Savičiaus gatvėje jau netrukus pradės veiklą Vilniaus amatų centras. Jame savo vietą turėtų rasti daug Vilniaus dailiųjų amatų asociacijos narių.
Smaugia sąskaitos
Tačiau dalis amatininkų neslepia – išgyventi darosi vis sunkiau. Kaip pasakojo galerijos-dirbtuvės „Meno niša“ juvelyrė ir „Amatų gildijos“ įkūrėja Marytė Gurevičienė, įsikūrus prieš dešimtmetį nebuvo lengva gauti patalpas, o jas gavus teko patiems remontuoti. „Niekas nepadėjo, visi manė, kad davė mums patalpas ir turime susitvarkyti patys. Bet kultūra nėra ta sritis, kur daromi pinigai“, – kalbėjo M.Gurevičienė.
Juvelyrė neslėpė, kad amatininkai jaučia nuovargį po tų dešimties darbo metų ir tam tikrą nusivylimą, nes trūksta valdžios palaikymo. „Lankomės kitose šalyse ir matome, kaip ten miestai remia ir didžiuojasi turėdami tokius amatininkus. Mes norime puoselėti miesto cecho kultūrą, nes truputį juokinga, kai kaimo kultūra masiškai perkeliama į miestą. Visi tie aptvarai kartais šiek tiek juokingi mieste. Mes puoselėjame ir prižiūrime miesto patalpas. Tai nelengva, kai gauni tūkstantines sąskaitas už šildymą.“, – nusivylimo neslėpė M.Gurevičienė.
Anot Amatų gildijos atstovės, net ir edukacija, kai žmonės gali ateiti ir gyvai susipažinti su amatais, gaunasi šiek tiek iškreipta. „Mes darome, kviečiame, nesvarbu, ar tai rytas, ar vakaras, ar šeštadienis, ar sekmadienis. Tačiau visų negalime priimti, nes negi tik papasakosime, juk kiekvienas nori pats paliesti, pabandyti, o tai kainuoja“, – sakė M.Gurevičienė.
Resursai senka
Amatininkės nuomone, tokia veikla užsiimantys žmonės jau dešimt metų teikia labdarą, tačiau jų resursai senka. Vilties teikė Tymo kvartalo vizija, buvo tikimasi ten turėti bendrus amatininkų namus, kur galima būtų rengti bendras parodas, priimti svečius. Bet ši „rožinė“ vizija, anot M.Gurevičienės, ir liko vizija. Dabar tikimasi panašius namus turėti Savičiaus gatvėje.
Anot Vilniaus savivaldybės Ekonomikos ir investicijų departamento Verslo licencijavimo ir leidimų skyriaus vedėjo Mariaus Skarupsko, ši programa veikia jau dešimt metų. „Amatininkai įsikūrę miesto centre. Pagrindinis savivaldybės keliamas uždavinys – kad amatininkai turėtų vietos savo veiklai ir miestiečių galėtų tuos amatus paliesti. Svarbu, kad žmogus galėtų nuausti audinio skiautelę ar nusižiesti puodelį, iš kurio ryte gertų kavą“, – teigė M.Skarupskas.
M.Skarupskas pastebėjo, kad net Kaziuko mugėje daugiausia dėmesio sulaukia tie amatininkai, kurie savo amatus demonstruoja gyvai.
Tačiau ar padaugės pagalbos amatininkams, niekas pažadais nesižarsto. Anot M.Skarupsko, verslo liudijimus įsigyjantiems amatininkams jie parduodami perpus pigiau.
Projektas leis keistis patirtimi
Gyvybės į amatininkų veiklą Vilniuje, tikimasi, įneš naujai pradėtas INTERREG IVC programos projektas INNOCRAFTS „Amatininkystės naujovės verslo politikoje“. Pasak Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros direktorės Jūratės Raugalienės, Vilnių dalyvauti šiame projekte pakvietė Florencija, atkreipusi dėmesį į lietuvių amatų programas.
Projekte dalyvaus 11 Europos šalių, jis vyks trejus metus. Kiekvienas dalyvaujantis miestas teiks geriausius savo veiklos pavyzdžius, iš kurių atrinkus dvidešimt pačių geriausių ketinama išleisti atskirą leidinį. Dar bent dešimt tokių pavyzdžių turės būti perkelta iš vieno miesto į kitą.
„Miestai rodys savo amatų centrus, pristatys amatininkus vieni kitiems. Nuvažiavę į Florenciją pamatėme amatų centrą, įkurtą senajame vienuolyne, kur yra didelė salė mokymams, įsikūrę dvidešimt amatininkų, kai kurių Vilniuje net neturime, tarkim, inkrustavimas pusbrangiais akmenimis, kai kurios dekoravimo technikos, florentietiško marmurinio popieriaus gamyba“, – įspūdžius iš pirmųjų susitikimų pasakojo J.Raugalienė.
Bendra projekto sąmata per trejus metus sieks kiek daugiau nei 400 tūkst. Lt.
Iš šio projekto dalyvių tikimasi pasisemti ir patirties, kokios reikėtų rinkodaros, kad amatininkų dirbiniai, ne visada labai pigūs, rastų savo pirkėją.
Amatininkai neslepia, kad parduoti įdomesnius, tačiau gana brangius gaminius neretai yra sunkoka. „Ta pati Kaziuko mugė buvo beveik virtusi Gariūnais. Žmonės pripratinami prie pigių dalykų, o ne įdomių ir turinčių išliekamąją vertę. Bet kai žmonės patys pabando ką nors pasigaminti, tuomet jie supranta, kad ne taip lengva. Juk dažnai įsivaizduojama, kad kas pasigaminta savo rankomis, nėra itin vertinga“, – svarstė M.Gurevičienė.
