Lietuvis Amazonės džiunglėse: 5. Pirmas lietuviškas įrašas atokių miškų indėnų knygoje

Sausio 9 d.

Visas kūnas suėstas Puri–puri (puri – indėniškai reiškia „kask“), profesionalūs repelentai gelbėja nedaug, kremas po įkandimų taip pat neefektyvus. Puri-puri – mažos musytės, kurios gana skaudžiai kanda. Įkandimo vieta patinsta, jos centre atsiranda raudonas taškelis, kuris vėliau pajuoduoja ir ima labai niežėti. Ši bjaurastis aktyvi tik dieną, naktį pasirodo moskitai. Moskitai didelės žalos nedaro, nes hamakai turi apsauginius tinklelius. Moskitai gali kelti pavojų tik kaip maliarijos pernešėjai. Kad apsisaugotume nuo šios ligos, kartą į savaitę geriame specialius vaistus, kurie yra tikras nuodas, jų šalutinis poveikis bjaurus, bet kitos išeities nėra. Smėlėtose pakrantėse daug vapsvų, jos įkyriai puola maistą ir mano „kroksus“, kurie, tikriausiai, joms primena avilį.  Prieš apsiaunant  reikia tikrinti, ar niekas neapsigyveno batuose.

Šios dienos kelionės tikslas – indėnų miestelis Esmeralda, esantis už šešių valandų kelio. Esmeraldoje yra karinis dalinys ir mes privalome gauti kariškių leidimą vykti į pasienio teritorijas. Ir tai dar ne viskas. Reikalingas ir indėnų vadų sutikimas vykti į jų kontroliuojamas teritorijas. Labai tikimės, kad mūsų pinigai, džinas, mačetės ir peiliai padės sutvarkyti šį reikalą. Tik nuo to dabar priklauso tolesnis mūsų ekspedicijos maršrutas. Jei pavyks susitarti, plauksime iki Putako slenksčių, ten paliksime laivelį ir toliau keliausime valtimis. Jei nepavyks, teks plaukti į Kasikjari, prie kurio gyvenantys indėnai jau yra paliesti civilizacijos. Bet Kasikjari garsėja puikiomis žvejybos vietomis. Čia paguoda.

Pakeliui priplaukiame kaimeli Sihal. Vietinių indėnų išvaizda visai kita – daugelio žmonių veidai išpiešti, moterys – pusnuogės. Kaimelio gyventojai pasitinka mus prieplaukoje. Vaikus vaišiname saldainiais, kaimelio kapitano (vadui) dovanojame žvejybinį valą ir kabliukus. Kaimelis skurdus, gyventojai yra gana įžūlūs, jie pareikalauja dešimt USD už nuotrauką. Plėšikai. Tai vienas paskutinių kaimelių, kuriuos pasiekia turistai, todėl indėnai pažįsta pinigus. Kaimelyje neužsibūname.

Pasiekiame Esmeraldą – varganą indėnų miestelį. Pagrindiniai miestelio pastatai – skarda dengtos vienaukštės pašiūrės be langų ir durų. Mums reikia rasti indėnų vadą Enrikę Lučo ir prisiregistruoti nacionalinės gvardijos poste. Jei tai pavyks, kelias į Orinoko intaką Okamą ir Putako mums bus atviras.

Wikimedia.org nuotr./Esmeraldos kaimelis Amazonės džiunglėse

Sutinkame vadą. Jis apie penkiasdešimties metų civilizuotos išvaizdos vyras. Vadas gyvena kartu su savo palyda – keletu vyru. Jo žmona (o gal ir žmonos) gyvena atskirai. Vadas lydi mus iki karinės bazės ir aerodromo. Čia mes turime prisiregistruoti. Panašu, kad aš esu pirmasis lietuvis atvykęs į Esmeraldą.

Grįžtame į vado trobelę ir pradedame derybas dėl leidimo vykti toliau. Vadas prašo penkių tūkstančių bolivarų. Tai nemaži pinigai, abejoju, ar dažnai gyvenime jam teko matyti šią suma. Panašu, kad vadas neapsiėjo be Akselio patarimo nuo mūsų nulupti maksimumą. Manau, kad Akselis tikisi ir savo dalies, su tuo šmikiu išsiaiškinsim, kai grįšim į Puerto Ajakučo...

Susiderame dėl 3500 bolivarų. Kaip asmeninę dovaną vadas gauna žvejybai skirtą suomišką peilį. Myšos dovana jam patiko, su peiliu nesiskyrė visą ekspedicijos laiką. Vadas nusprendė vykti kartu. Mums tai panašu į laimėjimą loterijoje, nes atsivėrė kelias į Okamos ir Putako baseinų indėnų teritorijas. Turime šansą pasiekti Posobekiteri bendruomenės indėnus, kurių civilizacija praktiškai dar nepasiekė. Tai išties didžiausia sėkmė, kokios galėjome tikėtis. Reikia aplaistyti. Džinas, romas, trauktinė. Visi smagūs. Labai. Kalbos barjeras nyksta...

Wikimedia.org nuotr./Esmeraldos kaimelis Amazonės džiunglėse

Nakvojame vado lūšnoje – apgriuvusiame iš blokelių surestame, netinkuotame, skarda dengtame namelyje. Jame yra keletas kambarių be langų ir durų. Baldų nėra, miegosime hamakuose. Namelyje yra tualetas, į kurį užsukti nesiryžau. Vado palyda – keletas vyrų, jie draugiški. Praktiškai visi suaugę Janomamo vyrai ir moterys  vartoja už apatinės lūpos užkištas tabako suktines. Tabako lapai suvyniojami, apdeginami ant laužo ir kišami už lūpos. Jie tonizuoja ir malšina alkio jausmą. Trupį juokinga, nes suktines už lūpos nešiojantys žmonės turi dauno išvaizdą. Paragauti nesiryžome, nes nebuvome tikri, jog draugiški indėnai suktinę neišsitrauks iš burnos ir pasiūlys mums. Atsisakyti būtų sudėtinga.

Sausio 10 d.

Atsikėlėme auštant. Lyja. Akselis kartu su vadu eina į karinę bazę tvarkyti likusių formalumų. Nepusryčiavę išeiname į miestelį nusipirkti būtiniausių dalykų. Pakeliui į miestelį ant kelio prirenku saują kalnų krištolo kristalų. Šis pusbrangis akmuo čia nėra vertinamas. Iš būtiniausių dalykų nerandame trijų – alaus, romo ir blizgių. Tai rimta. Miestelyje taip pat planavome nusipirkti geriamo vandens. Mūsų klausimas indėnus labai nustebino – kam pirkti vandenį, jei šalia teka upė? Viename kioske paragaujame gėralo, panašaus į girą, tik šlykštokai saldaus. Panašu, kad jis turi keletą laipsnių. Nepiktnaudžiaujame, nes akivaizdu, kad gėrimui naudotas upės vanduo, o mūsų laukia dar ilga kelionė.

Grįžtame į trobelę. Sergėjus išeina ieškoti tualeto (tiesiog nuošalesnės vietos gamtoje). Beje, jis yra kiek keistokas vyras. Kažkodėl nusprendžia pasukti į kaimynų kiemą, kuriame metalinėje statinėje prausiasi pusnuogė indėnė. Labai išsigąsta abu, ir Sergėjus, ir indėnė.  Žiauriai juokinga.

Grįžo vadas ir Akselis, jie pakeliui nupirko produktų. Duonos nerado visame miestelyje, nes indėnai mieliau vartoja manijoką arba iš miltų padarytus vandenyje verdamus kukulius. 

Išplaukdami pasiimame papildomą valtį, kuri mums bus reikalinga kai pasieksime Putako slenksčius ir toliau negalėsime plaukti mūsų laiveliu.

Priplaukiame janomamo indėnų kaimelį. Namai sustatyti ratu (šablono palikimas), skurdu, bet tvarkinga. Gyventojai mus pasitinka prieplaukoje, jie kalba tik janomamo kalba, ispaniškai supranta tik vienetai. Moterys pusnuogės, keletas jų žindo kūdikius, vaikai nuogi.

Vėlyvi pusryčiai laive – kopūstų, svogūnų, agurkų ir konservuotų sardinių (KiteKat) salotos su sauja manijoko, daug acto (dezinfekcijai) ir aliejumi. Nekenčiu manijoko, jis beskonis ir, mano supratimu, naudojamas tik sotumo jausmui pasiekti. Iš manijoko daro ir didelius prėskus papločius, skoniu truputį primenančius rūgštoką duoną.

Išplaukiame ir plaukiame apie septynias valandas. Išalkome, mane gelbėja rūkymas, kolegos manijoka užpila vandeniu, prideda pieno milteliu, truputį aliejaus, pipirų, druskos. Bando valgyti ir netgi guodžiasi, jog skanu. Melagiai.

Priplaukiame Okamą, Orinoko intaką. Netoliese gyvena vado šeima, jis išeina jų aplankyti. Prie mūsų laivelio renkasi vietiniai – vyrai, apsirengę nudriskusiais marškinėliais ir šortais, pusnuogės moterys, nuogi vaikai. Deja, prašo nefotografuoti. Gaila, nes nuotraukos būtų tikrai labai įdomios – daugelio veidai išpaišyti, suaugusieji nedidelio ūgio, moterys aptukusios, visos su mažais vaikais. Pagyvenusių žmonių (mūsų supratimu) praktiškai nėra. Suaugusiųjų plaukai visiškai juodi, vaikų – su ryškiai rusvu atspalviu.

Grįžo vadas. Iš nosies jam teka juodi snargliai. Suprantame, kad gimtajame kaime jis „įkalė“ jopos (kitur dar vadinamos epena)– per nosį vartojamo vietinio haliucinogeno. Beje, vėliau šis vaizdas kartosis kiekviename mūsų aplankytame kaime, vadas turės reikalų. Jopa yra gaminama iš į akaciją panašaus medžio sėklų. Sėklos yra sutrinamos, rūkomos specialia pypke (vamzdeliu). Jopos dūmus vyrai vienas kitam specialiu vamzdeli įpučia į šnerves. Nuo jopos vietiniai vyra apsineša iškart. Su Myša planavome pabandyti jopos, bet atgrasė juodi snargliai.

Sutinkame vyrą su tradicine šukuosena – išskustu kaip pas kapuciną viršugalviu. Priimame bendrakeleiviais jauną indėną, jo kokių šešerių metų sūnų. Indėnai dėvi nudriskusius europietiškus drabužius, jų manta telpa purviname pusmaišyje. Kartu jie vyks iki pagrindinio kelionės tikslo – Pasobekiteri. 

G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį

Nakvoti sustojame smėlėtoje pakrantėje. Mūsų palydovai indėnai aptinka iguanos urvą ir prikasa dubenį iguanos kiaušinių. Ryt juos suvalgysime pusryčiams. Kaip ir visų roplių, iguanos kiaušinių lukštas minkštas, jie balti, mažesni nei vištų. Spiningu sugaunu šamą. Saulė leidžiasi, spiningauti darosi per tamsu. Nesėkmingai ieškome masalo dugninėms meškerėms. Mūsų palydovas indėnas nusprendžia mums padėti. Jis paima mačetę ir nueina prie upes. Smūgis, ir parneša apie pusės kilogramo žuvį – parodė baltiesiems mikimauzams, kaip reikia žvejoti. Įspūdinga. 

Plaukdami upėje radome iš lentų sukaltą stalą, tad vakarienę galime rengti civilizuotai. Vakarieniaujame – makaronai su keptais svogūnais, kopūstais ir tuno konservais. Yra ir majonezo, kuris lyg ir visiškai netiktų prie makaronų, bet mums reikia kalorijų. Maistas yra maistas. Mes valgome, į laivelį priimtas indėnas su sūnumi žiūri. Į kelionę, kuri truks keletą dienų jie nepasiėmė jokio maisto. Čia tai įprasta, indėnai maistą susiranda gamtoje. Paliekame jiems mūsų vakarienės likučius. Tai taip pat įprasta.