Tiesa, liūdino akivaizdus ir kai kur tiesiog akis badantis žmonių skurdas. Kita vertus, žavėjo jų optimizmas ir meilė savo šaliai.
Taigi, pirmoji mūsų stotelė – Ometepės sala, esanti šalies pietuose, tik ne jūroje, o didžiuliame Nikaragvos ežere. Į Ometepę galima plaukti keltu iš Granados (kursuoja ne kasdien, kelionė trunka 6-7 val., ) arba, kaip darėme mes, – iš San Jorge miestelio (daugybė kasdienių išvykimų, plaukti teks apie valandą, bilietas į vieną pusę mums kainavo 7 JAV dolerius).
Verta pasakyti, kad Ometepę užsienio turistai tik pradeda atrasti, o nikaragviečiai šia sala labai žavisi. Ir ne veltui – nuo San Jorge krantų matomas salos simbolis – smailus, debesyse paskendęs Concepción ugnikalnis keltui pamažu artėjant prie salos atrodė vis didingiau ir baugiau.
Bijoti yra ko – ugnikalnis veikiantis. Naujausias išsiveržimas buvo 2010 metais, bet saliečiams tai, regis, nė motais: jie ramiai sau gyvena milžino pašonėje ir derlingame vulkaniniame dirvožemyje augina 100 proc. ekologiškas daržoves – trąšų nereikia, kenkėjų nėra, klimatas puikus – tikras ūkininkų rojus.
Ometepę iš esmės ir sudaro du ugnikalniai (didesnis – Concepción, mažesnis – Maderas; į abu galima kopti, bet privaloma gido palyda) ir kelios gyvenvietės, įsikūrusios jų papėdėse. Pagrindinis uostas ir daugumos keliautojų atvykimo taškas – Moyogalpa, kur lengviausia rasti nakvynę ir turistams reikalingų paslaugų (čia yra bankomatai, didesnės parduotuvės, motociklų ir dviračių nuomos punktai ir t.t.).
Iš Moyogalpos patogu aplankyti keletą salos turistinių įdomybių: Charco Verde rezervatą (spalvingi atogrąžų drugiai, įvairūs paukščiai, botanikos parkas ir labai gražus paplūdimys) ir Punta Jesus y Maria paplūdimį, kuriame sausuoju laikotarpiu į ežerą nusidriekia maždaug kilometro ilgio smėlio liežuvis.
Na, o ieškantiems tobulo paplūdimio tingiam padrybsojimui saulėkaitoje labiausiai tiks įsikurti tolėliau nuo Moyogalpos esančiame Santo Domingo miestelyje: minkštutis juodas smėlis, jaukūs restoranėliai ant kranto, ir vandens visada pakanka maudynėms (daugelyje kitų paplūdimių sausuoju metų laiku vanduo nusenka, ir galima kelias dešimtis metrų bristi tolyn į ežerą dumblėta sekluma).
Gaila, bet per dvi dienas Ometepėje nedaug spėjome pamatyti. Čia tikrai galima likti ir savaitę, ir dvi, ir net visą žiemą, kaip kasmet daro mūsų sutikta pagyvenusių kanadiečių pora. Ramybė, gamtos grožis ir nepaaiškinamas atokumo jausmas – visa tai yra Ometepėje. Atrodo, lyg būtum radęs niekam kitam nežinomą rojaus kampelį...
Vieta, kurią aplanko visi Nikaragvos svečiai
Visiška priešingybė ramiai ir didingai Ometepei buvo mūsų stotelė „numeris 2“ – senovinis Granados miestas. Nei ramybės, nei jausmo, kad žengi nepramintais takais čia tikrai nebuvo.
Turbūt nesuklysiu spėdama, kad Granada yra vieta, kurią Nikaragvoje aplanko visi – turistų čia matyti, kur bepažvelgsi. Žinoma, toks miesto populiarumas turi privalumų: didelis hostelių pasirinkimas, vienas kitas žmogus kalba angliškai, yra ir turizmo informacijos centras, ir ekskursijų organizatorių – žodžiu, miestas draugiškas keliautojams.
Kodėl visi taip plūsta į Granadą? Pirmiausia jis nepaprastai gražus miestas, vienas seniausių šalyje, čia – ir kolonijinius laikus menantys elegantiški namai, ir puošnios bažnyčios (ypač graži La Merced, užkopti į jos varpinę tekainuoja 1 JAV dolerį, o atsiverianti miesto panorama – įspūdinga), ir tvirtovė/muziejus (deja, mūsų apsilankymo metu buvo uždarytas rekonstrukcijai), ir įsimylėjėlių pasivaikščiojimams puikiai tinkanti ežero pakrantė.
Kam reikia dar daugiau romantikos – katedros aikštėje rikiuojasi dailios karietaitės, kinkytos išpuoštais žirgais (valandos pasivažinėjimas kainuoja 25-30 JAV dolerių). O kur dar, atrodo, vien turistams skirta La Calzada gatvė, kurioje rikiuojasi vien restoranai ir kavinaitės.
Tiesa, kainos jose gerokai aukštesnės nei įprasta Nikaragvoje, turbūt todėl jose nematėme nė vieno nikaragviečio, vien turistus iš JAV, kurie, regis, labai mėgsta Granadą.
Jei patinka autentiškesnė atmosfera, verta užsukti į Calle el Comercio gatvelę, kurios viduryje stūkso kažkada buvęs gražus, o dabar – aptrupėjęs ir purvinokas Granados turgaus pastatas. Tiek turguje po stogu, tiek El Comercio ir aplinkinėse gatvelėse verda gyvenimas: perkama ir parduodama viskas, maišosi garsai ir kvapai, grūdasi žmonės, automobiliai ir asilai, čia pilna pigaus ir skanaus maisto (arba labai pigaus ir keistoko, pvz., juodos dešrelės iš ryžių miltų ir... kiaulės kraujo).
Mes Granadai teskyrėme dvi dienas: to visai pakako pamatyti svarbiausius jos turistinius objektus. Bet panorėję čia užtrukti ilgėliau ras ką veikti – galima aplankyti šalia esančius ugnikalnius, paplaukioti ežeru po netoliese išsibarsčiusias saleles (Las Isletas) – visos kelionių agentūros siūlo salelių turus). O jei nesinori vien atostogauti – Granadoje pilna ispanų kalbos mokyklų, kurių pigūs įvairios trukmės kursai vilioja tuos pačius amerikiečius ir kanadiečius. Norintys rimčiau padirbėti gali rinktis iš gausybės užsieniečius kviečiančių labdaringų ir savanorių organizacijų.
Amžinasis Granados konkurentas – Leonas
Palikome gražiąją Granadą su užsieniečių pulkais ir patraukėme į jos amžinąjį konkurentą – kiek šiauriau esantį Leoną. Istoriškai Nikaragvai reikšmingas, šalies gyventojų mėgiamas, o turistų dažnai aplenkiamas, su Granada dėl sostinės vardo kažkada besivaržęs miestas paliko dvejopą įspūdį.
Remonto besiprašantys pastatai apsilupusiais dažais ir purvinokos, prigrūstos gatvės byloja, kad miestui trūksta gal geresnio valdymo, gal finansų (vėliau kalbinta leonietė, sakė, kad ir vieno, ir kito). Kita vertus, gatvėse daug linksmo jaunimo (Leonas – studentų miestas), tvyro draugiška atmosfera. O paklaidžiojus neišvaizdžiomis gatvelėmis pavyko atrasti ne vieną architektūros perliuką – nors ir prasčiau prižiūrėtas nei Granada, Leonas gali didžiuotis istoriniu palikimu.
Didžiulė vaiskiai balta katedra – vienas didžiausių ir neabejotinai vienas gražiausių mūsų matytų Lotynų Amerikos religinių pastatų, o geltona kaip kanarėlė La Recolección bažnyčia – tikras baroko šedevras.
Paskutinė stotelė – gaivos ir cigarų mieste Esteli
Jei Leonas – vertas dėmesio, nors turistų kiek ignoruojamas, mūsų paskutinė stotelė Nikaragvoje, Estelí miestelis – keliautojų beveik visai nelankomas, o užsukti ten verta dėl keleto priežasčių. Mums Esteli tiesiog buvo pakeliui į Hondūrą.
Kita vertus, viliojo vėsesnis oras: Leone kepėme 40 laipsnių karštyje, o Estelí įsikūręs žaliose kalvose, vietiniai gyventojai vis žadėjo vėsą ir kartojo „fresco, fresco“, kas reiškia maždaug – „gaivu, vėsu“. Ką gi – 28 laipsniai išties jau atrodė visai neblogai.
Vis dėlto įdomiausiu ir netikėčiausiu atradimu mums tapo Estelí cigarų fabrikai. Pasirodo, čia įsikūrusi gausi imigrantų ir Kubos bendruomenė, derlinga kalvų dirva ir drėgnas klimatas puikiai tinka tabakui auginti, taigi, Esteli klesti tabako pramonė. O pagal geriausias kubietiškas tradicijas pagaminti cigarai iš čia eksportuojami į visą pasaulį.
Cigarų fabrikai įsikūrę miestelio pakraščiuose prie Panamericana greitkelio arba dar nuošaliau, keletas jų organizuoja ekskursijas (kainuoja 8-10 JAV dolerių žmogui, bet dėl jų reikia tartis iš anksto). Mūsų vizito metu, deja, buvo šventinis laikotarpis ir fabrikai nedirbo, tačiau draugiškas vieno fabriko savininkas primygtinai įkalbėjo mane, nerūkančią, išbandyti jo cigarus. Apie dūmo kokybę spręsti negaliu, bet prekinė išvaizda buvo nepriekaištinga – paauksuota juostele padabinti, glotnūs cigarai būtų puikios lauktuvės rūkaliams.
Dar Estelí garsėja gatvės menu – bene visoje Lotynų Amerikoje populiarūs grafičiai čia pagyvina šiaip jau neišvaizdžius pastatus, o suprantantiems ispaniškai yra ne tik gražūs piešiniai, bet ir kalba aktualiomis socialinėmis temomis.
Derlinga miesto apylinkių žemė tinka ne tik tabakui – čia auga daržovės ir vaisiai, savaitgaliais vyksta ūkininkų turgus, kuriame matėme daugiausia prisirpusių gigantiškų melionų, papajų ir arbūzų, regis, vienas už kitą gardesnių – egzotinių vaisių mėgėjams Estelí neabejotinai patiks.
Keliaujant į Nikaragvą naudinga žinoti:
- Geriausias laikas keliauti po Nikaragvą nuo lapkričio iki vasario, kai, pasibaigus lietingajam sezonui, būna kiek gaiviau ir sužaliuoja augalija.
- Vienas blogiausių periodų – kovas-balandis, kai būna ne tik sausa ir nepakeliamai karšta. Be to, velykinių atostogų metu poilsiauja ir keliauja patys nikaragviečiai, todėl kyla turizmo paslaugų kainos, o viešbučiai būna pilnutėliai.
- Daugelyje turistinių vietų galima atsiskaityti JAV doleriais.
- Puikus pirkinys Nikaragvoje būtų hamakas - ypač platus jų pasirinkimas Granadoje, kur turistams skirtos parduotuvės siūlo spalvingų, įmantriais raštais puoštų rankų darbo hamakų už 50-70 JAV dolerių, o iš gatvės prekeivio paprastutį tinklinį galima nusipirkti ir už 10 JAV dolerių.
- Nacionalinis šalies pasididžiavimas – Flor de Caña romas. Jo būtina paragauti.
- Transportas Nikaragvoje chaotiškas – tarp miestų kursuojantys seni amerikietiški mokykliniai autobusai suaugusiam žmogui ankštoki, dažnai – labai prigrūsti ir be oro kondicionieriaus. Kiek modernesni mikroautobusiukai su kondicionieriumi. Neilgoms tarpmiestinėms kelionėms galima nusisamdyti ir taksi (kaina sutartinė). Nors egzistuoja oficialios autobusų stotys, didesnieji autobusai dažnai sustoja bet kur ir nesilaiko grafiko, o mažesnieji išvyksta, kai surenka pakankamai keleivių.
