„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Fumito Tomoi ieškojimų kelias

Vienas iš stereotipų, kuriuos kitos pasaulio tautos perša japonams, toks: vos baigę mokslus jie įsidarbina vienoje įmonėje ir nepakeldami galvos dirba iki pat gyvenimo galo.
Foto naujienai: Fumito Tomoi ieškojimų kelias
Mariaus Žičiaus nuotrauka / zmones24.lt
Temos: 1 Fumito Tomoi

Vienas iš stereotipų, kuriuos kitos pasaulio tautos perša japonams, toks: vos baigę mokslus jie įsidarbina vienoje įmonėje ir nepakeldami galvos dirba iki pat gyvenimo galo. Išgirdęs šiuos žodžius žinomiausias Lietuvos japonas Fumito Tomoi (34) tik šyptelėtų: oi, kaip jam tai nebūdinga... Fumito akimis, pasaulis - platus ir teikia daug galimybių, o jei nebijai nusvilti, ieškojimų kelias gali niekada nenutrūkti.


Į Lietuvą atvykęs mokytis archeologijos septyniolikmetis japonas vargu ar tikėjosi čia likti ilgam. Bet liko: patiko studijos, o dar netikėtai į lipnų savo glėbį įtraukė televizija. Tapęs TV laidos „Takeši pilis" vedėju, Fumito akimirksniu pasidarė garsus. Interviu, renginiai, vakarėliai, įvairiausi pasiūlymai... Lietuviškai kalbantis japonas - retenybė, ir visiems norėjosi tuo pasinaudoti.


Žinoma, Fumito suprato, kad duonos iš „Takeši pilies" ilgai nevalgys. Kai laida baigėsi, jis, išmėginęs keletą darbų, iš Lietuvos grįžo į gimtąjį Nagojos miestą Japonijoje. „Gimtinė visada traukia. Be to, mama apsidžiaugė, - šypteli. - Ji ten viena... Tėtis mirė, kai studijavau. Brolis yra jūrų karininkas, vis siunčiamas iš vienos Japonijos vietos į kitą. Bent aš apsigyvenau mamos pašonėje." Nagojoje įsikūręs automobilių koncernas „Toyota", kur dirba nemažai miesto gyventojų, šiuo metu išgyvena ekonomikos krizę, bet Fumito teigia jos nejaučiantis - niekas iš jo artimųjų ten nesidarbuoja. Vaikinas nuomojasi butą. „Sąlygos - minimalios, privalumas tik tas, kad galima gyventi su augintiniu, o tai nuomojamuose butuose Japonijoje reta, - trumpai apibūdina dabartinius namus. - Tačiau aš augintinio neturiu, taigi šio privalumo neišnaudoju. Nuoma kainuoja apie penkis šimtus penkiasdešimt JAV dolerių per mėnesį."


Archeologijos magistro diplomą turintis vaikinas įsidarbino viešbučio registratūroje. Jeigu kam toks faktas kelia nuostabą, F. Tomoi ją atremia paprastai: „Blogų darbų nėra." Taip, jis norėjo su Lietuva, Rytų Europa susijusio darbo - juk per tiek metų išmoko kalbą, perprato kultūrą, prisitaikė prie europietiško mąstymo ir gyvensenos. Tačiau tuo metu tokio nepasitaikė, o ilgai laukti jis negalėjo.


„Hilton" grupei priklausančiame prabangiame viešbutyje F. Tomoi dirbo daugiau kaip dvejus metus. „Kažkada, kai atvykau į Lietuvą, teko ištverti adaptacijos laikotarpį. Gal skambės keistai, bet lygiai taip pat prisitaikyti turėjau ir grįžęs į Japoniją, - juokiasi. - Pirma, čia dar didesnės kainos. Antra, niekada nebuvau dirbęs gimtinėje. Čia yra specifinių taisyklių: pavyzdžiui, nuo dvyliktos iki tryliktos valandos jokiu būdu nevalia kam nors skambinti, laiškus galima rašyti tik pagal tam tikrą šabloną. Karjeros laiptais kylama be galo lėtai, pavaldinių ir vadovų santykiai apskritai kitokie nei Lietuvoje - daug daug griežtesni." Dirbti paslaugų srityje, anot Fumito, išties nelengva. Sunkiausia ne tai, kad pamaina trunka šešiolika valandų, o kad tenka ramiu veidu spręsti pačias netikėčiausias klientų problemas. „Viešbutis buvo gana prašmatnus, tarp svečių pasitaikydavo ir žinomų žmonių: atvažiuodavo garsi aktorė, rašytoja, užsukdavo ministrų, kažkada, kai dar nedirbau, net imperatorius yra nakvojęs, - pasakoja buvęs administratorius. - Apie kiekvieną žymesnį žmogų sukuriama speciali knyga: joje surašyta, kokį kambarį jis mėgsta, ką valgo ir ko - ne, kokių ypatingų poreikių turi... Žinoma, pasitaikydavo ir įnoringų, ir viskuo nepatenkintų. Kai žmogus už kambarį moka nuo pusantro iki šešių šimtų dolerių, gali sau leisti būti įnoringas. Įsisąmoninau viena: kol vilkiu uniformą, neturiu teisės nė sekundės prarasti kantrybę."


Siekti karjeros viešbutyje Fumito neplanavo. Dar Lietuvoje jis susipažino su vienu japonų verslininku, užsiimančiu dziudo. „Jis lankydavosi Lietuvoje rengiamuose dziudo turnyruose, vasaros stovyklose. Susipažino su šalimi ir įžvelgė čia verslo galimybių, - paaiškina. - Kai susitikome Japonijoje, pakvietė dirbti." Fumito įsidarbino įmonėje, visam pasauliui tiekiančioje aukštos kokybės mėsą, ir tapo atsakingas už Baltijos šalių regioną. Į Lietuvą jis atvyksta trumpam - kelias savaites tvarko verslo reikalus, susitinka su potencialiais užsakovais, siūlo roplių, gyvačių ir kitokios gurmaniškos mėsos ir grįžta į Japoniją. „Jaučiuosi per jaunas, kad kur nors nusėsčiau visam laikui, - prisipažįsta. - Lyg ir viskas gerai, bet savo padėtimi nesu visiškai patenkintas. Pasaulis didelis, galimybių daug, o aš joms visoms atviras." Jei kas pasiūlytų, Fumito su malonumu grįžtų į televiziją: „Labai pasiilgstu pramogų pasaulio... Jausmas, kurį žmogus patiria stovėdamas studijoje prieš mirksinčią kamerą ir girdėdamas skaičiuojant: „Trys, du, vienas!", su niekuo nepalyginamas."


Kažkada lietuvių tradiciškai spraustas į svajonių jaunikio kostiumą, Fumito buvo susiradęs tautietę draugę. Kolegos iš televizijos viename Vilniaus naktiniame klube net buvo surengę improvizuotas japono ir simpatiškos juodaplaukės Husajos vestuves. Tačiau dabar paklaustas apie širdies reikalus vaikinas tik liūdnai šypteli. „Merginos kaip žvaigždės: blyksteli gyvenimo kelyje ir vėl užgęsta, - poetiškai ištaria. - Taigi ir asmeninėje srityje esu atviras pasiūlymams."

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs