Tvoskiant 50 laipsnių karščiui jis yrėsi per smėlėtas bekeles. Daugiau nei 150 km keliavo visiškoje vienumoje – nesutiko nė vieno žmogaus.
„Svarbiausią tikslą pasiekiau – vienas įveikiau dykumoje esantį Dakaro ralio etapą. Viskas taip patiko, kad dabar planuoju naują kelionę – šįkart į Senegalą ar Dramblio Kaulo krantą“, – sakė keliautojas. Tiesa, į šias šalis jis norėtų leistis ne vienas. Tad ieško tokių pat nutrūktgalvių keliautojų, kaip jis.
Į Turkiją neišleido žmona
Motociklas, kuriuo keliavo po Maroką, Egidijaus gyvenime atsirado neseniai – kiek daugiau nei prieš metus. Tačiau nuo to laiko jis mažai stovi garaže – vyras aktyviai keliauja. Kartu su žmona ir vienas jau spėjo išmaišyti visą Ispaniją. Todėl prieš kurį laiką ėmė planuoti ilgesnes keliones į kitas šalis.
„Vasarį nuvažiavau į Maroką apsidairyti: pažiūrėti, kokie ten keliai ir pan. Į šią, savaitės trukmės kelionę, išvažiavau taip, kaip stoviu: iš vakaro sugalvojau, o kitą rytą jau buvau kelyje. Tačiau dykumai tada tikrai nebuvau pasiruošęs – neturėjau net gerų padangų.
Tiesiog apvažiavau šalį patogiais keliais, apsiuosčiau ir nutariau, kad atostogas praleisiu Maroke ir Sacharoje. Taip ir padariau šią vasarą“, – pasakojo pašnekovas.
Marokas Egidijaus kelionių radare atsidūrė atsitiktinai – kurį laiką vyras turėjo planų iš Ispanijos keliauti į Norvegijos šiaurę. „Buvau pradėjęs planuoti šią kelionę, bet ji pasirodė per lengva, per nuobodi – būčiau važiavęs tik asfaltuotais keliais. Tada sugalvojau važiuoti į Turkiją, bet ten neišleido žmona – toli, nesaugu. Taip galiausiai atėjo mintis vykti į Maroką“, – kalbėjo Egidijus.
Tuo metu, kai leidosi į kelionę, Maroką alino kaitra. Įprastas vietiniams svilinantis karštis, vietomis siekiantis net iki 50 laipsnių Celsijaus, daugumai keliautojų sunkiai įveikiamas. Tik ne Egidijui. Vyras tikino, jog ištverti jį nebuvo sunku.
„Ypatingo pasiruošimo kelionei nereikėjo. Galbūt tik psichologinio nusiteikimo, nes keliavau vienas, tad žinojau, kad galėsiu kliautis tik savimi. Susitaikiau, kad bus karšta, reikės ne tik valgyti, bet ir gerti karštą vandenį – juk motocikle nėra šaldytuvo“, – pasakojo keliautojas.
Žinodamas, jog dalį kelio dykumoje neturės ryšio su išoriniu pasauliu, Egidijus iš anksto apgalvojo galimus pavojus ir būdus, kaip elgtųsi, jei prireiktų pagalbos.
„Lankydamasis pirmą kartą Maroke susidraugavau su keliais vietiniais, kurie turi garažą, kuriame tvarko motociklus. Visos kelionės metu palaikiau ryšį su jais. Buvome sutarę, kad, jeigu man kažkas atsitiktų, jie atvažiuotų ir paimtų iš Sacharos“, – kalbėjo lietuvis.
Dykuma, anot Egidijaus, ir buvo įdomiausia kelionės dalis. Tiesa, ne visa – kai kur jautėsi kur kas mažiau vienišas nei norėjo: turistų, svajojančių pamatyti Sacharą, netrūksta.
O vietiniai „gidai“ tuo naudojasi, tad kai kuriose dykumos vietose žmonių buvo pilna.
Tačiau dalis kelionės buvo tokia, kokios ir troško: maždaug 150-200 km Egidijus važiavo visiškoje vienumoje, apsuptas vien smėlio, košiamas karšto vėjo.
„Per visą kelionę buvo tik viena diena, kai jaučiausi blogai, užplūdo mintys „jei kažkas atsitiks, ką reikės daryti“. Tuomet buvau nuvažiavęs 100 km ir nieko nesutikęs. Buvo nejauku“, – neslėpė pašnekovas.
