Daugiau nei 30 metų architektu dirbantis E.Miliūnas miesto politikų sprendimu taps 23–iuoju Kauno garbės piliečiu. Tačiau vyriškis šio apdovanojimo nesureikšmina. Vienintelis visą filosofuojančiu architektu kolegų vadinamo E.Miliūno laiką sueikvojantis rūpestis – link pabaigos artėjančios jo suprojektuotos „Žalgirio“ arenos statybos.
„Visas mano gyvenimas – nuo ryto iki vakaro – yra kūryba, – E.Miliūnas neneigia nesantis idealus šeimos žmogus. – Man pasisekė, kad aš labai myliu savo darbą. Aišku, jeigu laikyčiau kūrybą darbu, tai dar neaišku, ar čia yra darbas, ar egzistencija“.
Arenos nelaiko reikšmingiausiu darbu
-Ką Jums reiškia faktas, jog tapęs Kauno garbės piliečiu Jūs atsistojote į vieną gretą kartu su Mykolu Žilinsku, Sigitu Tamkevičiumi ir kitais garsiais kauniečiais?
-Man kaip asmeniui tai turbūt yra per didelė garbė. Tačiau turint omenyje mūsų profesiją architektūrą, kuri turi didžiulę įtaką miesto, Lietuvos ir visos visuomenės įvaizdžiui, tai smagu, kad atžymėtas architektūros atstovas. Galbūt padidės dėmesys architektūrai, nes iš tiesų kol kas ji yra užribyje. Populiariai kalbant, ji yra mažai matoma, tačiau svarbumas jos yra labai didelis.
-Savo reikšmingiausiu darbu Jūs esate pavadinęs M.Žilinsko dailės galerijos projektą. Kaip įsivaizduojate, ar kada nors, kai Nemuno saloje dabar kylanti arena jau bus įaugusi į Kauną, šis projektas gali tapti Jūsų favoritu?
-Tai yra ganėtinai sunkus klausimas. Pirmasis darbas kūrybos požiūriu buvo labai skaistus. Jeigu kalbėčiau apie Pegasą arba dvasinį pakylėjimą, tai taip – tai buvo toks momentas, kuris man gyvenime buvo vienas toks tikras ir labai stiprus. Šitas darbas yra atsiradęs kitaip. Tiesiog pati visuomenė subrendo tokiems statiniams. Tai „Žalgirio“ klubas, Arvydas Sabonis, Lietuvos nepriklausomybė ir kiti socialiniai virsmai pagimdė šios arenos atsiradimą ir jos statybą. Tai yra visiškai kita situacija. Jeigu anas yra labiau meilės, širdies darbas, tai šis darbas yra labiau pareigos ir atsakomybės. Todėl jie yra taip skirtingi, kad man labai sunku kažką pasakyti.
-Projektą sukūrusiam ir į statybininkų rankas atidavusiam architektui tenka iš šalies stebėti, kaip jie augina jo kūdikį. Kaip yra su „Žalgirio“ arenos statybomis – ar tenka daug prakaituoti žiūrint ir prižiūrint, kaip auga statinys?
-Čia yra panašu į kompozitoriaus parašomas natas, muziką, o, įsivaizduokite, tokio orkestro nėra, kuris sugebėtų jo parašytą muziką sugroti. Tokiu atveju jo muzika kaip ir neegzistuoja. Bethoveno laikais muzika turėjo aplinką ir buvo labai populiari visuomenėje, kurioje buvo labai aukšta kultūra, pagimdžiusi patį Bethoveną. Architektūra yra dar labiau priklausoma nuo visuomenės, aplinkos, kultūros, statybinės kultūros. Kažką projektuojantis architektas jau turi žinoti galimybes tos aplinkos, kurioje jis yra. Čia negali būti išskirtiniu asmeniu. Kitaip liksi vienas. Tu turi turėti komandą. Tu turi nujausti jų galias, jų potencialias galimybes ir turi projektuoti taip, kad jie galėtų pastatyti. Tai tikrai nėra paprasta. Tai labai nepaprasta. Žinoma, viena ką galiu pasakyti, kad vienaip ar kitaip Lietuviai statybininkai yra neblogi ir netgi sakyčiau geri. Nes ir apskritai lietuviai mėgsta statyti – tai yra jų kraujyje. Tai yra viena iš priežasčių, dėl ko, kai prasideda nesutarimai, visada yra galimybių susitarti. Tiesiog jų visų širdy yra truputis architekto.
Neišvengė noro improvizuoti
-Kalbant apie pinigus, šios arenos kaina siekia 150 mln. Lt. Prisimenant prieš daugiau nei trejus metus vykusias Kauno savivaldybės derybas ir vienos Prancūzijos kompanijos derybas, pastarosios siūlytų sporto rūmų kaina buvo netgi viršijusi pusę milijardo litų. Ar įsivaizduotumėte, ką už tokius pinigus būtų galima pastatyti?
-Kalbant pusiau su humoru, sviestu košės nepagadinsi. Aišku, buvo galima pastatyti dvi arba netgi tris arenas, nes vienu metu suma buvo pasiekusi 800 mln. Lt. Suprantate, mene pinigai nebūtinai vaidina esminį dalyką. Architektūroje, nors ji ir yra labai materiali kūrybos rūšis, pinigai yra svarbūs, bet neesminiai. Svarbiausia yra nusistatymas, noras, ambicijos. Ir tai, žinoma, ne tik architekto, bet ir visų aplink esančių žmonių. Bet kad taip atsitiktų, statybininkai, politikai ir visuomenė turi būti tavo fanais, jie taip pat turi to norėti, jie turi jausti malonumą iš to. Tai kažkiek panašu, kai mes sergame už savo futbolo arba krepšinio komandą. Arba kai einame į teatrą ir turime savo mėgstamą aktorių ar režisierių. Kai atsiranda tas bendras jausmas, kai visi patiki, kad to reikia, tada galima tikėtis, kad yra šansų. O architektas savo ruožtu turi mokėti šias galimybes išnaudoti. Bet, jeigu atvirai, čia yra be galo sudėtinga.
-Ar to bendrumo jausmo galima rasti pas mus Kaune?
-Žemaičiai, „Vėtrūnos“ komanda yra atsargūs, bet orūs žmonės. Gal jie yra truputį nepatiklūs, juokaujant, aukštaičiai arba lietuviai ne vieną kartą yra žemaičius pavedę. Bet pastebiu, kad jie jau pradeda jausti savo rezultatą ir man tai yra rodiklis, kad mes darome gerai. Nes pirmas vertintojas be architektų, draugų ir savęs pačio vis tik yra statybininkas. Jeigu statybininkas stato ir visai nejaučia malonumo, yra blogas ženklas. Ir apskritai man yra nepriimtina, kai kas nors ką nors daro per prievartą. O statyti areną iš esmės yra sunku.
-Esate pasakęs, jog tas architektas, kuris atidavęs projektą statybininkams mano viską atlikęs 100 proc. gerai ir nieko nesiruošia keisti, yra blogas architektas. Iš realių įvykių su Kauno arena galima daryti išvadą, jog esate visai neblogas architektas. Tiesiog jau įsibėgėjus statyboms Jums gimė noras paimprovizuoti? Ar tai reikėtų vadinti kitaip?
-Architektūroje džiazas, aišku, sunkiai įmanomas. Tai labiau simfoninė kūryba. Aišku, nėra visai neįmanoma improvizuoti, bet improvizacija čia sunki. Aš neišpasakosiu viso mūsų amato esmės, bet pats kūrybos procesas neleidžia sustoti. Nes pats statinio gimdymas vyksta evoliuciškai. Pirmajame etape būna tik piešiniai ir brėžiniai, o paskui atsiranda kontūrai. Jeigu architektas padarė projektą ir sako, kad aš viską gerai padariau, tai yra labai įtartina. Kita vertus, tie keitimai niekam nepatinka. Ypač tai liečia statybininkus, nes jiems pridaro daug vargo. Be to, visos improvizacijos turi tilpti į suplanuotus finansinius rėmus. Aišku, teoriškai įmanoma statinį suprojektuoti iki galo. Taip dirba galingos pasaulio architektūrinės kompanijos, kurios turi labai daug architektų ir dirba su stambiais projektais. Palyginimui galiu pasakyti, kad ta pati prancūzų kompanija vien už projektą siūlė 32 mln. Lt. O tai yra 10 kartų brangesnis darbas nei mūsų. Turint labai daug žmonių ir labai stambią struktūrą, galima visiškai atlikti išbaigtą projektą virtualiame pavidale. Tačiau tada prarandami kiti dalykai. Juk gamtos neapgausi. Tad aš nelabai tikiu, kad galima suprojektuoti pastatą iki galo ir paskui nesikišti.
Arenos užbaigimui – jokių kliūčių
-Kaip manote, ar Kauno centre iškilusi arena kada nors taps Kauno vystymosi varikliu ir atskaitos tašku, nuo kurio miestas pradės eiti tik pirmyn?
-Aš beveik neabejoju, bet greičiau ne dėl arenos. Suprantate, tik viena iš arenos atsiradimo priežasčių ir buvo, jog tai įvyktų. Bet vien tik arenos nepakanka, kad miestas pradėtų atsigauti ir ekonomiškai vystytis. Tikroji ekonomika niekada nebūna sostinėse, tikras sportas, tikras aktyvumas dažniausiai būna paraleliniuose miestuose. Tarkim, geriausias futbolas Italijoje žaidžiamas ne Romoje, o Milane, Turine. Jei taip pažiūrėsime, tai pamatysime, kad didžioji pramonė nebūtinai vystoma sostinėse. Aš įsivaizduoju, kad Kaunas yra labai potencialus atsigauti ekonomiškai vystydamas tikrąją pramonę. Šita banga po 20 metų nepriklausomybės ateina neišvengiamai. Kaunas yra vienas iš tų miestų, kuris, mano akimis, atsigauna. Ruošdamiesi tam Kauno atsinaujinimui, statome areną.
-Bendraudamas su žmonėmis, kurie yra kiek atokiau nuo Kauno gyvenimo, neretai išgirstu
klausimą, ar ta arena vis tik bus pastatyta, ar ne. Šiuose balsuose aš girdžiu dažnam lietuviui būdingą nepasitikėjimo grandioziniais projektais ir jų sėkme gaidelę. Ką galėtumėte atsakyti šiems žmonėms?
-Šioje vietoje turiu tris kartus pabelsti į stalą, bet aš esu tikras, kad pastatysime. Kitas klausimas – kaip mums pavyks tą padaryti. Čia, galvoju, dar reikia mums dirbti ir neatsipalaiduoti. Rezultatas gal vieniems patiks, kitiems gal ir nepatiks, bet kad tikrai pastatysime areną, aš neabejoju. Nebent įvyktų kažkas neįtikėtino.
