Toliašaudį metimą galima atlikti galingu „feeder“ meškerykočiu, kuris montažą su šėrykle nusviedžia 60-80 m, jei naudojamas 0,12-0,15 mm skersmens pintas valas, prie kurio tvirtinamas 5-8 m ilgio 0,25-0,30 mm skersmens vienagyslio valo pasaitėlis. Pastarasis montažo elementas atlieka dvi funkcijas – vienagysliai valai retai apsiveja aplink viršūnėlės valo žiedelį, o tai labai svarbu pradinėje montažo užmetimo fazėje, o antra, iki minimumo sumažina tikimybę patirti traumą. Plonytis pintas valas, stipriu mostu užmetant masalą, gali įsirėžti į pirštą.
Tačiau joks meškeriojimui dugnine skirtas montažas neįmanomas be pavadėlio su kabliuku. Kad kibimas būtų geresnis, dažniausiai naudojami ploni pavadėliai – 0,12-0,14 mm skersmens. Toks valas susimazgo nuo vėjelio pūstelėjimo, o tolimo skrydžio virš vandens metu gali kelioliką kartų apsivyti aplink pagrindinį valą. Situaciją apsunkina tai, kad į montažą įeina šėryklė, kuria užmetamas jaukas, o ant kabliuko užvertas masalas dar labiau padidina „propelerines“ pavadėlio savybes. Kaip išvengti valo ir pavadėlio susipynimo rizikos?
Juk galingu mostu užmetus masalą ir šėryklę, net ir pučiant lengvam vėjeliui, apninka dvejonės: ar viskas gerai? Tai labai apkartina meškeriojimą, nes, pavadėliui apsivijus aplink pagrindinį valą arba aplink šėryklę, metimas bus „tuščias“ ir valandų valandas nesulauksi kibimo. Apsisaugoti nuo staigmenų galima naudojant montažą „helicopter“. Šio gana nesudėtingo montažo šerdis – sukutis, kuris užveriamas ant pasaitėlio. Virš šėryklės, kuri tvirtinama montažo gale prie segtuko su sukučiu, „apauto“ silikoniniu vamzdeliu, 20 cm atstumu tvirtinamas dar vienas segtukas su sukučiu, taip pat „apautas“ silikoniniu vamzdeliu. Virš jo užveriamas karoliukas amortizatorius, į kurį remiasi sukutis, į kurio vieną auselę įveriamas pagrindinis valas. Virš amortizatoriaus-karoliuko 15 cm atstumu ant valo tvirtinamas švininis šratelis, ribojantis sukučio slydimą valu. Belieka tik prie sukučio pririšti 40-60 cm ilgio pavadėlį su kabliuku ir galima užmesti masalą. Toks montažas užtikrina svarbiausią dalyką – pavadėlis sukasi aplink pasaitėlį, o ne apsiveja aplink jį.
Kad masalą be dvejonių galima būtų užmesti stipriu meškerykočio mostu, vienagyslis pasaitėlis su pagrindiniu pintu valu turi būti sujungtas patikimu mazgu. Tam ypač tinka mazgas „Albright“, kuris lengvai slysta pro valo žiedelius. Užsitikrinę ir šį dalyką, galime sutelkti dėmesį vien tik metimų tikslumui, nuo kurių priklauso meškeriojimo sėkmė. Jei šėryklė kris kaskart į kitą tašką, jaukas išsidrabstys dideliame plote ir žuvys juo gardžiuosis toli nuo masalo, tad ir tikimybė, kad pastebės jį, labai sumažės.
Na, o tikslūs metimai į vieną tašką suformuoja žuvims patrauklų plotelį, kuriame jos ima rankioti masalą. Iš to plotelio tėkmės tolyn nunešamos jauko dalelės privilioja į reikiamą vietą atokiau esančias žuvis. Labai svarbu pasidaryti tinkamą jauko mišinį, kuris neturi būti labai lipnus. Kitaip vanduo neišplaus jauko iš šėryklės. Į jauką reikia įmaišyti 10 proc. musės lervų ar konservuotų kukuruzų, kurie bus tuo pačiu ir puikiu masalu. Tolimiems metimams tinkantis masalas – būtent musės lervos, konservuoti kukurūzai ir sliekai.
Pintas valas idealiai perteikia kibimo niuansus, tačiau jis turi būti tinkamai įtemptas. Todėl užmetus masalą, meškerykočio viršūnėlė panardinama į vandenį ir valas nestipriu trūktelėjimu priskandinamas. Paskui meškerykotis guldomas ant laikiklio, o valas įtempiamas tiek, kad liauna dugninės viršūnėlė šiek tiek išlinktų. Nepamirškite, kad, naudojant pintą valą, nepageidautina stipriai pakirsti kimbančią žuvį – užtenka pakelti dugninės viršūnėlę ir pajusite, kad žuvis ima priešintis.
