Lietuvis Amazonės džiunglėse: 7. Kaimanų medžioklė su genties vadu ir kaime tvyranti įtampa

Šis pasakojimų ciklas yra nacionalinio geriausių Lietuvos keliautojų konkurso „Kolumbas LT 2014“ nugalėtojas. 

Vėsoka, valtis palengva dreifuoja pasroviui. Prožektoriais šviečiame į upės pakraščius stengdamiesi pastebėti raudonas kaimanų akis arba tarp augalų besislepiančias kapibaras (didžiausias Amazonės graužikas, beje, skanus). Taip plaukiame kokį ketvertą valandų. Staiga, pamatęs kaimaną, vadas paskubomis apgręžia kanoją ir iš nedidelio atstumo šauna sprunkančiam ropliui į galvą. Į kanoją įverčiame apie pusantro metro ilgio kaimaną. Vadas mačete jam keletą kartų kerta per sprandą. Pajuokaujame, kad čia tam, kad mums vyriškų dokumentų nenukąstų.

Apsikeičiame vietomis, dabar šautuvą imame mes ir žvalgomės. Plaukiame keletą valandų. Priplaukiame nedidelį intaką. Ginkluoti tik mačetėmis, vadas ir dar vienas indėnas basomis lipa į dumblėtą upelį. Išgąsdintos žuvys ir kiti padarai ima šokinėti, viena nemenka žuvis įšoka tiesiai į mūsų kanoja. Vadas pamato ir staigiu judesiu mačete užmuša apie pusantro metro ilgio kaimaną. Mes apšalę nuo šio vaizdo – medžioti kaimanus praktiškai plikomis rankomis yra labai stipru. Medžioklę baigiame ir palengva iriamės link Putako slenksčių. Sustojame prie viduryje upės esančios uolos. Akmuo šiltas, mes snūduriuodami laukiame aušros. 

Išaušo. Keliamės ir plaukiame prie ties Putako slenksčiais palikto mūsų laivelio. Akselis ir vadas ruošia pusryčius – kaimano sriubą. Kaimanas apsvilinamas virš laužo, nulupama oda, kaimanas išdorojamas. Mėsa balta, skani, tiek išvaizda, tiek skoniu panaši į eršketo, tik tvirtesnė. Valgome iš kaimano, svogūnų, bulvių, morkų ir bananų išvirtą sriubą, kurią pagardiname salsa padažu ir laimo sultimis. Žiauriai skanu.

Kanoja išplaukiame atgal į Pasobekiteri kaimelį. Kaimelyje nuotaikos nėra geros – gyventojai linkę reikalauti daugiau dovanų. Pirmą naktį, su vadu išplaukę į medžioklę, padarėme klaidą, šį laiką reikėjo skirti kontaktams su vietiniais sutvirtinti. Ryte, kuomet mes dar buvome medžioklėje, kaimelio indėnai ėmė spausti Andrėjų ir Sergėjų, reikalavo dovanų. Tenka pripažinti, kad šioje sudėtingoje situacijoje mūsų kolegos truputį pasimetė. Kadangi nebuvo vado, neišku kam ir kiek dovanų reikėjo duoti, neaiški kaimelio gyventojų hierarchija. Negana to, vaikai apšvarino Sergėjaus kuprinę, susigrąžinti jam pavyko tik dalį daiktų. Sergėjus visiškai sutrikęs, panašu, kad tik dabar jis ima suvokti, kur  papuolė. Dar gerai, kad mūsų draugas dėl savo naivumo ir žioplumo ryte negavo strėlių į subinę. Mūsų sumanyti mainai su kaimelio gyventojais komplikuojasi, nes kaimelyje padėtį kaitina du misijonierių mokyklą lankę indėnai, jie nedraugiškai nusiteikę mūsų atžvilgiu. Blogiausia tai, kad vienas iš tų priekvailių yra kaimelio vado – kapitano – sūnus, kitas – mūsų atvežtas indėnas. Stengiamės juos ignoruoti ir būti maksimaliai draugiški likusiems gyventojams. Tikimės, kad atmosfera pasikeis.

G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį

Prasideda kaimelio vyrų susirinkimas – vyrai ruošiasi medžioklei. Kaimelio vyrai ryši klubo raiščius, ausyse – tradiciniai pieštuko formos papuošalai, už lūpų – tabako suktinės. Vyrai pradeda rūkyti jopą, tradicinį haliucinogeną, įpučiamą per nosį. Visi akimirksniu apsineša. Vaizdas įspūdingas, tačiaui jaučiame ir įtampą. Fotografuoti galime tik paslapčiom. Sergėjų paliekame saugoti daiktus (pažadame vėliau pasikeisti), patys stebime ceremoniją ir paslapčiomis fotografuojame. Palikęs daiktus atsliūkina Sergėjus. Rusiškai jam pasakau viską, ką apie tai galvoju, ką galvoju apie jį ir jo artimiausius gimines (vėliau jaučiausi kaltas dėl šios spontaniškos reakcijos ir Sergėjaus atsiprašiau), jis nelaimingas sliūkina atgal. Be priežiūros daiktų čia palikti negalima, mūsų ir vietinių supratimas apie privačią nuosavybę iš esmės skiriasi! Galėjome prarasti visus kelionei būtinus daiktus!

Gyčio Juodpusio nuotr./Lietuvio apsilankymas atokioje Amazonės gentyje

Moteris iš gretimo kaimo atveda ligonį – apyjaunį savo vyra. Tai, kad su ligoniu ji atėjo iš kito, už keleto dienų kelio esančio kaimo parodo, kad visi tiki, jog mūsų šabono šamanas turi ypatingų galių. Šamanas pradeda gydymo seansą. Jis dainuodamas šokinėja apie ligonį, varo iš jo ligą. Aprašyti tai sudėtinga, filmuoti draudžia, galime tik paslapčiomis fotografuoti...

Vakarėjant nusprendžiame pasnausti. Šabone tęsiasi pasitarimas, kalba tik vyrai. Balsai tampa labai griežti, kažkuri moteris verkia. Janomamo kalbos maniera visuomet atrodo griežta, tačiau šį kartą man atrodo, kad tarp vyrų vyksta tikrai rimtas ginčas. Labai nejauki situacija, panašu, kad sprendžiamas kažkoks rimtas bendruomenės narių ginčas. Panašu, kad kalba ir apie mus. Liūdnai pajuokaujame, kad galbūt tariasi, kurį iš mūsų pirmą suvalgys. Nejauku. Kuprinėse šalia hamakų slepiame mačetes, tik vargu, ar jos mus išgelbėtų. Šaudyti didžiaisiais lankais janomamo indėnai mokosi nuo mažumės.