Pavakarę nusileidus prie Neries senojo Žvėryno tilto laiptais ir kelias akimirkas pasižvalgius – nieko ypatinga. Tiksliau, viskas įprasta: į vandenį snapais bilsnojančios upinės žuvėdros, besiblaškančios tarp dviejų upės krantinių, kelios dešimtys pakrante vaikštančių, bėgiojančių, stovinčių ar sėdinčių žmonių – vieni čia pat, kitus įžiūri tik tolumoje, ir tekantis upės vanduo, kurio spalva, atrodo, tokia pati, kaip ir visos pavasariu tik pradėjusios kvėpuoti gamtos. Tarsi pilkšvos, tarsi rudos, vis dar brandinančios savyje gyvybę, išsiskleisiančią žaliai, žalsvai, žalstančiai.
Tačiau pasivaikščiojus vos kelias minutes, įsižiūrėjus į priešinga kryptimi tekantį vandenį, žvilgsniu įdėmiau palietus Neries šlaitą, upė ir jos prieigos atveria tai, ko nematome skubėdami į darbus, grįždami iš jų namo, važiuodami pro upę ar stebėdami ją nuo tiltų, nerasdami laiko, noro ar laiptų, kuriais galėtumėme prie jos nusileisti.
Šiukšlės ir gelžgalių pirštai
Dabar, pavasarį, Neries vanduo tarytum netelpa savo vagoje. Teka, plūsta, žliogia. Vanduo pakilęs tiek, kad, pritūpus ar priklaupus, gali be vargo nusiplauti rankas, pasitikrinti spėliojimus – šiltas ar šaltas. Šaltokas. Vanduo pakilęs tiek, jog, atrodo, tuoj tuoj užlies visą krantinę ir nuplukdys ne tik šapgalius, besiveliančius po vaikštinėtojų kojomis, ne tik krantinėje juoduojančios žemės kauburius, bet ir visa kita, ko, neatėję pas upę, nepamatysime.
Maišeliai, pakeliai, plastikiniai ir stikliniai buteliai, batai – poromis ir po vieną, padangos – po vieną, dviratininkus gąsdinantys iš po žemės išsikišę gelžgalių pirštai, sutrupėjusios krantinės plytelės, žiojėjančios duobės, pilnos spalvų, kurias atspindi vėjo suneštos šiukšlės.
 |
| I.Gelūno/15min.lt nuotr./Upės krantinėje – šiukšlių krūvos. |
Ryškiomis spalvomis, kurių gamtoje dar nėra, spindi ir stiklo šukės – jų prie pat Neries mėtosi begalė: ant krantinės tako, žolėse, po tiltais, kurių atramos, vėlgi, švyti įvairiausiomis spalvomis. Po tiltais regi piešinius, tepliones, užrašus – pradedant tais, kurių prasmę suvokia tik autoriai, baigiant elementariais – „kas su kuo“.
Žvejo Jurijaus, kurį, įmerkusį meškerę ir sėdintį žalsvoje sulankstomoje kėdėje, sutikome netoli Geležinio Vilko tilto, šios teplionės ir užrašai negąstina. Nuo 8 metų Neryje žvejojantis vyras dėmesį siūlo verčiau atkreipti į šalia upės plytinčias šiukšlių krūvas.
„Mes, vilniečiai, jau pripratome, kad po tiltais sėdi jaunimas. Kai kurie daužo butelius, palieka šiukšlių. Mūsų karta to jau nepakeis. Reikia mąstyti jums. Juk prie upės žmonės ateina ramiai pasivaikščioti, atvažiuoja dviračiais, išveda šunis. Nepamirškime ir turistų. Ką jie gali galvoti apie miestą, kai mato tiek stiklų gamtoje, kai mato išdaužytas krantinės plyteles, nešvarų vandenį?“ – patraukęs akis nuo plūdės kalbėjo 68-erių vilnietis, pirmą kartą po žiemos užmetęs meškerę.
„Tavo upę atidavė tau“
Žmonės. Tokių kaip Jurijus – prie upės vienumoje – vos keli. Vaikštant Neries krantine, lendant po tiltais, atgal grįžtant kita upės puse, tipenant ne tik plytelėmis, bet ir klampojant dalyje krantinės supiltu žvyro taku, per kelias vakaro valandas sutikome apie 50 žmonių.
 |
| Prie upės – dviese. |
Daugiausia – porų. Jos, kaip ir upe lėtai plaukiančios didžiosios antys, – žaliagalvis geltonsnapis patinas ir pilkai ruda patelė – į šalis labai nesidairo. Žiūri vienas į kitą. Žiūri į vandenį. Žiūri į prabėgančius, į pravažiuojančius dviračiu. Tiesa, kelios sutiktos poros prie Neries tikino atėjusios ne ieškodamos ramybės, tuštesnės erdvės, o tiesiog norėdamos atsipūsti po darbų, apžiūrėti pakrantėje pastatytas skulptūras – Roberto Antinio „Puskalnį“, stūksantį netoli Seimo, prie Baltojo tilto pastatytą Mindaugo Navako „Dviaukštį“, tarp Žaliojo ir Mindaugo tiltų kyšančią Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“.
Žmonės. Jaunuolių, atrodo, dar moksleivių, būrelis, stovintis prie kranto ties Baltuoju tiltu, gniaužiantis alaus skardines. Po vieną – rankose. Dar po vieną – maišelyje šalia kojų. Dar vienas būrelis – kiek vyresnių, atsirėmusių rankomis į krantinės plyteles, žvilgsniu sekančių kiekvieną, praeinantį ar prabėgantį pro šalį. Tie, kurie krantine bėgiojo, stabtelėti ir pasikalbėti nesutiko. Galbūt nenorėjo atsipūsti. Galbūt lenktyniavo su upe.
Studentė Erika upės aplenkti nemėgino. Ji žingsniavo lėtai, nuleidusi akis į žemę, tik trumpam kilstelėdama galvą, pasidairydama. „Ateinu čia bent kelis kartus per dieną“, – ištarė mergina, vėl apsidairė ir nejučiomis sugrąžino į jau senokai skaitytą Algimanto Mackaus eilėraštį apie upę. Apie upę, kuri „atėjo prie tavęs:/ ant kranto tebuvo skurdus krūmo šešėlis/ ir basų kojų pėdos./ Dabar tu turi savo upę:/ tavo gaubtinę skarą nuo žemės pakėlė vėjas/ ir tavo upę atidavė tau“. Pasirodė, kad ši, niekur neskubanti ir vėliau krantinėje prisėdusi, mergina atėjo ne prie, o pas upę. Galbūt upė atėjo pas ją. Galbūt nereikėjo ir laiptų.
