Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Minėtieji egzotiški medžiai dar švytuoja buvusioje Beinoravos dvaro (Radviliškio r.) sodybos teritorijoje, kurioje, panašu, nei dendrologai, nei arboristai nūnai nesilanko. Pamanyk, nuošalus rajono pakraštys...
Sakyčiau, čia dėmesį prikausto ne tik seni brazdūnai, bet ir nuo tolo regimi grandiozinio dydžio dvaro laikų ūkiniai pastatai. Pavyzdžiui, akmeninis svirnas – tarytum gynybinis bastionas, o išlikusi arklidžių siena – lyg vartai į tvirtovę. Akivaizdu, perdėm fantazuoti nereikia, pastatai tikrai tokių formų.
Kiek toliau nuo akmens mūro grožybių, medžių paunksmėje rymo visai kitoks statinys, tai – XIX a. pirmosios pusės medinės klasicizmo architektūros stiliaus ir liaudies architektūros stiliaus elementais puošti Beinoravos dvaro rūmai.
Kur tik pažvelgsi – tręštančios kruopščios drožybos detalės. Drožiniais dekoruoti langai, durys, baliustrada, kuriai, bijau pranašauti, liko metai, keli. Taip ir norisi šiandieninių „dvarininkų“ augintinius raminti: – ša, šuneliai, nenuverskit lubų...
Jau prieš keletą metų pastebėjau, kad Sidabravo apylinkių, kuriose yra ir Beinorava, mediniai dvarų rūmai išsiskiria gausia ir labai dailiai išskobinėta medine ornamentika. Gal kadaise šiame krašte gyveno daug gabių medienos meistrų, drožėjų.
Beinoravos dvaro sodyba pradėta formuoti dar iki XVIII a. pradžios. Pirmieji žinomi Beinoravos dvarininkai – grafai Čapskiai. Turbūt kažkurio iš jų inicialai iškalti ir bareljefe virš svirno durų – „S. C., 1843“. Apie Beinoravos dvarininkų Čapskių „mėlyną“ kraują minėtame bareljefe išduoda karūna...
1855 m. Čapskiai Beinoravos dvarą pardavė Malinskams, kurie čia šeimininkavo iki pat nacionalizacijos. Po II-ojo pasaulinio karo buvusiame neeilinio grožio dvare įsikūrė tarybinis ūkis.
Nukarūnuotasis, išeidama pamaniau.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
