Penkias naktis ir šešias dienas ant virvių kabėję jaunuoliai, 580 m aukščio uolos viršų pasiekė išsekinti šalčio, drėgmės ir alkio.
Į uolą kabinosi dangaus pirštais
Pirmuoju kelionės maršrutu „Montis Magia alpinistai“ pasirinko Mandarininę kelionę – 18 virvių maršrutą į granito monolitą El Capitan. Maršrutas išsiskiria tuo, jog beveik visą atstumą iki viršūnės uola yra neigiama – virstanti į lipančiojo pusę, todėl didžiąją laiko dalį praleidžiama kabant ore. Taip pat, nemažą maršruto dalį reikėjo įveikti dangaus pirštais – metaliniais kabliukais, kurie kabinami ant mažų uolos atbrailų. Nors šį lipimo būdą alpinistai buvo išbandę ir anksčiau, tačiau tokius ilgus atstumus dangaus pirštais teko kopti pirmą kartą.
Naktis audros blaškomoje pakabinamojė palapinėje
Lipimas uola vyko sklandžiai – visas atkarpas pavyko įveikti užtikrintai, tačiau sunkumų sukėlė pasikeitęs oras. Didžiausią iššūkį alpinistams pasiuntė trečią naktį užėjusi audra. Jau vakare pradėjo smarkiai lyti, tačiau speciali, ant kabančios lentynos tvirtinama skraistė sėkmingai saugojo nuo drėgmės. Sunkumai užklupo paryčiais, kuomet netikėtai pakilo itin stiprus vėjas, kuris siūbavo ir vartė miego lentyną, nepaisant joje buvusių alpinistų svorio. „Šiurpiausios akimirkos buvo kuomet vėjo gūsiai kelis kartus pakėlė lentyną į orą, o paskui sviedė ją žemyn. Pragaras truko iki pat aušros“ prisimena Saulė Žukauskaitė. Per kelias valandas į pakabinamą palapinę priputė daug vandens, sušlapo miegmaišiai ir visi drabužiai.
Šiurpiausios akimirkos buvo kuomet vėjo gūsiai kelis kartus pakėlė lentyną į orą, o paskui sviedė ją žemyn.
Mėginimas pasprukti iš audros baigėsi hipotermija
Rytą po audros dangus staiga prašviesėjo ir nenorėdami dar kartą patirti tokios vėjuotos nakties, alpinistai nusprendė sparčiai kilti viršų, kadangi iki maršruto pabaigos buvo likusios tik trys virvės. Saulė liko stotyje – pakabinamoje lentynoje, o Gediminas pradėjo lipti kitą virvę. Gero oro tarpsnis ilgai netruko ir pralipus dvidešimt metrų vėl pradėjo lyti, greitai nukrito oro temperatūra ir galiausiai prasidėjo šlapdriba. Kadangi Gediminas jau buvo į šoną traversuojančioje maršruto atkarpoje, dėl saugumo jam teko lipti iki virvės galo ir tik tada nusileisti atgal į stotį. Kol tai padarė, alpinistas kiaurai permirko ir dėl nukritusios oro temperatūros bei smarkaus vėjo jam prasidėjo hipotermija. Gediminui nusileidus į saugos stotį, alpinistai sulindo atgal į vėl vėjo taršomą pakabinamą lentyną ir Saulei teko imtis visų priemonių stengiantis atšildyti ir atgaivinti Gediminą.
Alkani, šlapi ir sušalę laukė audros pabaigos
Oras nepagerėjo dar dvi paras, laikėsi žema temperatūra, snigo ir lijo. Šlapi miegmaišiai ir drabužiai neleido išlaikyti šilumos viduje, todėl alpinistams reikėjo bent minimaliai nuolatos judėti. Dienomis, kai temperatūra šiek tiek pakildavo, jie stengdavosi daugiau nusnausti, o naktimis tekdavo vienam kitą budinti kas keliolika minučių ir versti judinti kojų pirštus, daryt atsilenkimus, mosuoti pečiais ir rankomis – kuo labiau sušildyti savo kūną (ir vandenį, esantį aplink jį) neišlendant nei iš miegmaišio, nei iš lentynos. Išlikti šiltiems buvo sunku ir dėl maisto stygiaus. Pagal planą paskutine turėjusią būti kopimo naktį prasidėjusi audra jaunuolius beveik be maisto atsargų užlaikė dviem paroms.
Laiminga pabaiga
Galiausiai po trečios nakties toje pačioje vietoje, išaušo saulėtas, ramus rytas ir alpinistai užlipo į sienos viršų. Norėdami kuo greičiau įveikti maršrutą ir vėl atsistoti ant žemės, jie savo mantą paliko kabėti ant sienos ir jos atėjo pasiimti tik po kelių dienų. Dėl audros, nusileidimo kelias buvo padengtas sniegu, tad kojos liko šlapios iki pat stovyklos, kurioje alpinistų jau laukė draugai su laužu, sausais batais ir šilta vakariene.
Artimiau susipažinti ir bendrauti su "Montis Magia alpinistais" galite facebook'o puslapyje http://www.facebook.com/alpinistai.
