikslas.
Durbanas, į kurį pakviestas naujų bičiulių poros skrido G.Degėsys, yra zulų krašto sostinė. Zulai – viena didžiausių PAR etninių grupių. Zulu, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia dangus. Antros kelionės metu keliautojas koncentravosi į krašto kultūrą. Jis lankėsi ir vietos universitete, kuris vadinasi Kwa – Zulu Natal. Išvertus pažodžiui – zulu žmonių Kalėdų universitetas. Kalėdos į pavadinimą įsivėlė dėl to, kad legendinis keliautojas Vasco da Gama į šį kraštą užklydo per Kalėdas.
Daug kas bijo net sveikintis su juodaodžiais. Galima prisidengti vaidinant turistą ir taip pamažu prisijaukinti Afriką. Svarbiausia – susipažinti su jos žmonėmis.Stilingi net skurdžiai
Palyginti su kitomis Afrikos šalimis, PAR daug baltaodžių. G.Degėsys atkreipė dėmesį, kad afrikiečiai yra labai stilingi – net neturtingieji gražiai rengiasi. Tiesa, mados ten ne europietiškos. Afrikos gyventojų drabužiai labai spalvingi, įvairiai suraišioti. Vyrai mėgsta šalikus, kuriuos nešioja „atšalus“ – kai būna apie 25 šilumos.
Dar vienas Afrikos brangakmenis – gyventojų balsingumas ir jų muzika. „Klausantis atrodo, kad jie gimė dainuodami“, – žavėjosi keliautojas. Jam viešint PAR pavyko susipažinti su vienos Afrikos tautos – kosių – princese. Tiesa, tokios monarchų šeimos likusios tik dėl tradicijos. Tai Afrikos inteligentų šeimos.
Nors daugelis afrikiečių vadina save krikščionimis, praktikuoja savo religijas, laiko namuose protėvių statulėles. Religijos yra sumišusios – tuokiamasi pagal katalikų apeigas, gimstama pagal afrikiečių, mirštama pagal tam tikros genties ir panašiai.
 |
| Vaikai Botsvanos kaimelyje |
AIDS – šiuolaikinis maras
Kad ir kaip būtų, dauguma afrikiečių neturi išsilavinimo, tad ne tik nesugeba deramai užsidirbti pragyvenimui, bet ir užsikrečia lytiškai plintančiomis ligomis. „Didžiuosiuose PAR miestuose nusidriekusios milžiniškos eilės prie ligoninių. Klaiku, bet žmonės miršta jose laukdami. Gydytojai čia labai korumpuoti – tarptautinės organizacijos skiria vaistų, o ji perparduodami klientams, kurie turi pinigų, nors yra skirti paprastiems mirtingiesiems, – apie liūdną Afrikos realybę pasakojo G.Degėsys. Anot jo, vargšams kaip vaistai nuo AIDS duodami paprasčiausi vitaminai. „Moterys čia pasakiškai gražios, tačiau jomis nevalia susigundyti. AIDS paplitęs ne tik tarp vargšų, bet ir aukštuomenėje“, – tautiečius įspėjo keliautojas.
Anot jo, Afrikoje didelė problema – švietimo sistema. Kolonistai atskyrė juodaodžių mokyklas nuo baltųjų, tad dabar mokyklų finansavimas skiriamas juodųjų nenaudai. Dabar prasidėjo Afrikos kultūrinis atgimimas, atsiranda daug televizijų, radijo laidų vietos kalbomis.
Atostogos nepigios
Lietuvoje jau yra keletas agentūrų, kurios organizuoja keliones į Afriką. „Jei nebūčiau sulaukęs draugų pagalbos ir būčiau keliavęs per agentūrą, mėnesio kelionė man būtų kainavusi apie 22 tūkst. Lt. Žinoma, tai labai brangu, bet brangiausias skrydis. Jis kainuoja apie 3 tūkst. Lt, dėl kitų dalykų galima ieškoti pažinčių ir pigesnių variantų“, – patarė G.Degėsys. Nuskristi iš Lietuvos į Pietų Afriką apytikriai trunka 14 valandų.
Kad ir kaip akis PAR gatvėse badytų skurdas, besitikintys pigių atostogų Afrikos pietuose turėtų mesti į šalį tuščias viltis. Čia brangūs tiek viešbučiai, tiek restoranai. Durbaną skalauja Indijos vandenynas, mieste ne tik daugybė žalumos, bet ir prekyviečių. Tiesa, turguje gali nusipirkti ne tik vaisių ar kito maisto – čia pardavinėjami ginklai, kur atvirai, o kur truputį pasislepiant. Beje, maisto, išskyrus vaisius, kuriuos galima nuplauti, gatvėse pirkti apskritai nereikėtų. Ypač atsargiai reikia gerti vandenį – patartina tik mineralinį iš buteliukų. Nors privalomųjų skiepų į PAR nėra, čia gausu per vandenį plintančių ligų, taip pat reikia saugotis maliariją platinančių uodų.
Vietos gyventojų atlyginimai labai žemi – pavyzdžiui, per mėnesį namų tvarkytoja gauna 200 Lt. Lietuviai vizą į PAR gali gauti šalies ambasadoje, kuri yra Kopenhagoje. Ji kainuoja apie 100 Lt metams. Gavus PAR vizą, be problemų galima keliauti ir po kitas Pietų Afrikos šalis.
