Klaipėdietis Vilius Baranauskas pajūryje, šalia Šaipių draustinio pastatytuose specialiuose aptvaruose augina į Raudonąją knygą įtrauktus sakalus keleivius. Ornitologas viliasi, kad po kurio laiko Lietuvos miškuose jo augintiniai vėl suks lizdus ir perės jauniklius…
Meilė plėšriesiems paukščiams gimė vaikystėje?
Taip, nuo mažens jais domiuosi. Mano dėdė gamtininkas Ričardas Kazlauskas tuo užkrėtė. Nors esu miesčionis, visada traukė gamta. Abi Kazlauskaitės (R. Kazlausko dukterys, – aut. past.) pasuko į biologiją, o aš – į ornitologiją, nors jos nebaigiau.
Šiuo metu bandote atkurti sakalų keleivių populiaciją Lietuvos miškuose, taip pat esate labdaros fondo „Fauna ir flora“ vadovas ir įkūrėjas. Papasakokite plačiau apie savo veiklą.
Mes priimame sužeistus paukščius ir juos gydome. Tiesa, pastaraisiais metais atsisakėme gydyti sparnuočius sulūžusiais sparnais. Toks paukštis gamtoje negyvens, vadinasi, nėra ko išsigalvoti, reikia jį užmigdyti.
Jūsų kieme sparnus aukštyn vis kelia mažasis erelis rėksnys. Jis taip pat vienas iš ligonių?
Globotinis (šypteli). Atnešė žmonės iš lizdo iškritusį. Aš jį paruošiu taip, kad galėtų medžioti laisvėje, kad gyventų savo gyvenimą. Tiesa, poros jis jau neturės: jo „pora“ – žmogus.
Kiek sakalų porų šiuo metu gyvena jūsų voljeruose?
Aštuonios, bet iš tų paukščių, kurių jaunikliai turėtų būti paleisti į laisvę, tik dvi poros. Šiemet visoje Europoje ta pati bėda – iš perinčių sakalų nesulaukta nė vieno jauniklio. Didžiuliai nuostoliai...
Vadinasi, ir paleisti nėra ko?..
Mes nepaleidome dar nė vieno sakalo. Gaila, bet Aplinkos ministerija iki šiol niekuo neprisidėjo. Visos lėšos iš savo kišenės, kolegų, bendraminčių, bičiulių ar klasės draugų.
Minėjote, kad valstybė jums ne tik nepadeda, bet dar ir trukdo...
Na, atvažiuoja tikrinti paukščių voljerų tuo metu, kai paukščiai ant kiaušinių tupi... Aš neleidžiu, sakau: ar žinote, kad Anglijoje net fotografuoti perinčio paukščio negalima, jei neturi specialaus leidimo? Baudą gali užsidirbti jau vien už tai, kad su fotoaparatu aplink lizdą triniesi.
Prieš pradėdamas dirbti su sakalais, kurį laiką stažavotės viename didžiausių pasaulyje sakalų tyrimo institutų?
Buvau išvažiavęs į Didžiąją Britaniją, pusmetį stažavausi pas daktarą Nicolą Foxą. Jis sudėliojo jau turimas mano žinias, suteikė papildomos informacijos apie sakalų laikymą, jų voljerų konstravimą. Ten gavau ir sakalų augintojo licenciją. Pasibaigus stažuotei, jis pasiūlė man tapti vyr. sakalininku, vėliau žadėjo palikti man visą projektą. Atsisakiau, negalėjau kitaip tuo metu pasielgti.
Kodėl grįžote į Lietuvą?
Per daug myliu savo kraštą. Nuo kūdikystės dainuoju dainas apie sakalą... Tai ne sentimentai – greičiau suvokimas, jog gimiau atlikti tam tikrą funkciją. Ne tik vaikų prisidaryti (nors turėjau tris žmonas ir tris vaikus), atlikti biologinę funkciją. Svabiausia man – paukštis, tik paskui visi kiti. Būtent dėl to gyventi su manimi nelengva (šypsosi). Kažkas rūpinasi beglobiais vaikais, kažkas – miško apželdinimu, o aš – sakalų keleivių rūšies išsaugojimu. Noriu grąžinti į Lietuvą tokią tradiciją kaip sakalininkystė. Seniau visi sakalų keliai ėjo tik per Lietuvą. Tai – garbės reikalas.
Sakoma, kad sakalai keleiviai – labai brangūs paukščiai...
Mano sakaliukai tolygūs keturiems arabų ristūnams (juokiasi). Žinoma, dabar jie pigesni nei anksčiau. Žieduotas ir pasą turintis paukštis gali kainuoti nuo 18 tūkstančių iki 20 tūkstančių svarų.
Priminkite aplinkybes, dėl kurių Lietuvoje minėti paukščiai išnyko.
Jie buvo išnaikinti pesticidais. 1970-aisiais dar vaikas būdamas ornitologas Saulius Karalius, įlipęs į medį, rado paskutinį sakalų keliauninkų lizdą. Dokumentai nerodo, kad nuo tada jie būtų perėję Lietuvoje, nors tokių prielaidų yra. Gali būti, kad per metus peri 4–10 sakalų porų. Tiesa, niekam iki šiol nepavyko jų rasti.
Teko girdėti, kad jūsų augintiniai – gana pavojingi...
Iš prigimties sakalai – plėšrūs paukščiai. Žmogaus jie nekenčia ir nesuvokia, kad galime būti šalia.
Ar tiesa, kad ir pats esate pajutęs jų nagų aštrumą?
Taip, dar stažuodamasis pas N. Foxą pajutau, ką reiškia jų nagai. Kartą, kai svėrėme paukščius, sakalas suspurdėjo ir ėmė kristi nuo svarstyklių. Negalėjau leisti, kad jis susižeistų, todėl bandžiau sugauti, o šis sugriebė mano ranką kojytėmis. Iš sakalo nagų išvadavo atbėgęs kolega, tačiau pirštas kurį laiką buvo sutinęs. Dirbant su plėšriaisiais paukščiais, tenka nusileisti iki jų lygio, kitaip nesuvoktum, ką jie tau norėjo pasakyti.
Nors šie plėšrieji paukščiai nedraugiško būdo, prisileidžia gana arti?
Sakalai nemėgsta glostymo, ima nervintis. Na, bet prireikus toleruoja. Šie paukščiai žino, kad esu judantis daiktas su pirštine, ant kurios kartais pasitaiko jų mėgstamos mėsos (juokiasi).
Teko girdėti, kad sakalai apetitu nesiskundžia...
Suaugusio patino dienos norma – 4,5 viščiuko, patelės – 6,5 viščiuko. Jiems tinka ir viščiukai, ir putpelės, ir pelės.
Kada įprastai prasideda jūsų darbo diena?
Darbo pobūdis labai priklauso nuo sezono. Vasarą mums – pats įtempčiausias metas: tik dabar ant sparnų pasikėlė jaunikliai. Po trijų savaičių prasideda jaunųjų paukščių treniruotės, netrukus po jų planuojame rengti paukščių pristatymus. Dar reikia paruošti aikštelę, kad būtų kur atsisėsti. Gal pavyks parodyti, kaip seniau žmonės ant žirgo su plėšriuoju paukščiu į medžioklę vykdavo. Žadame ir žemaitukus pristatyti. Vakarų šalyse tokie pasirodymai labai populiarūs.
Kaip apibūdintumėte sakalininkų profesijos atstovus?
Daugelis jų galbūt nėra baigę aukštųjų mokslų, bet turi įgimtą pašaukimą. Iš tiesų tai – gamtos žmonės, juos supančios aplinkos stebėtojai. Sakalai gyvena patys sau, o sakalininkai – tarsi jų vasalai. Prieš šiuos paukščius net karaliai pėsti vaikščiodavo.
Sakalų simbolikos gausu mūsų tautosakoje…
Taip, sakalas – laisvės ir nepriklausomybės simbolis. Nepriklausomybės, kurią tu gebi įžiūrėti ir su kuria esi priverstas taikstytis. Ne veltui šie paukščiai imti vaizduoti Lietuvos herbuose. Žmogui jie visuomet darė taurų ir stiprų įspūdį. Gal tik tam, kuris mažiau su sakalais susiduria, jų akys nieko nesako? Iki paskutinio iškvėpimo šių paukščių povyza išlieka nepriklausoma.
Esate minėjęs, kad po kurio laiko sakalai keleiviai vėl apsigyvens Lietuvos miškuose. Ar šiandien dar tuo tikite?
Aš tam ir gyvenu. Žinau, kad atlieku didelį ir svarbų darbą.
Sakalų populiaciją bandote atkurti savo lėšomis?
Gal ateis laikas, kai ir ministerija skirs tam lėšų, tačiau ne dėl to dirbu. Dabar mano išlaidų dalį kompensuoja parduoti paukščiai.
Kur iš Lietuvos iškeliauja jūsų užauginti sakalai?
Vienas yra Čekijoje, vienas Vokietijoje, o visi kiti – Didžiojoje Britanijoje.
Turbūt sudėtinga transportuoti tokį didelį paukštį?
Kelionės metu sakalui uždedamas gaubtuvėlis, paukštis kurį laiką (beveik tris paras) nešeriamas. Paskui jis paleidžiamas į naują aplinką. Nelaisvėje sakalai gyvena maždaug 28 metus.
Kokiu metų laiku jūsų augintiniai aktyviausi?
Na, patino asistavimas patelei prasideda pavasarį. Tarsi vyras, ant kelių įteikdamas moteriai gėlę, sakalas savo išrinktajai neša maistą. O ji kuklinasi, tačiau vyrams iš šių paukščių tikrai nėra ko mokytis (juokiasi). Vienas mano draugas juokauja, kad kitame gyvenime, po reinkarnacijos, nė už ką nenorėtų atgimti sakalu.
Kodėl ne?
Sakalas – visiškas patelės vergas, jei jis nepateikia jai ir vaikams maisto, grobiu tampa pats.
Auginti sakalus jums padeda 28-erių metų sūnus Matas. Panašu, kad ir jam tai tampa gyvenimo būdu?
Nežinau, kaip rutuliosios sūnaus gyvenimas, ar jis tęs tai, ką pradėjau. Prieš penkerius metus Matas baigė statybos ir verslo vadybą, bet dirba su manimi. Negali žinoti, kaip viskas susiklostys. Gal sutiks merginą, kuri jam taps viskuo, ir atsisakys paukščių.
Kita vertus, nesuprantu, kaip žmogus gali atimti iš kito tai, kas jam brangiausia? Moterys linkusios priekaištauti, kai nesulaukia dėmesio. Bet juk gėlę jos ir pačios gali nusipirkti, o sakalas, gyvenantis nelaisvėje, viščiuko nenusipirks.
Panašu, kad jums tokios dilemos nėra?
Labai gerai yra pasakęs Honore de Balzacas: „Moters meile patikėsiu tada, kai pamatysiu ją ant savo kapo verkiančią.“ Mano gyvenimas ir toliau bus susietas su sakalais: su jais medžiosiu ir juos veisiu. Jeigu Lietuvoje to daryti neleis, vyksiu kitur, bet tą darbą dirbsiu turbūt visą likusį savo gyvenimą.
Meilė plėšriesiems paukščiams gimė vaikystėje?
Taip, nuo mažens jais domiuosi. Mano dėdė gamtininkas Ričardas Kazlauskas tuo užkrėtė. Nors esu miesčionis, visada traukė gamta. Abi Kazlauskaitės (R. Kazlausko dukterys, – aut. past.) pasuko į biologiją, o aš – į ornitologiją, nors jos nebaigiau.
Šiuo metu bandote atkurti sakalų keleivių populiaciją Lietuvos miškuose, taip pat esate labdaros fondo „Fauna ir flora“ vadovas ir įkūrėjas. Papasakokite plačiau apie savo veiklą.
Mes priimame sužeistus paukščius ir juos gydome. Tiesa, pastaraisiais metais atsisakėme gydyti sparnuočius sulūžusiais sparnais. Toks paukštis gamtoje negyvens, vadinasi, nėra ko išsigalvoti, reikia jį užmigdyti.
Jūsų kieme sparnus aukštyn vis kelia mažasis erelis rėksnys. Jis taip pat vienas iš ligonių?
Globotinis (šypteli). Atnešė žmonės iš lizdo iškritusį. Aš jį paruošiu taip, kad galėtų medžioti laisvėje, kad gyventų savo gyvenimą. Tiesa, poros jis jau neturės: jo „pora“ – žmogus.
Kiek sakalų porų šiuo metu gyvena jūsų voljeruose?
Aštuonios, bet iš tų paukščių, kurių jaunikliai turėtų būti paleisti į laisvę, tik dvi poros. Šiemet visoje Europoje ta pati bėda – iš perinčių sakalų nesulaukta nė vieno jauniklio. Didžiuliai nuostoliai...
Vadinasi, ir paleisti nėra ko?..
Mes nepaleidome dar nė vieno sakalo. Gaila, bet Aplinkos ministerija iki šiol niekuo neprisidėjo. Visos lėšos iš savo kišenės, kolegų, bendraminčių, bičiulių ar klasės draugų.
Minėjote, kad valstybė jums ne tik nepadeda, bet dar ir trukdo...
Na, atvažiuoja tikrinti paukščių voljerų tuo metu, kai paukščiai ant kiaušinių tupi... Aš neleidžiu, sakau: ar žinote, kad Anglijoje net fotografuoti perinčio paukščio negalima, jei neturi specialaus leidimo? Baudą gali užsidirbti jau vien už tai, kad su fotoaparatu aplink lizdą triniesi.
Prieš pradėdamas dirbti su sakalais, kurį laiką stažavotės viename didžiausių pasaulyje sakalų tyrimo institutų?
Buvau išvažiavęs į Didžiąją Britaniją, pusmetį stažavausi pas daktarą Nicolą Foxą. Jis sudėliojo jau turimas mano žinias, suteikė papildomos informacijos apie sakalų laikymą, jų voljerų konstravimą. Ten gavau ir sakalų augintojo licenciją. Pasibaigus stažuotei, jis pasiūlė man tapti vyr. sakalininku, vėliau žadėjo palikti man visą projektą. Atsisakiau, negalėjau kitaip tuo metu pasielgti.
Kodėl grįžote į Lietuvą?
Per daug myliu savo kraštą. Nuo kūdikystės dainuoju dainas apie sakalą... Tai ne sentimentai – greičiau suvokimas, jog gimiau atlikti tam tikrą funkciją. Ne tik vaikų prisidaryti (nors turėjau tris žmonas ir tris vaikus), atlikti biologinę funkciją. Svabiausia man – paukštis, tik paskui visi kiti. Būtent dėl to gyventi su manimi nelengva (šypsosi). Kažkas rūpinasi beglobiais vaikais, kažkas – miško apželdinimu, o aš – sakalų keleivių rūšies išsaugojimu. Noriu grąžinti į Lietuvą tokią tradiciją kaip sakalininkystė. Seniau visi sakalų keliai ėjo tik per Lietuvą. Tai – garbės reikalas.
Sakoma, kad sakalai keleiviai – labai brangūs paukščiai...
Mano sakaliukai tolygūs keturiems arabų ristūnams (juokiasi). Žinoma, dabar jie pigesni nei anksčiau. Žieduotas ir pasą turintis paukštis gali kainuoti nuo 18 tūkstančių iki 20 tūkstančių svarų.
Priminkite aplinkybes, dėl kurių Lietuvoje minėti paukščiai išnyko.
Jie buvo išnaikinti pesticidais. 1970-aisiais dar vaikas būdamas ornitologas Saulius Karalius, įlipęs į medį, rado paskutinį sakalų keliauninkų lizdą. Dokumentai nerodo, kad nuo tada jie būtų perėję Lietuvoje, nors tokių prielaidų yra. Gali būti, kad per metus peri 4–10 sakalų porų. Tiesa, niekam iki šiol nepavyko jų rasti.
Teko girdėti, kad jūsų augintiniai – gana pavojingi...
Iš prigimties sakalai – plėšrūs paukščiai. Žmogaus jie nekenčia ir nesuvokia, kad galime būti šalia.
Ar tiesa, kad ir pats esate pajutęs jų nagų aštrumą?
Taip, dar stažuodamasis pas N. Foxą pajutau, ką reiškia jų nagai. Kartą, kai svėrėme paukščius, sakalas suspurdėjo ir ėmė kristi nuo svarstyklių. Negalėjau leisti, kad jis susižeistų, todėl bandžiau sugauti, o šis sugriebė mano ranką kojytėmis. Iš sakalo nagų išvadavo atbėgęs kolega, tačiau pirštas kurį laiką buvo sutinęs. Dirbant su plėšriaisiais paukščiais, tenka nusileisti iki jų lygio, kitaip nesuvoktum, ką jie tau norėjo pasakyti.
Nors šie plėšrieji paukščiai nedraugiško būdo, prisileidžia gana arti?
Sakalai nemėgsta glostymo, ima nervintis. Na, bet prireikus toleruoja. Šie paukščiai žino, kad esu judantis daiktas su pirštine, ant kurios kartais pasitaiko jų mėgstamos mėsos (juokiasi).
Teko girdėti, kad sakalai apetitu nesiskundžia...
Suaugusio patino dienos norma – 4,5 viščiuko, patelės – 6,5 viščiuko. Jiems tinka ir viščiukai, ir putpelės, ir pelės.
Kada įprastai prasideda jūsų darbo diena?
Darbo pobūdis labai priklauso nuo sezono. Vasarą mums – pats įtempčiausias metas: tik dabar ant sparnų pasikėlė jaunikliai. Po trijų savaičių prasideda jaunųjų paukščių treniruotės, netrukus po jų planuojame rengti paukščių pristatymus. Dar reikia paruošti aikštelę, kad būtų kur atsisėsti. Gal pavyks parodyti, kaip seniau žmonės ant žirgo su plėšriuoju paukščiu į medžioklę vykdavo. Žadame ir žemaitukus pristatyti. Vakarų šalyse tokie pasirodymai labai populiarūs.
Kaip apibūdintumėte sakalininkų profesijos atstovus?
Daugelis jų galbūt nėra baigę aukštųjų mokslų, bet turi įgimtą pašaukimą. Iš tiesų tai – gamtos žmonės, juos supančios aplinkos stebėtojai. Sakalai gyvena patys sau, o sakalininkai – tarsi jų vasalai. Prieš šiuos paukščius net karaliai pėsti vaikščiodavo.
Sakalų simbolikos gausu mūsų tautosakoje…
Taip, sakalas – laisvės ir nepriklausomybės simbolis. Nepriklausomybės, kurią tu gebi įžiūrėti ir su kuria esi priverstas taikstytis. Ne veltui šie paukščiai imti vaizduoti Lietuvos herbuose. Žmogui jie visuomet darė taurų ir stiprų įspūdį. Gal tik tam, kuris mažiau su sakalais susiduria, jų akys nieko nesako? Iki paskutinio iškvėpimo šių paukščių povyza išlieka nepriklausoma.
Esate minėjęs, kad po kurio laiko sakalai keleiviai vėl apsigyvens Lietuvos miškuose. Ar šiandien dar tuo tikite?
Aš tam ir gyvenu. Žinau, kad atlieku didelį ir svarbų darbą.
Sakalų populiaciją bandote atkurti savo lėšomis?
Gal ateis laikas, kai ir ministerija skirs tam lėšų, tačiau ne dėl to dirbu. Dabar mano išlaidų dalį kompensuoja parduoti paukščiai.
Kur iš Lietuvos iškeliauja jūsų užauginti sakalai?
Vienas yra Čekijoje, vienas Vokietijoje, o visi kiti – Didžiojoje Britanijoje.
Turbūt sudėtinga transportuoti tokį didelį paukštį?
Kelionės metu sakalui uždedamas gaubtuvėlis, paukštis kurį laiką (beveik tris paras) nešeriamas. Paskui jis paleidžiamas į naują aplinką. Nelaisvėje sakalai gyvena maždaug 28 metus.
Kokiu metų laiku jūsų augintiniai aktyviausi?
Na, patino asistavimas patelei prasideda pavasarį. Tarsi vyras, ant kelių įteikdamas moteriai gėlę, sakalas savo išrinktajai neša maistą. O ji kuklinasi, tačiau vyrams iš šių paukščių tikrai nėra ko mokytis (juokiasi). Vienas mano draugas juokauja, kad kitame gyvenime, po reinkarnacijos, nė už ką nenorėtų atgimti sakalu.
Kodėl ne?
Sakalas – visiškas patelės vergas, jei jis nepateikia jai ir vaikams maisto, grobiu tampa pats.
Auginti sakalus jums padeda 28-erių metų sūnus Matas. Panašu, kad ir jam tai tampa gyvenimo būdu?
Nežinau, kaip rutuliosios sūnaus gyvenimas, ar jis tęs tai, ką pradėjau. Prieš penkerius metus Matas baigė statybos ir verslo vadybą, bet dirba su manimi. Negali žinoti, kaip viskas susiklostys. Gal sutiks merginą, kuri jam taps viskuo, ir atsisakys paukščių.
Kita vertus, nesuprantu, kaip žmogus gali atimti iš kito tai, kas jam brangiausia? Moterys linkusios priekaištauti, kai nesulaukia dėmesio. Bet juk gėlę jos ir pačios gali nusipirkti, o sakalas, gyvenantis nelaisvėje, viščiuko nenusipirks.
Panašu, kad jums tokios dilemos nėra?
Labai gerai yra pasakęs Honore de Balzacas: „Moters meile patikėsiu tada, kai pamatysiu ją ant savo kapo verkiančią.“ Mano gyvenimas ir toliau bus susietas su sakalais: su jais medžiosiu ir juos veisiu. Jeigu Lietuvoje to daryti neleis, vyksiu kitur, bet tą darbą dirbsiu turbūt visą likusį savo gyvenimą.
