Šių metų rugsėjo aštuntąją, tą pačią dieną, kai prieš penkis šimtus aštuoniasdešimt metų Vytautas Didysis turėjo būti vainikuotas Lietuvos karaliumi, dešimt raitelių iš Senųjų Trakų išjojo jo pramintais takais per senąsias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes – Baltarusiją ir Ukrainą. Po beveik keturiasdešimties dienų jie sėkmingai pasiekė Juodąją jūrą.
Sustoti norėjo ne vienas
Mintis rengti tokią ekspediciją Giedriui kilo gerokai anksčiau – prieš pusantrų metų. Ir dėl to „kaltas“ jo tėvas, futbolo treneris Algirdas Klimkevičius, užsiminęs, kad kadaise Odesoje matė Vytautui Didžiajam skirtą memorialinę lentą, ir lyg tarp kitko žirgus mylinčiam sūnui pasiūlęs ten nujoti. Netradicinius projektus mėgstančiam verslininkui įstrigo tėvo mintis. Nieko nelaukęs jis pradėjo tartis su pažįstamais žirgų augintojais ir ieškoti galimybių pakartoti legendinį žygį. Pasirodo, šiais laikais nieko panašaus nėra vykę – pasisemti patirties nebuvo iš kur. Kadangi ta akcija skirta Vytautui Didžiajam, nuspręsta imti žemaitukų veislės žirgus, nes manoma, kad jais jojo šio kunigaikščio kariauna.
Ieškant keliauti norinčių žmonių didžiausia problema buvo numatoma žygio trukmė – keturiasdešimt dienų. Nė vienas nebuvo tiek jojęs, retas tokiam laikui gali ištrūkti iš visuomenės, darbo, šeimos ir praleisti tą laiką su maža grupele žmonių. „Dabar, kai vargai baigti, pamiršti nugarų skausmai, mozoliai ir pritrynimai, ne vienas raitelis sako, kad galėjo joti dar savaitę ar dvi, – pasakoja Giedrius. – Tačiau žygis išties buvo labai sunkus, ne vienam buvo kilę minčių sustoti anksčiau, bet negalėdavo prisiversti vakare prieiti prie manęs ir pasakyti, kad daugiau joti nebegali. O ryte viskas atrodydavo kitaip, ir vėl visi sėsdavome į balnus. Jojikų komandoje buvo ir dvi moterys. Mūsų merginos – geležinės. Skirmantė Naglytė ir Neringa Kūlokaitė atlaikė tokį krūvį, kokį vyrai sunkiai pakėlė.“
Per tas keturiasdešimt dienų dar ne vienas lėkė iš balno, maudėsi vandenyje. Visko buvo. Tačiau tik kartą jojikas krito nuo žirgo dėl savo kaltės, todėl kitus pagal raitelių tradiciją turėjo vaišinti alumi.“
Valgė riebiai ir sočiai
Ypač sudėtinga buvo žygio pradžia: kai kurie žirgai – gerai įmitę, bet ne pačios geriausios sportinės formos, nepratę būti būryje. „Kai į Senuosius Trakus atvežė Kaktusą, jį trys galingi vyrai laikė, o raitelis vis tiek gavo kanopa į plaučius, – prisimena Giedrius. – Per tas keturiasdešimt dienų dar ne vienas lėkė iš balno, maudėsi vandenyje. Visko buvo. Tačiau tik kartą jojikas krito nuo žirgo dėl savo kaltės, todėl kitus pagal raitelių tradiciją turėjo vaišinti alumi.“
Visą laiką jojikus lydėjo logistikos grupė, kuri rūpinosi žygio maršrutu, ieškojo nakvynės vietų, pirko maistą. Joje buvo virėjas, kalvis, veterinaras. „Virėjas iš pradžių ruošė lengvą gardų maistą. Tačiau pasakėme, kad mums reikia stipriau valgyti: juk po dešimt ir daugiau valandų sėdime balne. Ir netrukus jau ragavome riebių, sočių patiekalų“, – juokiasi žygio iniciatorius.
Rytas prasidėdavo nuo žirgų šėrimo ir girdymo. Paskui – pusryčiai ir „kuitynės“. Žygeiviams tekdavo viską, ką vakare išsiėmė, vėl sukrauti į kuprines: „Tai – vienas iš baisesnių žygio momentų. Juokėmės, kad kitą sykį reikėtų imti dar vieną žmogų – atsakingą už „kuitynes“.“ Per pietus raiteliai sustodavo užkąsti termosuose gabenamo karšto maisto ir jodavo toliau. Vakare – vėl rūpinimasis žirgais, savimi ir miegas. Ilgai vakaroti nebūdavo jėgų, nes šeštą ryto visi keldavosi.
Iš kur jus Dievas atsiuntė?
„Žirgais rūpinomės kaip vaikais“, – pasakoja Giedrius. – O patys prausdavomės arba tiesiai iš kibiro šaltu vandeniu, arba viešose pirtyse. Tik Baltarusijos ir Ukrainos kaimuose pirčių nelabai likę. Prausimasis buvo problema, bet visi žinojo, į kokį žygį išsiruošė, – buvo tam pasiruošę.“
Drabužius skalbdavo ir ežere ar upėje, ir į skalbyklas atiduodavo. „Kartą davėme savo skalbimo miltelių ir mūsų drapanas išskalbė ligoninės skalbykloje“, – pasakoja.
Apie lietuvių žygį rašė vietos spauda, o jei pasitaikydavo nežinančių, kas čia dedasi, apie savo misiją papasakodavo patys jojikai. Jie girdėjo kausimų, kokie čia karžygiai, kieno armija, ar neprasidėjo karas. „Iš kur mums Dievas jus atsiuntė?“ – kažkuriame kaime teiravosi močiutė. Vieną rytą jojančius per vieną miestelį lietuvius pasitiko išrikiuoti vietos mokyklos mokiniai. „Kitą kartą lietui pliaupiant jojome per varganus Ukrainos kaimus. Sustojome paklausti kelio. Užkalbintas žmogus pakvietė mus visus – gal trylika žmonių – užsukti pas jį arbatos. Pradėjo, kuo turi, vaišinti: duona, sviestu, lašiniais. Šeimininkas net gitarą išsitraukė, – lietuviai buvo sužavėti žmonių draugiškumo. – Išėjome iš tos skurdžios trobos tokios geros nuotaikos.
Kai kažkokiame miestelyje sumanėme išgerti kavos, prie mūsų priėjo rajono vykdomojo komiteto pirmininkas. Jis mūsų irgi nepaleido nepavaišinęs, nepasikalbėjęs apie Vytauto įtaką Ukrainai. Vietinių svetingumas, noras bendrauti, padėti buvo begaliniai. Jei būtume leidęsi kaskart būti vaišinami, žygis būtų trukęs ne keturiasdešimt dienų, o tris mėnesius…“
Sutikti baltarusiai, ukrainiečiai, žygeivius kviesdavo grįžti kitą vasarą. Lietuviai pažadėdavo, kad būtinai čia vėl užsuks, tik ne taip greitai – po šešių šimtų metų.
