Į Kaišiadorių rajone esančius Žaslius verta važiuoti ne tik dėl žymiojo Žaslių piliakalnio. Naujas traukos objektas – pernai už 80 tūkst. eurų įrengtas Statkūniškių ežero pasivaikščiojimų takas.
Jis driekiasi apie 800 metrų ir dovanoja gražią Žaslių apylinkių panoramą.
„Žasliai – tai mūsų mažieji Trakai, nors kai kurie, tikėtina, Trakų gyventojai, ir pyksta už tokį pavadinimą. Kodėl taip vadinamės, nors čia nėra pilies saloje? Turime tris ežerus, sujungtus bevardžiu kanalu!
101 hektarą užimančio Žaslių ežero bei 12,3 hektaro ploto Limino ežero pakrantės yra gausiai apgyvendintos – 60-70 proc., todėl pasirinkta įveiklinti mažiausiąjį Statkūniškių ežerą.
Kadangi gausu ežerų, suprantama, kad maudymosi sezono metu Žaslius užplūsta poilsiautojų banga. Beje, iš šių ežerų „maitinasi“ Laukystos žuvų veislynas. Turi savo tvenkinių, bet atsidaro šliužus ir atsiplukdo vandenį, kai jiems reikia, iš mūsų ežerų“, – savąjį miestelį apibūdino Žaslių seniūnė Gintarė Stankevičienė.
Statkūniškių ežero pakrantes, kurios tęsiasi 1,41 km, pasirinkta sutvarkyti dar ir dėl to, kad nuo jų atsiveria nuostabus vaizdas. Neapstatytas apie 8 hektarų dydžio ežeras liko dėl to, kad beveik visa žemė aplink jį – valstybinė.
„Ilgą laiką Statkūniškių ežeras buvo paliktas gamtos globai. Dvi maudyklos tik veikė, kurias prižiūrėjo seniūnija. Iki šiol tai buvo populiariausia Žaslių maudynių vieta (Liminas iš viso neturi maudyklių, o Žaslių ežeras – vieną oficialią ir kelias neoficialiais, kurias žmonės patys išsivalė), tačiau pakrantėse vyravo pieva apaugęs neišgenėtas pušynas.
Nuspręsta nutiesti jaukų pasivaikščiojimų taką ir Statkūniškių ežerą paversti traukos centru. Štai, vietiniai žmonės patys supynę įrengė aukštai. Adrenalinas plūsteli ant jos besėdint“, – šyptelėjo G.Stankevičienė.
Šalia ežero besidriekiančiame pušyne buvo palaidoti savanoriai, žuvę už Lietuvos laisvę, tad norima ateityje įgyvendinti idėją – įrengti prie Statkūniškių ežero jų būstinę. Šiandien egzistuoja trys lankomi kryžiai.
Einant palei Jonavos kelią (planuojama statyti aplinkkelį) vingiuojančiu taku galima atsipūsti originaliai iš akmenų pastatytoje regykloje.
Dalis pakrantės palikta neliesta – to reikalauja kraštovaizdžio sutvarkymo projektas. Kaskart rankomis seniūnijai teks nušienauti apie 3,5 hektarų pakrantės teritorijos.
Prie Žaslių ežero – aktyvus poilsis
Nauji traukos objektai šiemet išdygo ir prie žvejų mėgstamiausio Žaslių ežero. Čia galima pasiplaukioti vandens dviračiais, iš viso jų – aštuoni.
Pramoga pasiteisino šimtu procentų, nes pasyvaus poilsio prie vandens mėgėjams Žasliai turėjo ką pasiūlyti, o aktyvaus – ne.
Pastatyti netoli Žaslių ežero ir keturi nameliai su pirtimi bei kubilu. Tie patys savininkai valdo ir namukus, ir vandens dviračius.
„Žaslių bažnyčioje kardinolas Vincentas Sladkevičius laikė pirmąsias savo mišias. Jis laikomas bene žymiausiu iš čia kilusiu kraštiečiu. Garsėja Žasliai ir žydų istorija bei tuo, kad miestelio centrinėje aikštėje buvo filmuojama finalinė Tado Blindos filmo scena. Čia šis „svieto lygintojas“ suklupęs ir mirė“, – kitas miestelio įžymybes pristatė seniūnė.
Paklausta, ko dar trūksta miesteliui, ji paatviravo norinti pabaigti infrastruktūros tvarkymo darbus. Norisi, kad vietiniai žmonės jaustųsi saugiai ir patogiai, kad vystytųsi turizmas.
Žaslius gyvenimui noriai renkasi ir tie, kurie dirba Kaune bei Vilniuje – puikus susisiekimas. Štai Kaunas pasiekiamas vos per pusvalandį, o gyvenama ramybės bei gamtos apsuptyje.
Veikia miestelyje, anot seniūnės, žuvies apdirbimo įmonė „Desė“, laikoma didžiausiu vietos darbdaviu. Gyvena Žasliuose ir keli užsieniečiai, kuriuos čia „parsitekino“ moterys.
„Tiesa, nėra nė vienos maitinimo įstaigos. Artimiausias restoranas – Kaišiadoryse, iki jo reikia vykti mažiausiai 7 kilometrus“, – teigė seniūnė.
Garsėja žaslietišku kugeliu
Išties keista, kad miestelis neturi nė vienos kavinės, nes Žasliai garsėja šakočių, spurgų šventėmis bei nepakartojamo skonio „babke“ – žaslietišku kugeliu, dengtu šonine ir užkeptu krosnyje.
Su šio gardėsio gamybos subtilybėmis edukacijų metu supažindina Žaslių tradicinių amatų centro amatininkė Dalia Ramonienė.
Nėra bulvių, nėra ką valgyti.
Meilę maisto ruošai ji perėmė iš tėčio. Tiek jis, tiek Dalios močiutė – užkietėję žasliečiai.
Nors miestelis garsėjo ir atlaidinių karamelinių saldainių gamyba (vaikai labiausiai mėgsta jų gaminimui skirtą edukaciją), Dalia su saldumynais, kaip pati sako, nebendrauja.
„Visuomet juokdavausi – nėra bulvių, nėra ką valgyti“, – šyptelėjo ji.
Šios amatininkės arkliukas – krosnyje kepti cepelinai, švilpikai bei žaslietiškas kugelis. Jis išskirtinis, nes kepamas pagal 100 metų senumo žaslietės receptą. Tiesa, žasliečiai kugelio kugeliu nevadino, močiutės kepdavo ne ką kitą, o „bulvinę košę“.
„Mano šeimoje vadinamas šis kugelis „babke“. Jis puošiamas šonine ar kūdais lašinukais.
Receptas paprastas: 2,5 kg tarkuotų žalių bulvių, lašinukai, svogūniukai, pipiriukai, druskytė. Plikoma karštu virintu pienu. Ištepi „britvoną“ kiaulės taukais, supili paruoštą masę ir šauni į krosnį.
Ši prieš tai kūrenasi 2 valandas, tuomet išimamos žarijos ir dar 2 valandas „babkė“ kepa – valandą uždengta, kitą valandą – ne.
„Babkė“ anksčiau buvo ir šventinis, ir kasdienis patiekalas. Padažas pagamintas iš grietinės, šoninės ir kepintų svogūnėlių“, – recepto paslaptį atskleidė Dalia.
Paklausta, keliems žmonėms užtenka vieno „britvono“ pavalgyti, ji įvardijo skaičių šeši.
„Babkei“ ruošti labiau tinka bulvės, kurios turi mažiau krakmolo – tuomet kugelis būna minkštesnis ir ne toks tąsus.
„Dabar jei nusiperki parduotuvėje lašinukų ir juos paspirgini – ne tas, kaip anksčiau. Kepini šių laikų mėsą ir matai – vien vanduo. Beje, anksčiau kugelį valgydavo su pienu arba rūgpieniu. Man labiausiai vaikystėje patiko jį valgyti su būtent šaltu pienu“, – prisiminė Dalia.
„Babkę“ dabar kepa keptuvėje
Pirmąjį kugelį ji savarankiškai iškepė būdama gal dešimtoje klasėje. Kai likdavo nuo cepelinų tarkių, jai, dar vaikui, būdavo didžiulė laimė, nes leisdavo padaryti bandukes arba kleckelius.
„Babkes“ vietinės žaslietės kepa iki šiol, tik, aišku, ne krosnyje, o keptuvėje. Receptas paprastas: iškloja keptuvę sūdytais lašinukų gabalėliais, įmaišo šoninės, šiek tiek rūkytų lašinukų, kiek paspirginus apverčia ir kloja rankomis tarkuotą tarkį, kai kurie – įmuša kiaušinį.
Tuomet keptuvė uždengiama, kurį laiką viskas kepa, kol galiausiai „babkė“ apverčiama ir toliau kepinama neuždengus dangčiu. Taip spirgučiai atsiranda viršuje.
„Mes ir cepelinus kepame krosnyje – prieš tai jie neverdami. Pradžioje žydai kepdavo tokius keptus cepelinus. Turbūt ir kugelį pirmi Žasliuose pradėjo kepti jie, o ne lietuviai“, – patikino Dalia.
„Babkės“ paragauti bet kas, deja, negali – reikia dalyvauti edukacijoje, į kurią turi susirinkti mažiausiai 15 žmonių. Kugelio gamybos ir ragavimo edukacijos kaina prasideda nuo 105 eurų. Jei žmonių daugiau – vienam asmeniui pramoga atsieis 7 eurus.
Kugelį, kurį paragauti – ne taip paprasta
Įdomu, kaip dažnai Dalia kepa „babkę“? Per savaitę dažniausiai būna suplanuotos trys edukacijos.
O ar neatsibodo dar kugelio gamyba?
„Taip, pavargsti. Kaip aktorius prieš spektaklį – visuomet jaudiniesi. Jei nesijaudini eidamas į sceną, vadinasi, reikia nuo jos pailsėti. Taip ir su kugelio gamyba – kaskart darydamas galvoji, ar iškeps, ar neprisvils. Jei ne tokios bulvės – gal bus kietas. Kiekvieną kartą jaudiniesi“, – prisipažino vaidinanti ir vietiniame kolektyve dainuojanti bei Mariaus Steponavičiaus paukščių ūkyje dirbanti amatininkė.
Moka Dalia šnekėti ir senąja žasliečių šnekta. Joje susipina aukštaičių ir dzūkų tarmės. Nors tautinis Žaslių kostiumas – dzūkiškas, savęs vietiniai nelaiko nei grynakraujais dzūkai, nei grynakraujais aukštaičiais.
O kodėl, turint legendinį patiekalą, nėra Žasliuose dar jį tiekiančios kavinukės?
Žasliuose ir cepelinai buvo vadinami ne cepelinais.
„Buvo kažkada trys kavinės Žasliuose. Neliko. Šiuo metu girdėti gandų, kad vienas verslininkas pradės virti cepelinus. Anksčiau virė viena moteris juos ir pardavinėjo turgaus aikštėje“, – patikino pašnekovė.
Tiesa, Žasliuose ir cepelinai buvo vadinami ne cepelinais, o „bombomis“, matyt, dėl to, kad buvo ne dirižablių formos, o apvalūs.
„Mano šeimoje buvo gaminami, o ir man skaniausi būdavo cepelinai su spirgelių įdaru. Išlydydavo kiaulės taukus, nukošdavo riebalus – likdavo spirgeliai. Į vidų vietoj mėsos dėdavo juos. Jei virdavo su mėsa – pailgi būdavo, o jei su spirgeliais – apvalūs“, – prisiminė Dalia.
Nors mėgstamiausia Dalios vieta Žasliuose – nuosavas kiemas, kitos tradicinių amatų centro darbuotojos užsiminė apie prie ežero esantį slėnį, kuriame vyksta renginiai.
Populiari Žasliuose ir šakočių kepimo edukacija.
Ši Lietuvos miestų lankymo kampanija pavadinta „Graži mūsų Lietuva„ – iniciatyva, kuria skatiname atrasti ir pažinti Lietuvą, t. y. jos savitumą, nematytas vietas, išskirtines asmenybes bei bendruomenes aktyviai prisidedančias prie visuomenės gerovės. Daugiau unikalių istorijų skaitykite 15min projekte “Vasarojam Lietuvoj“ .
