„15min“ susitiko su 55-erių britu netoli Baltarusijos sienos, Medininkuose, kur senos pilies griuvėsiuose buvo filmuojamas menininko susitikimas su karinio istorinio klubo „Antikos karys“ nariais.
– Kodėl atvykote į Lietuvąpirmąsyk ? Patraukė sovietinė dvasia?
– Man buvo įdomi ne pati Sovietų Sąjunga ar jos dvasia, bet tokios jėgos buvimas ir dominavimas. Gimiau daugiau kaip prieš penkis dešimtmečius. Viskas, kas tada vyko aplink, buvo tarsi dviejų stovyklų, atskirtų geležine uždanga, vaizdiniai.
Atvykau į Lietuvą, nes, kaip ir daugybė mano amžiaus žmonių, 1989–1991 metais buvau nepaprastai susidomėjęs atsiradusia galimybe keliauti. Mane patraukė mintis, kad galiu pamatyti tas vietas, kurios tuo metu buvo laikomos Rytų Europa. Kažkuria prasme tai buvo tarsi turimų baimių išvalymas. Dauguma mano draugų ir kolegų tada keliavo į Berlyną, Prahą. Aš nutariau, kad noriu vykti kitur. Man atrodė kiek absurdiška, kad daugeliui Rytų Europa apsiribojo Berlynu. Tad nutariau vykti į Lietuvą, apie kurią buvau girdėjęs tik istorijų nuotrupų, – tai man atrodė mistinė vieta. Vieta, kuri man neturėjo jokios istorijos. Net neegzistavo.
– Bet juk tas pats buvo ir su Latvija...
– Taip. Tas pats buvo su Latvija, Estija, Rumunija, Bulgarija ir daugeliu kitų. Tačiau buvo ir kita priežastis. Dažniausiai žmonės netiki, kai ją pasakau, kad kalbu rimtai. Yra tokia daina, kurią sukūrė Cole‘as Porteris 1937 metais. Vadinamąjį šio kūrinio koverį padarė Frankas Sinatra. Daina vadinasi „Padarykime tai, įsimylėkime“ (angl. „Let's Do It (Let's Fall in Love)“. Tai buvo populiarus kūrinys. Daug kartų jį girdėjau. Dainoje yra tokios eilutės „netgi lietuviai ir latviai tai daro“. Dėl to žodžio „lietuviai“ privalėjau čia atvykti, kad išsiaiškinčiau, kas jūs tokie.
– Dainoje taip pat minimi latviai, bet vis tiek rinkotės Lietuvą?
– Na, taip. Buvo ir kitų priežasčių, lėmusių tokį pasirinkimą. Buvo toks filmas su Davidu Bowie, kuriame jis vaidino ateivį. Viename dialoge ateivis prisistatė, o kitas veikėjas jam atsakė: „Ar tu lietuvis?“ Būti lietuviu 1976-aisiais buvo tas pats, kad būti ateiviu iš kokio Plutono. Tai tokios ir buvo tos dvi labai geros priežastys čia apsilankyti pirmąsyk.
– Kada įvyko pirmoji jūsų ir Lietuvos asmeninė pažintis?
1993-iųjų gruodžio 12 dieną. Neįmanoma sugrąžinti tų jausmų, kuriuos tada jaučiau. Pamenu, kad krito į akis, jog Vilnius didelis miestas, tačiau apšvietimas, šviesos buvo labai blyškios. Jausmas tarsi pusrūsyje, kur vietoj normalios elektros lemputės įsukta silpnesnė. Toks buvo pirmasis įspūdis. Žinoma, buvo akivaizdus ir žmonių uždarumas, būdingas tautai, išgyvenusiai priespaudą, žiaurų psichologinį spaudimą. Tai buvo okupacijos pėdsakai, nesvetimi visoms Lietuvos likimo seserims. Tuos pėdsakus galima pamatyti ir šiandien.
– Atvykote turėdamas ryšių Lietuvoje?
– Atvažiavau tirti, kodėl dainoje paminėti lietuviai. Nepažinojau čia nieko. Nė vieno vienintelio žmogaus. Mano viešnagė buvo puikus pasiklydimo pavyzdys. Buvau pasimetęs jūsų šalyje. Tačiau nuo tada vis grįžtu, kad vėl pasiklysčiau ir atrasčiau save. Nepamenu, kas buvo pirmasis mano pažįstamas čia. Buvo daug žmonių... Kažkuria prasme man patinka galvoti apie visą potyrį bendrai. Susitikau su daugybe vos grįžusiųjų iš gulagų, koncentracijos lagerių. Tai buvo mokslininkai, poetai ir tiesiog laiko pagauti žmonės. Bendravau su visais be išimčių. Tyčia neieškojau menininkų ar inteligentų. Tą patį darau ir dabar. Mano prioritetas čia vis dar yra bendravimas su žmonėmis.
– Kaip dažnai atvykstate į Lietuvą?
– Jau pamečiau skaičių. Nuo 1993-iųjų, manau, jau bus kokie 30 kartų. Gana dažnai. Būdavo, kad užsukdavau kartą per metus, o kitais metais važiuodavau kas du mėnesius, nes buvo daug įvairių projektų. Apie kiną, kino kūrimą, architektūrą, fotografiją. Stengiausi skatinti Didžiosios Britanijos ir Lietuvos institucijų, žmonių, menininkų bendradarbiavimą.
– Koks menininkas esate jūs?
– Pradėjau menininko karjerą tapęs šokėju. Vėliau tapau aktoriumi, o tada mane patraukė žurnalistika. Taigi esu šokantis žurnalistas arba žurnalistas ir aktorius. Darau daug ką.
– Kokie dalykai pasikeitė per 16 metų, nuo jūsų pirmo apsilankymo čia?
– Šaldytuvo turinys. Per tuos beveik 20 metų ne sykį naktį, lankydamasis pas bičiulius, įlįsdavau į šaldytuvą. Šniukštinėdavau ir kitų žmonių šaldytuvuose. Per tuos metus šaldytuvo turinys gerokai pakito. 1994-aisiais ten buvo vienas produktas. Per porą metų atsirado daugiau ir iš skirtingų šalių. Nagrinėdamas nepriklausomybės apraiškas tyriau šaldytuvus, o ne žiūrėjau televizorių ar klausiausi oficialių politikų kalbų bei jų ataskaitų. Mano nuomone, taip kur kas įdomiau. Šios viešnagės metu taip pat nepraleisiu progos atlikti tyrimo draugų šaldytuve. Kur kas originaliau dairytis pokyčių detalėse. Pavyzdžiui, kai Vilniuje buvo atidarytas pirmasis indų restoranas, su indiškais prieskoniais į Lietuvos sostinę atėjo pasaulis.
– Koks būsimo filmo epizodas, scena jums atrodo mieliausi?
– Kadangi dar nebaigėme filmuoti, manau, tokių filmo vietų bus ir daugiau, bet kol kas man įsimintiniausias laikas, praleistas su baikeriais. Man tai buvo didelis džiaugsmas ir garbė. Keliavau kaip koks karalius. Tai buvo prezidentinė kolona. Įvažiavau į miestą išdidžiai ir iškilmingai. Tai neįkainojama. Esu keletą kartų važiavęs motociklu, bet tai, kas įvyko, su tuo nesugretinama. Buvo apie 30 baikerių, daugybė triukšmo, didžiulė jėga. Labai kieta.
– Kaip stengsitės sudominti lietuvius savo filmu?
– Paprašysiu jų pamiršti tai, kas laikoma tradiciniais dalykais. Yra daugybė žmonių Europoje, vienas jų esu pats, kuriems neįdomūs dalykai, kurie parduodami kaip tradiciniai – drabužiai, patiekalai. Jiems reikia tikrų dalykų. Šis filmas parodys nematomą istoriją, kurioje vietą randa ir baikeriai, ir istorines kovas atkuriantys kariūnai, žvejys bei daugybė kitų.
Filmo „Kelionė per Lietuvą laike“ režisierius ir operatorius – Vaidotas Digima. Kino juosta visuomenei bus pristatyta 2010 metų kovo mėnesį.
