Lietuvis Amazonės džiunglėse: 9. Įdomioje bananų prinokimo šventėje – mirusiųjų valgymas

Sausio 15 d.

Pusryčiaujame – šviežios žuvies sriuba. Jėga. Atplaukiame į Japropoteri kaimą, kuriame sužinome, kad čia prasidėjo bananų prinokimo šventė. Pirmą dieną vyks kažkas panašaus į karnavalą, antrą dieną – endokanibalistinės apeigos, kurių metu giminaičiais suvalgys septynių prieš du metus mirusių žmonių sudegintus ir sumaltus kaulus.

Ritualas vyksta kaimelio aikštėje. Išpaišytais kūnais, pasipuošę vietiniai šokio ritmu suka ratus. Kiekvienas jų atlieka tam tikrą rolę. Vėliau jie grįžta į bananų plantaciją, kurioje susirinkę šventės dalyviai. Baigiantis ritualiniam šokiui koks keturiasdešimt jo dalyvių kartu apsuka ratą kaimelio aikšte. Ceremonija tuo nesibaigia – kaimelio šamanas ir kiti vyrai visą naktį gieda vienoje iš kaimelio trobų. Padarėme didelę klaidą neįrašę šio giedojimo.

Prajuokino iš kažkur atplaukę misionieriai – pamatę kas vyksta kaimelyje jie akimirksniu apsuko savo motorinę valtį ir dingo. Panašu, kad vietinės apeigos jiems parodė jų veiklos beprasmiškumą.

Vakarieniaujame. Žuvis. Kadangi vakarienę ruošė Akselis, rezultatas gavosi tradiciškai prastokas. Aš puikiai suprantu, kad ekspedicijoje maistas yra maistas ir nėra ko pageidauti civilizacijos teikiamų gėrybių, bet kartu ir neramu, kad galime „užsilenkti“ nuo šio vienodo maisto ir visuotinės nešvaros. Jaučiame, kad mus po truputi apninka paranoja – rankas nuolat plauname dezinfekuojančiu skysčiu, kojas tepame antigrybeliniais tepalais, vengiame fizinio kontakto su vietiniais (tai labai sudėtinga, ypač kalbant apie vaikus). Tą patį išgyveno daugelis antropologų visame pasaulyje, mes nesame išimtis.

G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį

Aš lieku nakvoti valtyje, saugau mantą. Mano kolegos įsikuria kaimo trobelėje kartu su vietiniais indėnais. Temsta, mistiškas šamano giedojimas suteikia nerealumo jausmą.

Sausio 16 d.

Miegojau prastai – visą naktį netoliese upės kranto stovinčioje trobelėje giedojo šamanas, šalia plūduriuojančioje valtyje garsiai bezdėjo ir šnarpštė miegantys indėnai. Turiu pripažinti, kad, nežiūrint mano pozityvaus pirminio nusiteikimo, atsirado emocinis nuovargis ir mano tolerancija vietiniams gyventojams senka. Kita vertus, aš puikiai suprantu, kad tai ne jie, o aš pas juos esu svečiuose, tad bet kokias pretenzijas reikia dėti į šalį.

G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį

Einame stebėti laidotuvių ceremonijos – šiandien vyrai su bananų koše suvalgys septynių prieš keletą metų mirusių žmonių sudegintus ir sutrintus kaulus. Mano žiniomis, Venesueloje tik Janomamo indėnai turi šį endokanibalistinį ritualą.

G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį

Veiksmas vyksta vienoje iš kaimo trobelių. Čia susirinko visi kaimo gyventojai. Vyrai sėdi atskirai, jie ginkuoti lankais ir strėlėmis. Daugelio moterų veidai išpiešti juodai, tai gedulo ženklas. Moterys rauda. Raudos ritmingos, panašu, kad jos turi vieną bendrą tekstą, truputį primena lietuviškas laidotuvių giesmes.

G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį

Į indą su bananų gėrimu supilami vieno iš mirusiųjų pelenai. Pirmas išgeria šamanas, po jo – giminės vyrai. Akivaizdu, kad visiems ceremonijos dalyviams tai labai jaudinantis ritualas. Prieš išgeriant gurkšnį, vyrai susikaupia, kai kurie save drąsina kovos šūksniais. Spėju, kad paskutinis geria mirusiojo sūnus, jis privalo visiškai ištuštinti indą su gėrimu ir pelenais. Pasitaikančius nesudegusius stambesnius kaulų gabalėlius pirštu išsitraukia iš burnos padeda atskirai. Ir taip su visų septynių mirusiųjų palaikais. Ceremonija yra tikrai sukrečianti. Įsitempę ne tik mes, bet ir indėnai. Gaila, kad šalia mūsų nebuvo žmogaus, galėjusio komentuoti visos ceremonijos eigą. Apie vieno ar kito veiksmo prasmę teko tik spėlioti.

G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį

Ceremonija baigėsi indėnų šokiu kaimelio vidury. Dalyvavo visi, nuo mažiausių vaikų iki suaugusių, visi kaimelio gyventojai pasipuošę ir išsidažę, veiksmas priminė karnavalinę eiseną. Indėnai, skirtingai nuo palaikų suvalgymo ceremonijos, dabar buvo labai pakilios nuotaikos.

G.Juodpusio nuotr./Ekspedicija Venesueloje – pas atokią janomamų gentį

Išplaukiame, kartu paimame keletą pakeleivių indėnų, kuriuos nuplukdysime iki misijos. Keistasis vienaakis kaimelio vadas įsikuria laivelio priekyje – jis imasi sekti upėje pasitaikančius akmenis, kurie, vandeniui nusekus,  gali būti labai pavojingi. Kaip ir reikėjo tikėtis, jis užsižiopso, laivelis stipriai trenkėsi į povandeninį akmenį ir pavojingai pakrypo. Žioplys kapitano nuo smūgio vos nešplasnojo už borto, išsigandusios indėnės puolė gaudyti savo vaikų. Gerai, kad viskas baigėsi laimingai, žioplį išvijome iš laivelio priekio, jo vietą užėmė patyręs mūsų vedlys Andrea. Taip kur kas saugiau.

Sėdime mažoje erdvėje, mūsų kultūriniai skirtumai darosi dar labiau akivaizdūs. Kaimelio vadas (kapitano) miega ant laivelio grindų, jo statuso žmogui, mūsų supratimu tai lyg ir nederėtų. Vėl gi, ką reiškia „mūsų supratimu“, čia, Amazonijoje? Priešais mus sėdi moteris, kurios vienintelė apranga – prieš šimtą metų skalbti trumpučiai šortukai. Ji keliauja su keleto mėnesių kūdikiu. Kita moteris keliauja su dviem vaikais – mergaite ir žindomu berniuku. Niekaip nesuprantu, kodėl ji nenuprausia savo snarglėtų vaikų. Žiūriu į pusnuoges moteris ir stebiuosi, kad, nežiūrint to, jog keliaujame jau keletą savaičių, jokių nuodėmingų minčių man nekyla, čia tiesiog kitas pasaulis... 

Keliauja ir keistas vyras, kuris, kažkodėl, nuolat persirenginėja savo skarmalus. Visi indėnai nepaliaujamai šnypščiasi ir spjaudosi per bortą. Nuo grindų pakilęs kaimelio kapitano sumano nusilengvinti tiesiog čia pat, per laivelio bortą. Nuvejame jį į laivelio galą. Dalis žmonių išlipa misijoje, lieka tik kapitano ir žmogelis, mėgstantis persirenginėti (beje, iš veido labai panašus į buvusį parlamentarą K. Uoką).

Viename iš kaimelių (šiame kaime gyvena jo žmona) paliekame vadą – rytoj jis mus pasivys savo valtele. 

Nakvojame viduryje upės esančioje mažoje, labai gražioje salelėje. Vakarienė – makaronai su šuniškais konservais. Maistas yra maistas, šviežios žuvies pagauti šį kartą nepavyko. Mūsų pakeleiviai stebi mus valgančius, į kelionę jie neįsidėjo jokio maisto. Galila jų, jie nudžiunga, kai pasiūlome suvalgyti mūsų vakarienės likučius. Nakvojame laive, mūsų bendrakeleiviai įsikuria ant kranto. Pradeda lyti, indėnai atsliūkina į laivelį. Hamakų pasikabinti jiems neleidžiame, tiesiog visi čia netilptume, liūtis baigiasi ir juos išprašome iš laivelio.