Žavi 24-erių aktorė susilaukė ne tik sėkmės teatre, bet ir užkariauja radijo stočių eterį. 15min.lt Giedrė papasakojo, kaip atvyko į Prancūziją, kaip myli muziką ir nekenčia krautis lagaminų. Giedrė gimė Vilniuje, tačiau Lietuvą paliko būdama 7-erių. Nors vėliau dar buvo grįžusi į gimtinę porai metų, pati prisipažįsta, kad Lietuvoje ne daug ką spėjo nuveikti.
Kodėl išvykai į Prancūziją?
Kai man buvo 7-eri, mama išvažiavo į Paryžių, gavusi galimybę ten atlikti stažuotę. Mes su broliu važiavome kartu, išmokome prancūzų kalbą, ėjome į mokyklą. Vėliau dar kelissyk teko krautis lagaminus – porai metų grįžome į Vilnių, toliau mūsų kelias driekėsi į Strasbūrą Rytų Prancūzijoje, vėliau sugrįžome į Paryžių. Po kiek laiko išvykau studijuoti aktorystės į Lioną. Visų šių klajonių rezultatas – nekenčiu krautis lagaminų. Visuomet baisu, kad kažkur išvažiavusi vietoje dviejų savaičių praleisiu ten trejus metus.
Kuo skiriasi gyvenimas ten ir Lietuvoje?
Sunku kalbėti apie žmonių kasdienybę Lietuvoje, nes ją matau tik vasarą ar per Kalėdas... Bet, manau, labiausiai skiriasi žmonių bendravimo būdas. Gyvendama Prancūzijoje pripratau prie prancūziško „atsipalaidavimo“, lengvo bendravimo.
Kaskart atvažiavusi į Lietuvą turiu iš naujo perprasti skirtumus – neįsižeisti, kai sėdint prie to paties stalo, draugo draugas su tavim nebendrauja.Kaskart atvažiavusi į Lietuvą turiu iš naujo perprasti skirtumus – neįsižeisti, kai, sėdint prie to paties stalo, draugo draugas su tavim nebendrauja, o kartais nė nesisveikina, vien dėl to, kad tavęs nepažįsta. Prancūzijoje žmonės mažiau susikaustę, tačiau tai turi ir neigiamų pusių – kai visi draugiškai bendrauja, sunkiau atskirti tikrus draugus. Nežinai, ar šiltai bendrauja iš mandagumo, ar iš tiesų esi įdomus. Iš Lietuvos išvykau būdama dar vaikas, bet iki šiol turiu ten artimų draugų, kurie yra tikri draugai, nors būna susitinkam tik kartą per metus. Kai lietuvis atveria kažkam širdį tai reiškia išties daug.
Nors kelią į pripažinimą skyniesi ir dainomis, esi aktorė. Papasakok apie savo pasiekimus šioje srityje.
Aktorystė – mano „tikras“ darbas, na, bent jau pirmasis. Šią profesiją įgijau baigusi aukštąją mokyklą, vaidinu pjesėse, filmuose. Aktorystė užima svarbią vietą mano gyvenime, net kai nevaidinu. Juk aktorius nuolat dirba ir už scenos ribų – tarsi savaime stebi visus ir viską, mėgini perprasti žmones ir situacijas. Aktorystė –visas mano gyvenimas. Tai ne tik darbas, bet ir būdas suvokti pasaulį.
Kaip susiejai savo gyvenimą su daina?
Kad ir kaip myliu aktorystę, po kurio laiko pasidarė sunku būti priklausomai. Juk aktorius turi taip mažai laisvės – turi paklusti režisieriui, paisyti teksto, kitų aktorių, apšvietimo, scenografijos... Iš prigimties esu nepriklausoma, tad atsirado noras kurti pačiai. Atsakymo, telefono skambučio, repeticijos, projekto laukimas tarp pjesių, peržiūrų pasidarė labai sunkus. Nuolat norėjosi turėti ryšį su publika, ką nors papasakoti žmonėms.
Dainas rašyti pradėjau būdama 13-os. Pamaniau, „kodėl jų nepadovanojus žmonėms?“. Man nieko nereikėjo, pakako to, kad turėjau gitarą, sąsiuvinį ir rašiklį. Esu gavusi daugybę pasiūlymų kurti grupę. Žinau, kad prisijungus muzikantų būriui dainos būtų gerokai įspūdingesnės, tačiau muzika man tas dalykas, kur nenoriu nieko laukti ar būti priklausoma. Iš pradžių dainavau mažytėse kavinėse, o vieną dieną mane pakvietė pasirodyti legendinėje Paryžiaus koncertų salėje „La Cigale“. Nuo tos dienos viskas pasikeitė beveik akimirksniu – dabar esu kviečiama dainuoti radijo eteryje, koncertų salėse. Jau kuriamas mano albumas, planuojama daug gastrolių... Net pačiai neįtikėtina, bet labai džiugu.
Kokiomis kalbomis dainuoji?
Rašau dainas prancūzų ir anglų kalbomis. Iš pradžių dainavau abiejomis, bet prancūzai nelabai gerai supranta angliškai, bet, jei sutiksit prancūzą, pagirkit jį, kad stengiasi (šypsosi). Tad Prancūzijoje dainuoju tik prancūziškai, o užsienyje ir angliškai.
Apie ką tavo dainos?
(Susimąsto) Dainuoju tokiomis temomis, apie kurias žmonėms kalbėti gėda, bet juokinga klausytis, kaip kiti apie tai šneka. Manau, dainuoju apie žmonių slaptas puses, apie apdulkėjusius gyvenimo kampus. Turiu pripažinti, kad dažnai mano dainos kvailos.
Muziką, žodžius rašai pati?
Taip. Daug kas nori man patarti, padėti, bet negalėčiau priimti komplimentų ir publikos plojimų jei tai nebūtų mano kūriniai nuo pradžios iki galo. Tam jau yra aktorystė.
Kuo groji?
Groju daug kuo: gitara, bandža, ukulėle (havajietiška mažoji gitara, – aut. past.), pianinu, melodika... Bet groju nelabai gerai.
Mano svajone yra tokia, kad būtų galima juoktis iš visko ir su visais.Kokią žinią savo muzika norėtum paskleisti pasauliui?
Noriu pasakyti, kad žmonėse yra visko – gražaus ir negražaus. Būtent tas mišinys iš aukso ir „mėšlo“ daro pasaulį įdomų. Dar noriu parodyti, kad į viską galima žvelgti su humoru. Kaip sakydavo prancūzų humoristas Pierre‘as Desprogesas: „Galima juoktis iš visko, bet ne su visais“. Mano svajone yra tokia, kad būtų galima juoktis iš visko ir su visais.
Kokie tavo profesiniai tikslai – ketini būti garsi aktorė ar dainininkė? Galbūt sieksi karjeros kine?
Mano pagrindinis tikslas – visada turėti žmonių, kuriems įdomu tai, ką pasakoju kaip aktorė ar dainininkė. Nesvarbu, ar jų bus 4 ar 2500. Žinoma, geriau būtų, kad daugiau nei 4, nes kitaip sunku būtų išgyvent (juokiasi). Tada jau taupumo sumetimais grįžčiau pas močiutę valgyt blynų...
Ar ketini kaip nors ateitį sieti su Lietuva?
Mane su Lietuva sieja ne tik ateitis, bet ir kiekviena diena. Esu lietuvaitė Prancūzijoje ir taip bus visada. Nežinau ar grįšiu gyventi į Lietuvą, manau, kad ne. Nebent kai būsiu labai sena ir tiesiog norėsiu rinkti grybus ir virti uogienes kaime. Iki tol, žinoma, irgi grįšiu namo. Bent kartą ar du per metus.
Kaip apibūdintum save, savo būdą keliais sakiniais?
Esu žmogus, kuris bando kuo labiau džiaugtis gyvenimu ir į viską žiūrėti paprastai. Juk kai visi gulėsime po žeme su sliekais, visos smulkmenos, kuriomis gadinome sau gyvenimą, atrodys juokingos.
Giedrės dainų ir vaizdo įrašų galima rasti jos svetainėje. Keletas jos dainų:
„Tau smirda iš užpakalio“ (pranc. „Tu pues du cul“)
Būtų gerai, kad nusipraustum, nes nelabai gardžiai kvepi,
Labai gaila, jei ne ši bėda, būtum beveik mielas.
Kai prisiartini, bijau, kad užkrėsi mane cholera,
Tau tikriausiai supuvo dantis, nes kai su manimi kalbi, aš apalpstu.
Tau smirda iš užpakalio, tau smirda iš užpakalio, būk geras, nusiprausk.
Kai tu pakeli rankas, smirda labiau nei Bogotos kanalizacija,
Reikėtų sukurti rekordų knygą, visiems tavo kūno kvapams...
Galėtume eksponuoti tavo batus kankinimo muziejuje.
Padovanok savo plaukus mokslininkams, vargšai, jiems tikrai nepasiseks.
Tau smirda iš užpakalio, tau smirda iš užpakalio, būk geras, nusiprausk.
Man atrodei visai patrauklus, iki akimirkos, kai nusirengei...
Ir iš tavo trumpikių, pabėgo utėlių kolonija.
Būk geras, apsirenk, kad galėčiau sudeginti savo patalus
Ir susirink mirusios odos gabaliukus prieš išeidamas.
Tau smirda iš užpakalio, tau smirda iš užpakalio, būk geras, nusiprausk.
Kai tu ateini į vakarėlį, visi puola domėtis, kas pagadino orą,
O kai išeini iš tualeto, geriau neuždegti degtuko.
Galbūt tu labai ekologiskas arba šykštus ir ekonomiškas,
Bet dėl visuomenės gerovės, turėtum nusipraust.
Tau smirda iš užpakalio, tau smirda iš užpakalio, būk geras, nusiprausk.
Tau smirda iš užpakalio, tau smirda iš užpakalio, būk geras, nusiprausk.
