Pirmoji tokia atsipalaidavimo kupina naktis ir buvo netoli Brazilijos sienos. Prieš guldamiesi dar ilgai skanavome ramybę ir tylą užuot girdėję nuolatinį mašinų burzgesį tarškesį, o mėnulio nušviesti kalnai kur kas geriau derėjo prie mūsų palapinės nei kokia mirguliuojanti degalinė.
Naujas ilgiausio laukimo rekordas – 13h.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Dar viena valstybė ir naujas kelias |
Ryte tik išėjus į kelią, staiga prieš mus atvažiuojantis policijos automobilis pradeda švyturiuoti. Apsidairome. Aplink nė gyvos dvasios – matyt tai jau skirta mums. Jie sustoja, sustojame ir mes. Uniformuotas jaunuolis prabyla dailia anglų kalba. Ant kaklo tabaluoja žiūronai. „Ir ką gi mes čia prie sienos veikiame?“. „Vakar ant toks kalvos palapinę pasistatę nakvojome“, – sumekenom. „Mačiau“, – parodo į žiūronus. Kaip įdomu. Tiesa, tolumoj mes irgi matėm pastatą, taigi buvom kaimynai. Tačiau kažkodėl nejaukus jausmas staiga apima tik įsivaizduojant, kad jis su tais žiūronais matė daug ką, gal net ir tą momentą, kai ėjom siusiuko užu krūmo. Ir kaip žmonės mėgsta realybės šou dalyvauti?
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Palapinę statome visur |
„Pavojinga čia“, – jis susirūpinęs į mus žiūri. Nagi prasideda. Mes tik iš Venesuelos, ir Brazilija mums turi būti atostogos nuo visų tų sušaudys, pagrobs, atsargiai, čia pavojinga. „Čia indėnai gali būti pikti. Čia jų žemės“. Blefuoja. Gal jau indėnų su ietimis laikais pasibaigė, ir liko tik pasakos ir nuotykių romanai?
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Miegas degalinėje |
Vis tik, pasirodo, neblefavo. Vėliau tokį neliečiamą neįžengiamą rezervatą, kuriame gyvena tie „piktieji indėnai“, o tiksliau Waimiri Atroari gentis, pravažiuosime. Iš pirmo žvilgsnio – tai niekieno žemės – neįžengiamos džiunglės, tačiau realiai priklausančios indėnams. Ir geriau jiems po kojomis nesipainioti. O kad paikas turistas to neužmirštų, visur prismaigstyta ženklų, skelbiančių kieno čia valdos, ir geriau jau čia nesustoti ir nefotografuoti ar nefilmuoti. Vienas vairuotojas, kai mums teko per tą teritoriją važiuoti tą porą valandų, net susigūžė priartėjus. Rankomis sugestikuliavo, kad čia gali liūdnai baigtis, jei sustotum, tad artimiausias valandas mes tiesiog skriete praskriesim pro atogrąžų miškus.
Taigi policininkai teisūs, ir lazdos pernelyg neperlenkė. Nors kita vertus, žmonės yra žmonės, ir ne visi puola kitiems į atlapus. Tad net ir vietiniai tąnakt mus matę, labai jau dėmesio ir nekreipė. Mes ant savo kalvos snaudėm, jie savuose namuose.
Per džiungles iki Manauso
Iki Boa Vistos jau kitą rytą nukeliavom greitai. Gera pradžia – tai gal jau ir riedėsim taip į priekį. Tačiau iki Manauso, kuriame rezgėm planą bent kelias dienas pailsėti, dar geras tūkstantėlis kilometrų. Vienoje degalinėje manėme, kad apsigyvensime. Karšta, dulkina, o visi nors rankomis mostaguoja atsiprašinėdami, kad taip toli nevažiuoja arba rodo rankomis ančiukus (suprask, automobilis pilnas), bet stoti niekas ir nestoja. Vėliau supratome, kad nedažnas ten ir važiuoja.
Taigi mūsų vienintelis išsigelbėjimas – pirsnoti pro miestelį kitą po keliasdešimt kilometrų. Nes kalbam su sunkvežimių vairuotojais – šie stena, kad važiuos, bet gal rytoj. Gal poryt. Galiausiai išsigaunam iš didmiesčio, ir net ramiau – apytuštis kelias mums kur kas labiau patinka. Mūsų lėta idilė tik prasideda. Kaimelyje ramu, mašina viena kita pravažiuoja. Kai linksmai čiauškančių moteriškių paklausiam, kur čia būtų galima nusipirkti valgyt, jos netrukus jau kviečia į mėsos parduotuvę vegetariško maisto užkrimsti. Kažkodėl apima jausmas, kad brazilai bus smagūs žmonės.
O miegame karališkai. Degalinėje – nereik nė palapinės statyt, mes atviram garaže. Dušas, elektra. Ponai mes. Be to, šįkart mes ne vieninteliai keistuoliai. Hamake jau sūpuojasi pagyvenęs barzdotas brazilas, savo dviračiu ir šunimis keliaujantis po Braziliją aštuonetą metų. Dabar, kai jau susižeidė koją, kelis mėnesius negali minti pedalų, o prisiglaudęs tiesiog degalinėje. Jis turėjo savo apartamentus, o mes savo. Ryte jis dar supasi sapnų karalystėje, kai mes palikę jam apelsiną, patys traukiame į kelią.
Amazonės kaimelių gyvenimas
Ilgas lėtas vos stenantis tranzas. Atrodė, kad iki Manauso mes niekada nenusigausime. Kokiame miestelyje imsime ir apsigyvensime. Viename jų strigome taip, kad manėme jog nuo šiol mašinų laukimo laiką skaičiuosime nebe valandomis, o dienomis. Kad neatrodytume taip beviltiškai nei sau nei kitiems, iš ryto nukulniavome iki miestelio galo. Kartais vietos pakeitimas – tai jau savotiška pažanga, ir atrodo, kad po truputį judi.
Čia jau Amazonės baseino miškai, tad ir klimatas drėgnas ir karštas. O dar drėgnasis periodas – tai staiga atšniokščiantys vandeniu springstantys debesys, o mes vos spėjam pasislėpti kokioj pakelės užeigiūkštėje nuo visa permerkiančio visa nuplaunančio lietaus. Minutė tokio dušo, ir gali jau rytinę procedūrą užskaityti.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Vilkiko vairuotojo poilsis |
O vakare – pramoga: vietinių berniūkščių futbolas. Atrodo Dievo užmirštas kaimas, o berniokai čia kaip vijurkai. Jų kojos vikrios, judesiai žvitrūs. Ne veltui futbolo tauta – jau dabar gali matyti va tą mažytį, dviejų sprindžių didumo, bet jau besistiebiantį talentą, kur nors garsioj komandoj. Berniūkščiai žaidžia, o kadangi mato ištikimai stebinčius žiūrovus (o kas belieka, kai jų futbolo aikštė jiems žaidimą pabaigus taps mūsų kiemu), tai dar ir labiau pasistengia. Kitą rytą vienas besiritančių šypsenų mums atneša krepšį rinktinių vaisių. O po to žiū, ir vėl pasivijęs, dar įduoda maišą apelsinų. Neištvėrėm neapkabinę, o jis – laimingas vaikis – nuskuodė namo. Mes žingsniuojam per rytinį miestelį į kelią tikėdami tos dienos sėkme.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Vietiniai vaikai |
O jei jau atvirai, tai net ir gerai, kad čia mes strigom. Toks kaimelių gyvenimas, kai netikėtai tampi jo dalimi, įdomi patirtis. Mūsų palapinė puikiai dera prie kitų namelių – daug malonesnis metas nei trintis didmiesčių dvokiančiomis gatvėmis. Visiems paslapčia įdomu, ką mes čia konstruojame. O mes irgi neatsiliekam smalsumo varžybose – čia matai, kaip tėvas padeda rengti sūnui namų darbus, vyras neša namo vėžlį vakarienei. Drauge su gyventojais pamažu nurimsti nakčiai, o ryte po truputį keliesi bendruomeniniam gyvenimui.
Bingo! Darbininkų autobusiukas vis tik išveža iš kaimelio, paveža vos dešimtį kilometrų, ir paleidžia regis vidury niekur. Godžiai šlamščiam vaikio įduotus mangus, kuriuos paskui visur rinksim kaip obuolius, tuo tarpu klausydami beždžionių riaumojimo. Juk čia Amazonės miškai.
Manauso nuskurdęs žavesys
Kelias į Manausą, miestą Amazonės džiunglėse, tikrai įspūdingas. Taip, čia tas pats, kuriame sustoti negalima, kad koks indėnas neiššoktų ir nesubadytų ietimi. Pamirškite, tokių ietimis apsiginklavusių indėnų vos viena kita gentis. O vietiniai rengiasi jau vakarietiškai. Tad net ir išvydus pakelėse bežaidžiančius vaikus, jie mūsų nestebina. O mes tolyn traukiame tais džiungliniais tuneliais.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr. /Brazilijos džiunglės |
Atrodo, kad Manausas turėtų būti romantiškas miestas, prisiglaudęs prie Rio Negro (Juodosios upės), savo juodais vandenimis įtekančią į rudąją Amazonę. Kažkada kai kaučiukmedžių plantacijos čia nešė bene svarbiausią aukso vertės pelną, galėjo miestas leisti sau prašmatnius teatro rūmus ar šiaip namus neprastus suręsti. Jei ne tie tamsūs apipeliję nebedažomi kampai, galėtum ir pats nuspėti, kad šis alsuoja turtinga praeitimi, artimai kokiai nors Pranzūzijai. Panašiai, kaip ir kokia senutė primadona vis dar iškėlusi elegantiškai galvą, nors jos žaviausias laikas jau praėjęs.
Tada jie galėjo sau leisti, tačiau dabar Manausas atrodo kaip feniksas nepasikeliantis iš pelenų: gatvės baugios, pauostyje neturtingieji sumigę ant suolų ar patvoriuose, o kai kurie skvarbiai žvelgiantys tiesiai į akis.
Tik atvykus čia mus pasitinka žinia, kad kelio žemyn nėra. „Kaip nėra?“, „Taip ir nėra“, – sako vietiniai. Tos punktyrinės linijos ant žemėlapio neaišku ką rodė, bet tikrai ne kelią. Tad norim mes to ar nenorim, teks laivu plaukt Amazonės upe iki Belemo.
Marselo – pasaulio matęs brazilas, pats per internetinį (couhsurf) puslapį pakvietęs mus pasisvečiuoti. Visa laimė, nes kai nusikalę it šunys atvažiuojame į brudną didmiestį, ir dar iš ramybe kvėpuojančių miestelių, norisi toliau bėgti iš jo. Tad pasiūlyta nakvynė – ne prabanga, o būtinybė.
Mūsų naujas šeimininkas – socialinės psichologijos daktaras, dirbantis INPA, o kitaip Amazonės tyrimų centre. Jo ofisas universitete – bene idealiausia darbinė aplinka, apie kokią tik galima pasvajoti. Tyrimų centras tiesiog dalis Amazonės miško dalis pačiame miesto centre. Įėjus į jį, atrodo pamiršti tą chaosą, triukšmą, miesto autobuso prakaitą, ir esi tik tu ir tas gabalėlis džiunglių. Kartais Marselo važiuoja į tyrimų lauką – tolimas gentis, kurias jas ir tyrinėja, o tuo tarpu jo kolegos įnikę į augalus ar gyvūnus.
Religija – Augalijos sąjunga
Marselo namai dvelkia švara ir jaukumu. Nors rytais jis užsiima joga, bet jo religija – visai kitokia. Pradedame suprasti, kiek nedaug mes žinome apie pasaulį, ir kiek daug mūsų planetoje religinių grupuočių grupelių sektų sektelių. Vadinasi ji labai organiškai – augalijos sąjunga (União do Vegetal arba angliškai Union of the plant). Tai spiritualizmas su krikščionišku atspalviu. Jų pagrindinis ritualas – hoasca arbatos gėrimas. Daugelis Manause žino, kas čia per reikalas, ir nemažai vakariečių suvažiuoja išbandyti to stebuklo.
Ritualas kilęs dar iš pirmųjų džiunglų gyventojų, ir buvo žinomas net X am. Kiek apmiręs, o atgavintas 1960 m. brazilo Mestre Gabriel. Arbata gaminama iš dviejų augalų – Banisteriopsis caapi (į lijaną panašus augalas, turintis gydomųjų savybių) ir Psychotria viridis (psichotropinis krūmas, turintis giminaičių su kavos augalu). Išgėrus tokios arbatos, anot Marselo, pasineri į stiprias vizijas. Sakysit, eilinis narkotikas. Marselo daug skaitęs ir tyrinėjęs, tikino, kad čia ne kvaišalas, ir jokios ilgalaikės neigiamos įtakos neturi. Pozityvus poveikis – ypatinga koncentracija, padedanti ne tik to kelių valandų tranzo metu, bet ir šiaip kasdienybėje.
Nors tūlas europietis jau gal ir būtų susigundęs naujausia patirtimi, mes tą ritualą pagarbiai paliekam religijos išpažinėjams. O Marselo pakviečia į savo instituto kolegų ir draugų sueigėlę. Šiek tiek pašnekėjus, brazilai jau traukia gitaras, ir jų stygų jau ilgam nepalieka. Dainos užu širdies griebia, ir atrodo, kad jie už tai duoną valgytų. Žuvyčių tyrinėtojas profesorius net užsimerkęs traukia, o mums tuo metu šiurpuliai nugara vaikščioja.
Vėliau apsilankius pranciškonų bažnyčioje, vaikų chorui giedant tas pats šiurpulys atsivijo. Kas per muzikos ir balsų derinys, kad nesuprantant teksto, atrodo melodija pravirkdo kaip mažą mergaitę.
Tą dieną muzikos dozė mus pavergia galutinai. Marselo pakviečia į nemokamą koncertą tuose pačiuose ištaikinguose Teatro Amazonas rūmuose. „Brazilijoje man patinka, kad daug renginių yra prieinami paprastiems žmonėms, ir yra nemokami“. Mums irgi tai patinka.
