Praėjus kelioms dienoms po mūsų pokalbio Kabule, į elektroninį paštą atskriejo pluoštelis nuotraukų, žiūrint į kurias net neįtartum, kad fotografavo kariškis. Kariškų temų Eugenijaus fotografijose nėra daug. Lietuvos štabo karininku NATO pajėgų vadavietėje Vokietijoje tarnaujančio majoro objektyvas fiksuoja gyvenimu besidžiaugiančius vaikus, Kaukazo kalnų kraštovaizdį ar bekraštėje savanoje išdidžiai žingsniuojančią žirafą.
„Neturiu tikslo fiksuoti griuvėsių praūžus karui. Noriu kitiems parodyti egzotiškus kraštus, jų teigiamą pusę, parodyti gražius žmones, gražius vaizdus“, – sako net keturiose misijose (2001 m. Bosnijoje, 2005–2006 m. Irake, 2008 m. ir 2010–2011 m. Afganistane) karštuose pasaulio taškuose dalyvavęs kariškis.
Iš Radviliškio kilęs majoras jau spėjo surengti vieną parodą, kuri buvo atidaryta jo buvusioje mokykloje. Vėliau paroda buvo perkelta į Radviliškio centrinę biblioteką, o dabar nuotraukos kaba Paparčių vaikų namuose Kaišiadorių rajone.
„Nuotraukų sau aš nesiruošiu laikyti. Kuo daugiau žmonių jas pamatys, tuo man smagiau“, – sako automatą į fotoaparatą kartais iškeičiantis kariškis.
Kai kurias majoro Eugenijaus Lastausko fotografijas galite pamatyti čia.
– Kaip susidomėjai fotografija? Nuo ko viskas prasidėjo?
– Manau, kad kiekviename iš mūsų slypi noras išsaugoti gražų kadrą, gražų momentą. Man susidomėjimas fotografija kilo pradėjus keliauti po užsienį, pradėjus vykti į misijas. Kilo noras su kitais žmonėmis dalytis vaizdais, kuriuose užfiksuoti įdomūs momentai, įdomūs žmonės, įdomūs kraštai. Juolab kad ne visi mano draugai gali nuvykti į tuos kraštus, į kuriuos vykstu aš, būdamas kariškiu. Turėjau tik vieną galimybę – tuos vaizdus parvežti namo. Tokia ir buvo pradžia. Fotografuoti ir drąsiau tuos vaizdus rodyti kitiems pradėjau ne taip ir seniai. Nuotraukos kauptis pradėjo po misijos Irake.
 |
| mjr. Eugenijaus Lastausko nuotr./Kadras iš Eugenijaus Lastausko kelionių |
– Tačiau peržiūrinėdamas tavo nuotraukas, atkreipiau dėmesį į tai, kad fotografuota ne tik misijų vietose.
– Kartais man pritrūksta darbinių kelionių. Tuomet norisi pakeliauti savarankiškai. Nelabai mėgstu keliones, kur viskas įskaičiuota su poilsiu penkių žvaigždučių viešbutyje. Man labiau patinka keliauti su kuprine ant pečių. Afrika ir Azija tam puikiai tinka. Lankiausi Tanzanijoje, pernai buvau Malaizijoje, vykau į Kaukazo šalis – Gruziją, Armėniją, Azerbaidžaną. Nemažai keliauju ir po Europos šalis.
Keliaudamas po Malaiziją „sėkmingai“ praradau savo pirmąjį „Nikon“ fotoaparatą. Įsigijau naują, šiek tiek pažangesnį. Ir juokauju, kad šiuo metu fotoaparatas yra žymiai protingesnis už savo šeimininką.
– Tavo nuotraukose daug vaikų. Tu specialiai jų ieškai savo kelionėse ar taip pavyksta netyčia?
 |
| mjr. Eugenijaus Lastausko nuotr./Kadras iš Eugenijaus Lastausko kelionių |
– Manau, kad daug kas sutiks su manimi, jog vaikuose glūdi mažiausiai sugadintas tikras Žmogus, jo tikros emocijos, tikri jausmai. Antra vertus, vaikai, ypač egzotiškuose kraštuose, negali nežavėti savo šypsenom, savo geranoriška nuotaika, labai draugišku pažiūriu į atvykėlį. Juodaodžių kaime baltasis žmogus nėra dažnas svečias. Vaikai pasitinka labai geranoriškai, draugiškai ir su šypsenomis, jie nori žaisti, nori bendrauti. Kartais pasirodančios ksenofobiškos ir rasinę diskriminaciją propaguojančios idėjos gali būti labai greitai sugriautos pažiūrėjus į tų vaikų veidus, pažiūrėjus į jų akis. Vaikai patraukia savo natūralumu, savo emocijų grynumu ir savo draugiškumu.
 |
| mjr. Eugenijaus Lastausko nuotr./Kadras iš Eugenijaus Lastausko kelionių |
Per parodą, kurią aš surengiau savo mokykloje, bandžiau kitus vaikus, tas jaunas asmenybes, supažindinti su kitu pasauliu, per jų bendraamžių akis bandžiau parodyti, kad egzistuoja ir kiti kraštai, egzistuoja kitokios šalys, egzistuoja kitoks gyvenimo būdas, gyvenimo standartas ir lygis. Kaip nebūtų liūdna, daugumoje kraštų, kuriuose aš buvau, vaikai gyvena gerokai prasčiau nei Lietuvoje. Nepaisant to, jie šypsosi, yra linkę bendrauti, linkę atiduoti savo emocijas ką tik atvykusiam žmogui.
– O kaip reaguoja žmonės egzotiškuose kraštuose, pamatę fotoaparatą? Jie noriai fotografuojasi ar bėga į šoną?
 |
| mjr. Eugenijaus Lastausko nuotr./Kadras iš Eugenijaus Lastausko kelionių |
– Priklauso nuo kultūros. Pavyzdžiui, masajų kaime aš esu sulaukęs piktokos reakcijos. Radikalusis islamas kritiškai žiūri į fotografijas ir žmonių atvaizdavimą. Tam tikros kultūros yra labai jautrios moterų fotografavimui. Ypač islamas labai nedraugiškas šiuo požiūriu. Todėl kiekvieną kartą pasiteirauju ar galima nufotografuoti, ar neprieštarauja, ar aš neįžeisiu, neužgausiu.
Man pačiam keista, tačiau daugybė įdomių nuotraukų iš Afganistano, net religinių lyderių ar mulų nuotraukos, buvo padarytos labai lengvai. Tik paklausus ar galima nufotografuoti, jie sakė: „O, prašom!“. Atsimenu ir mergužėlę Irake, kuri pro šalį ėjo su labai gražiu sariu ir didžiuliu puodu ant galvos. Kai aš jos paklausiau ar galiu nufotografuot, ji nusišypsojo labai gražia šypsena ir iš karto sutiko, pasijuto labai patenkinta. Viskas priklauso nuo to, kokioje kultūroje esi, priklauso nuo žmogaus. Aš manau, kad ir Lietuvoje gali sutikti žmogų, kuris sakys: „Ne, aš nenoriu, kad mane fotografuotum“. Svarbiausia yra atsiklausti, svarbiausia pasiteirauti, ar neįžeisi žmogaus jį fotografuodamas.
 |
| mjr. Eugenijaus Lastausko nuotr./Kadras iš Eugenijaus Lastausko kelionių |
– Kaip tavo kolegos kariškiai žiūri į tai, kad kartu su automatu nešiesi ir fotoaparatą?
– Manau, kad yra palaikymas. Galiu pasakyti, kad kariuomenėje yra tikrai nemažai tokių pat žmonių, kurie fotografuoja, kurie skiria daug laiko fotografijai. Dažnai pas juos taip pat greta automato ant krūtinės kaba ir fotoaparatas. Bet mano nuotraukose karinės tematikos yra mažai. Neturiu tikslo rodyti karo žiaurumus. Noriu parodyti teigiamą skirtingų kraštų pusę, noriu parodyti gražius žmones, gražius vaizdus.
