Tačiau būtent tokie yra Kornelija ir Algirdas Baronai, prieš porą savaičių sugrįžę į Lietuvą.
Apie juos sužinojau skaitinėdama keliautojo, šią vasarą riedlente važiavusio per JAV, Danieliaus Narausko feisbuko profilį. Skrisdamas iš Niujorko namo lėktuve jis netikėtai sutiko Baronų šeimą, kuri, kaip netrukus paaiškėjo, taip pat keliauja į Lietuvą. Tik čia kol kas neturi savo namų, nes daug metų praleido už Atlanto.
Simboliška, kad savo asmeninį tinklaraštį jie pavadino „Bilietas į vieną pusę: NYC–Vilnius“. Jame lietuviai aprašo, kaip jiems sekasi kurtis Lietuvoje. Ir neslepia, jog ne viskas yra idealu, nes skirtumų tarp JAV ir Lietuvos – nemažai.
Apie šią gyvenimo kelionę jie sutiko papasakoti ir 15min. Į klausimus visos šeimos vardu atsakinėjo Kornelija Baronas.
– Kadangi seku jūsų tinklaraštį, kartais atrodo, jog pažįstu jus. Vis dėlto nei aš, nei portalo skaitytojai nežino, kas jūs. Tad pradėkime nuo visiems interviu būtino klausimo: kas jūs esate?
– Aš – Kornelija (32 metų), mano vyras – Algirdas (32 metų) ir dukra Medeina (3 metų) Baronai. Ir, žinoma, mūsų keturkojis šeimos narys Sūris. Kaip atsiradome JAV? Mano šeima laimėjo leidimą gyventi Amerikoje žalios kortos loterijoje, kai man buvo 18-ka. Tuomet ir išvažiavome. Su Algirdu mokykloje buvome bendraklasiai, bet artimiau susipažinome tik man grįžus pasisvečiuoti į Lietuvą po poros metų gyvenimo Niujorke.
2,5 metų gyvenome skirtinguose žemynuose, tačiau tai nesutrukdė mums kurti bendrą ateitį. Pabaigęs universitetą jis atvažiavo į JAV ir nuo tada savo gyvenimą jau planavome ten.
Visus trylika metų gyvenome Niujorke: mokėmės, dirbome, auginome vaiką, keliavome ir mėgavomės gyvenimu.
– Koks tai buvo gyvenimas: kokia veikla užsiėmėte?
– Aš, Kornelija, Niujorko universitete baigiau tarptautinės teisės ir kriminologijos bakalauro ir magistro studijas. Po jų dirbau tarptautinėje organizacijoje.
Ilgą laiką dirbau šeštadieninėje lietuvių mokykloje, kur dėsčiau lietuvių kalbą. Mano vyras, baigęs Lietuvoje inžineriją, Amerikoje persikvalifikavo ir dirbo finansų srityje mokesčių specialistu.
– Atrodo, kad JAV gyvenote puikiai. Kodėl išvažiavome iš, daugelio lietuvių nuomone, svajonių šalies?
– Tai buvo mano vyro iniciatyva. Jis visuomet norėjo pamėginti gyventi Lietuvoje. Jaučiausi jam skolinga už pasiryžimą atvažiuoti pas mane į JAV, todėl nusprendžiau, kad dabar mūsų gyvenime yra tinkamas laikas tą skolą grąžinti.
Kol dukra dar maža ir neina į mokyklą, galime sau leisti eksperimentuoti su gyvenimu. Nenorime gyventi taip, kad paskui dėl ko nors tektų gailėtis. Geriau pabandysime ir, jeigu nepavyks, grįšime atgal, negu graušimės dėl to, ko neišmėginome.
Mes gal tiesiog esame avantiūristai. Metėme sau iššūkį, kurio nepabūgome, norime išbandyti save ir pamėginti tą svajonių šalį susikurti sau patys.
– Ar ilgai brendo sprendimas?
– Mano vyras jau seniai buvo tam pasiruošęs, todėl apsispręsti reikėjo tik man. Galutinį sprendimą priėmėme per porą mėnesių. Istorija šiek tiek kurioziška: man vyras pasiūlymą grįžti į Lietuvą pateikė labai formaliai, oficialiame dokumente. Jame prisižadėjo neįmanomų dalykų ir sutiko grįžti arba atgal į JAV, arba važiuoti į bet kurią kitą mano pasirinktą šalį, jeigu po 2 metų Lietuvoje nesijausiu gerai.
Pasirašiau tą dokumentą ir kol kas abu vykdome įsipareigojimus (šypsosi – aut. past.).
– Net kraustantis iš vieno miesto į kitą nėra lengva. Dar sunkiau – persikelti į kitą šalį. O jūs apsisprendėte kraustytis į kitą žemyną. Kas labiausiai gąsdino?
– Daug kas. Bet, ko gero, ne tas, apie ką galvoja daugelis – t.y. ne pinigai. Žinoma, finansinei situacijai abejingas būti negali, bet man didžiausią nerimą kėlė tokie socialiniai dalykai, kaip žmonių bendravimo skirtumai, vaiko išsilavinimo galimybės ir panašiai.
– Kokios buvo aplinkinių reakcijos?
Man vyras pasiūlymą grįžti į Lietuvą pateikė labai formaliai, oficialiame dokumente. Jame prisižadėjo neįmanomų dalykų ir sutiko grįžti arba atgal į JAV, arba važiuoti į bet kurią kitą mano pasirinktą šalį, jeigu po 2 metų Lietuvoje nesijausiu gerai.
– Nuo pačių geriausių iki pačių nemaloniausių. Dauguma vis dėlto mus palaikė, bet atsirado ir tokių, kuriems mūsų sprendimas buvo nesuprantamas. Anoje Atlanto pusėje liko mano labai artimi šeimos nariai, todėl ir man, ir jiems tai buvo didžiulis smūgis. Mano vyro situacija priešinga – jo visa šeima laukė mūsų Lietuvoje.
Laukėme žmonių palaikymo, nes, mūsų supratimu, bet koks noras išmėginti naujus dalykus ir save patį yra labai sveikintinas. Tikėjomės, kad žmonės mūsų pasirinkimą gerbs, nors ir nebūtinai jam pritardami.
– Ar jums patiems kilo abejonių?
– Žinoma! Mes nesame naivūs, žinome, kur atvažiavome. Savo sprendimais darome įtaką ne tik savo gyvenimui ir likimui, bet ir dukros. Kartais jaučiuosi iš jos atėmusi tam tikras galimybes, bet stengiamės vyti tokias mintis į šalį, nes juk negali žinoti, kurioje šalyje ir kokios galimybės tavęs laukia. Jas reikia kurti ir patiems.
– Kas labiausiai gelbėja, kai apninka dvejonės?
– Žinojimas, kad visada galime grįžti atgal. Turime tam visas sąlygas. Nepasisekimo visiškai nebijome ir netgi esame tam pasiruošę. Jeigu bus blogai – bilietas į vieną pusę: Vilnius–Niujorkas (šypsosi – aut. past.).
– Kaip jautėtės, kai nusipirkote bilietus?
– Labai keistas jausmas. Įvyko savotiška atmetimo reakcija. Staiga Niujorkas tapo toks nuostabus (koks, beje, ir yra), nesinorėjo niekur važiuoti ir apie Lietuvą net pagalvoti. Džiaugiuosi, kad yra, nors ir nedidelė, grupė žmonių, grįžusių arba grįžtančių atgal į Lietuvą, su kuriais pasikeičiame patirtimis ir įspūdžiais.
Pasirodo, visų reakcija buvo panaši. Matyt, tai normali būsena, kai jauti, kad kažko greit neteksi.
– Ar turėjote planą, ką veiksite, kur gyvensite, kaip grįšite į Lietuvą?
– Konkretaus plano neturėjome. Minčių ir ambicijų turime įvairių, bet pradėti nusprendėme tiesiog ieškodami darbo pagal išsilavinimą ir darbo patirtį. Dėl gyvenimo vietos klausimų nebuvo: turime artimuosius, galinčius mums suteikti laikiną ir labai patogią pastogę. Apie tolesnius planus skaitykite mūsų tinklaraštyje.
Kaip jau sakiau, kai priėmėme sprendimą važiuoti į Lietuvą, nusprendėme sau duoti 2 metus. Esame sutarę, kad jeigu per tiek laiko sau vietos ir tinkamų galimybių Lietuvoje nerasime, teks kažką keisti. Į griežtus rėmus savęs taip pat nestatome: jeigu matysime, kad mūsų šeimos gyvenimo kokybė smarkiai nukenčia, ryšimės į JAV grįžti ir anksčiau.
– Ar teko adaptuoti grįžus į Lietuvą?
– Žinoma, ir vis dar tenka. Pradedant nuo laiko skirtumo, aplinkos ir oro sąlygų pasikeitimo iki žmonių bendravimo, vairavimo taisyklių ir, žinoma, kainų!
– Kas buvo netikėčiausia?
– Ypatingų staigmenų nebuvo, nes žinojome, kur važiuojame. Mudu su vyru augome Lietuvoje ir pažįstame šią šalį ir jos kultūrą. Tik grįžome tikėdamiesi suspėti pasimėgauti lietuviška vasara, o atskridus pirmą savaitę ištisai pliaupė lietus. Jau galvojome, kad vasarą praradome, bet ji grįžo!
Esame čia dar vos 2 savaites, todėl tikrai sunku spręsti, ar mūsų sprendimas buvo teisingas, ar ne. Kol kas dar gyvename atostogų režimu ir, manau, kad ta situacija pasikeis, kai jau pradėsime dirbti ir mūsų gyvenimas įgaus tam tikrą ritmą ir stabilumą.
Kol kas jame dar daug chaoso. Bet kokiu atveju, žinome, kad sprendimo grįžti tikrai nesigailėsime, kad ir koks būtų jo rezultatas. Jeigu mums čia bus gera ir ryšimės pasilikti – šaunu! O jeigu visgi nuspręsime grįžti atgal į Niujorką, gyvenimas Lietuvoje bus neįkainojama gyvenimiška patirtis, galimybė praleisti laiką su žmonėmis, kurie ilgą laiką buvo toli nuo mūsų, ir puikus prisiminimų bagažo papildymas. Neturime ką prarasti.
– Kokie, jūsų akimis, pagrindiniai JAV ir Lietuvos gyvenimo skirtumai?
– Apie juos kalbėti galbūt dar ir ankstoka, nes esame čia dar labai trumpai ir kol kas visaverčiais Lietuvos gyventojais nesijaučiame.
Bet pirmas įspūdis toks, kad gyvenimo tempas Lietuvoje yra lėtesnis, gerąja prasme. Maži atstumai ir ne toks aktyvus eismas gatvėse, kas po Niujorko vairavimo distancijų ir spūsčių yra didžiulė atgaiva. Taip pat kontaktas su gamta yra ypatingas.
O jeigu kalbant apie neigiamus skirtumus, tai žemesnis pragyvenimo lygis yra tikrai juntamas. Ateities planai? Surasti įdomius, mus motyvuojančius, leidžiančius save realizuoti ir užtikrinančius patogų gyvenimą darbus. Išrinkti tinkamą ugdymo įstaigą mūsų dukrai, įsikurti savuose namuose ir susitvarkyti buitį. O svarbiausia – mėgautis gyvenimu Lietuvoje ir pasiimti iš jo tai, kas geriausia.
