Kad būtų paprasčiau suprasti, kokia atmosfera tvyro kvartale paprastą dieną, pabandykite įsivaizduoti Vilniaus stoties rajoną, tik be stoties, kurioje nori nenori nuolat knibžda miestiečių bei darbo ar turistinių paskatų į Vilnių atvestų žmonių. Tie, kurie yra priversti kirsti rajoną, eina greitai ir nesidairydami, rankines tvirtai paspaudę po pažastimi. Tie, kurie ateina norėdami pasimėgauti sekso paslaugų teikėjų siūlomais malonumais, slenka pakampėmis nuleidę galvas ir žvalgosi iš padilbių.
Šį sekmadienį, San Berillo rajone buvo organizuojami socialiniai pietūs, į kuriuos pakviesti visi miesto gyventojai. Siekdamos sumažinti skaudžią rajono stigmą, nevyriausybinės organizacijos nusprendė tiesiog parodyti visiems, jog ne toks baisus tas velnias, kokį jį piešia, ir suteikti galimybę visiems savo akimis pamatyti, savo ausimis išgirsti ir savo kailiu patirti, kad San Berillo irgi gyvena žmonės, kaip visur kitur, kad rajonas skendi problemose, kurias verkiant reikia spręsti ir negalima tiesiog palikti tarpti, nes jos skaudžiai veikia tuos, kurie čia kasdien dirba, augina vaikus, miega ir valgo.
Siekdamos sumažinti skaudžią rajono stigmą, nevyriausybinės organizacijos nusprendė tiesiog parodyti visiems, jog ne toks baisus tas velnias, kokį jį piešia.
Vos įkėlus koją į rajoną mane pasitiko stiprus šlapimo kvapas, tušti kažkieno turbūt vakar palikti pigaus vyno buteliai, vieniša gatvės viduryje besivoliojanti išversta rankinė ir tyla.
Apima jausmas, kaip įžengus į bažnyčią, kur būtina laikytis tylos: žingsnis tampa lėtesnis, kad neskleistų per daug triukšmo, susimąstai ar išjungei mobilaus telefono garsą, o akys tylomis tyrinėja... na, šiuo atveju ne paauksuotus tapybos meistrų šedevrus su į tave žvelgiančiais angeliukais putliais skruostukais. Akys tyrinėja kažkada garsių architektų kurtus, o šiandien aptrupėjusius pastatus, iš po grotų niūriai boluojančius išdužusius langus ir metaliniame tarpduryje patogiai įstaisiusias ir į tave spoksančias nepridengtas silikonines krūtis.
Kurį laiką klaidžiojau po rajoną ieškodama gatvelės, kurioje turi vykti sekmadienio pietūs. Ėjau uosdama aštrius nemalonius kvapus ir mąstydama apie San Berillo gyventojų kasdienybę.
Atrodo, eini apleistomis ir pamirštomis miesto gatvėmis ir suvoki, kad sienos, kurios šiandien dieną į tave spokso akimis, sukurtomis grafiti meistrų, tyloje laiko užrakinę istorijas, kurias galėtų pasakoti ištisus metus. Istorijas, kurias galima ne tik aprašyti vadovėliuose, bet pagal kurias galima sukurti neįtikėtinus romanus ar pastatyti „Oskaro“ statulėlių vertus filmus.
Paprastai turistai čia ateina kaip į kokį zoologijos sodą paganyti akių į prostitutes išpampusiomis krūtimis, kurių ne viena kadaise buvo vyru.
Paprastai turistai čia ateina kaip į kokį zoologijos sodą paganyti akių į prostitutes išpampusiomis krūtimis, kurių ne viena kadaise buvo vyru.
O šiandien eidama gatvėmis pati jaučiausi, kaip žvėrelis. Ant lauke išrikiuotų kėdžių ar pro praviras duris į mane žvelgė dešimtys akių, nulydėdamos mąsliais žvilgsniais, tarsi klausiančiais: „Mergaite, o tu ką galvoji, čia ateidama?“
Beklaidžiodama po rajoną išgirdau trankius muzikos garsus. Jie mane palydėjo į vietą, kur tvaikų kvapą ir niūrius vaizdus pakeitė linksmi savanorių, dirbančių čia pat po atviru dangumi sukonstruotoje virtuvėlėje, balsai. Jaunimo radijo stoties savanoriai leido smagią muziką ir kvietė visus ne tik šokti, ragauti gardų maistą, bet ir nusipirkti loterijos bilietą.
Sunku įsivaizduoti, kad gatvelės, kuriose žmonės vaikšto baugščiai žiūrėdami sau po kojomis, galėtų tapti tikra itališka fiesta. Bet tai tikrių tikriausia tiesa.
Po truputėlį pietauti rinkosi žmonės: jauni, vyresni, su šeimomis ar draugais. Vieni vedėsi šuniukus, kiti nešėsi namuose pagamintų patiekalų. Netruko, kad šurmulys užlietų visą gatvelę: įspūdis toks, kad į savo kiemą rinktųsi didžiulė draugų kompanija. Vaikai krykštavo stebėdami muilo burbulų šou, tėvai apsipirkinėjo turgelyje ar kalbėjosi su draugais.
Sunku įsivaizduoti, kad gatvelės, kuriose žmonės vaikšto baugščiai žiūrėdami sau po kojomis, galėtų tapti tikra itališka fiesta. Bet tai tikrių tikriausia tiesa.
Vos prie radijo stoties mikrofonų sėdintys vaikinai paskelbė: „Pietūs prasideda“, ilgas stalas staiga nusiklojo užkandžių lėkštėmis. Tie, kas yra žiūrėję bent vieną filmą apie Harį Poterį, puikiai supras, ką turiu omenyje.
Prie virtuvėlės su lėkštėmis rankose išsirikiavo eilė. Pasta, troškiniai, apkepai, salotos, ryžiai... lėkštės pilnėjo. Žmonės giedrais veidais kimšo skaniausius patiekalus.
Kol fotografavau, prie manęs priėjo vyrukas ir rodydamas į žmonių apsėstą stalą paklausė:
– Bet ar tu matai, kaip tai gražu?
– O kodėl tau gražu? – atsakiau klausimu į klausimą.
– Tik pažiūrėk, kiek skirtingų kultūrų sėdi prie vieno stalo, bendrauja, kartu valgo. Gražu.
Ir iš tiesų, gražu, pagalvojau. Ne tik skirtingos kultūros, bet ir skirtingi pasauliai susirenka į vieną vietą, susėda prie vieno stalo, ir lyg nieko nebūtų: nei rasistinių demonstracijų, nei stigmos, kad esi prostitutė, nei homofobijos, nei kitų neapykantos ir pykčio formų.
Kiekvieno mėnesio vieną sekmadienį, rajone, į kurį žmonės paprastai bijo ir koją įkelti, įsivyrauja taika, lygybė ir draugystė. Baigiasi maistas? Nieko tokio, nes mes dar galim šokti ir dainuoti.
Kiekvieno mėnesio vieną sekmadienį, rajone, į kurį žmonės paprastai bijo ir koją įkelti, įsivyrauja taika, lygybė ir draugystė.
Tvaikų šlapimo kvapą pakeičia gardūs virtuvės kvapai, niūrią ir nejaukią tylą – smagus šurmulys, pro geležies duris į žmones pažvelgia ne silikoninės krūtinės, o žibančios akys, kviečiančios pokalbiui, akmenines aptrupėjusias sienas – spalvingos turgaus prekeivių skraistės ir vaikų piešiniai.
Ir kas pasakė, kad taika yra būsena, kuri niekuomet nebus pasiekta? Reikia visai nedaug, tik puodo makaronų, gardaus padažo ir keletos pyragų. Ir gal dar šiek tiek muzikos. Kad galima būtų šokti.
Beje, loterija įvyko sėkmingai. Dviratį laimėjo mergina, vardu Vanesa. Sveikinimai jai!
