Žiūrėti Aplink pasauli -- 15min didesniame žemėlapyje
Pertas
Lėktuve jau pradėjo tolti indonezietiško šurmulio likučiai mūsų ausyse. Žmonės kvepėjo civilizacija: tarpusavyje šnekėjosi retai, visur buvo steriliai tyku. Nuvargę užsnūdom, ir prabudom tik anksti rytą nusileisdami į dar vieną nežinomą kraštą. Mūsų „koučserferis“ vos keletui dienų belikus iki mūsų kelionės atsiprašė, kad priimti negalės. Taigi esam be vietos. Paskubomis Indonezijos interneto kavinėje paieškojome dar keletą galimų šeimininkų Perte, tačiau iki pat nusileidimo nežinojome, ar bus kur didmiestyje apsistoti. Be abejo, turime palapines, tad jei kas – kur nors rasime vietelę.
Ar pavyks sėkmingai keliauti autostopu Australijoje? Palikę oro uostą ir paėję kokį kilometrą, susižvalgėm. Reikia bandyti. Po kelių minučių mums sustojo vietinis, pavežęs iki pat Perto centro. Išklausęs mūsų vis ilgėjančios nukeliautų šalių tirados, atsisveikindamas įbruko kelioninę kolonėlę. Taigi, ir Australijoje tranzuoti greičiausiai pavyks.
Pertas sterilus it stomatologo kabinetas pasitiko keliais dangoraižiais. Iki savo šeimininkės Kat, netikėtai atsiliepusios į mūsų prašymą priimti, kėblinome Gulbės (Swan River) paupiu. Australai – sportiški žmonės. Nemažai jų bėgioja ar važinėja dviračiais, ir mes einame palmių ir kitų egzotiškų medžių alėja.
„Delfinai!“ – neįmanoma nekvykti, kai vietoj žuvelių virš vandens išneria dideli mieli padarai. Bet praeiviams tai nė motais, tarsi pro šalį plauktų strimėlės.
Kitą rytą Kat sodo gale skardžiais balsais prapliumpa papūgos, varnos ir visi kiti egzotiški ir ne tik paukščiai. Štai tau ir didmiestis. Einant gatve palmių šakose supasi spalvingos papūgos.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Freemantle - jaukus senas uostas Perto pašonėje. |
Freemantle miestelis. „Būtinai turit nukakti į Freemantle“, – visi mums žadėjo kur kas geresnių vaizdų ar jausmų nei Perte. Susigundėm, mat jis buvo prie vandenyno ir garsėjo menininkų dirbtuvėlėmis. Lietus smulkiais lašeliais kiek niaukė mūsų pasivaikščiojimą. Iš tiesų, šis miestelis yra kur kas jaukesnis nei iščiustytas Pertas. Aikštėse virė gyvenimas, šeimos džiaugėsi savaitgaliu.
Pietvakarinė Australija
Margaret upė
Perte visi kaip vienas linksniavo Margaret Upės vietą. Spėriai iriamės pietų link. Stoja žinoma patys kažkada daug keliavę australai, atiduodami duoklę už savo jaunas sėkmingas kelio dienas. Vienas praveža pro kengūrų pliažą ar atsiveriančią panoramą į jo miestelį prie jūros, kitam žūtbūt knieti prasukti pro tankią eukaliptų giraitę. Visi kaip vienas rodo praeitos savaitės audros pasekmes – išvartytus nemenkus medžius.
Nusigaunam iki laukinio paplūdimio. Australijoje žiema, tai argi kam šaus į galvą tokiu metu statytis palapinę. Vienas škotas, gyvenantis kaimynystėje, parodo vietelę, kurios nelanko reindžeriai, drausmindami romantikus stovyklautojus, mat šiuose paplūdimiuose šiaip jau statytis būsto negali.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Banglentininkų rojus, kuriame, sakoma, gimė vieni geriausių šių dienų sportininkų |
Iš pradžių ir mes ketiname miegoti po nuogu dangumi. Žvaigždės, jūra aiškiau ošia. Išlydėję saulę sulig tamsa užsnūstame. Vidurnaktį tenka keisti miego planus, ir staigiai statyti palapinę, mat audra iš anksto apie save nepranešusi, visa pikta, draskė kas tik pakliuvo. Bangos šėlo, ir mažumą būgštavom, ar tik nepasieks palapinės kojų. Ryte vienas kraštas buvo gerokai įmirkęs, tad telieka spėlioti, jūros čia ar lietaus išdaigos. Sako, šiame paplūdimyje būna vienos didžiausių bangų Australijoje, ne veltui masinančios geriausius banglentininkus. Kelis jų matėme tolumoje, aštriai smeigiančius purslus.
Eukaliptų girios
Lietus gali būti malonus ir nemalonus. Net ir Australijoje, vienam sausesnių kontinentų, pliusinę žiemą jis gali būti nemalonus. Mūsų neperšlampami drabužiai atsižadėjo savo esminės rolės, tad tenka šlapti tolygiai ir sparčiai. Vokietės pamėtėjo mus iki vieno parko, pačios nudardėjusios į kempingą. Mašinų saulei leidžiantis jau nebebuvo, augaloti medžiai vogė iš mūsų šviesos likučius, o įkyrus lietus norom nenorom varė ieškoti nepralaidaus stogo. Stogas – pavėsinė, su taip populiariomis nemokamomis dujinėmis viryklėmis Australijoje šiandien tarnaus mums it neblogas viešbutukas. Matyt australams tikrai labiau apsimoka dovanoti keliaujantiems dujas, nei gesinti gaisrus. Tai vienas didžiausių kontinento baubų – krūmų gaisrai.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Begalo skaniai kvepiantys eukalipų lapai |
Jei jau esame tarp šių įvairaus dydžio eukaliptų, tai reikia ir pasivaikščioti. Nesvarbu, kad eisim pro vienus aukščiausių medžių Australijoje, vis tiek vadinsimės bush walkers – vaikščiojantys po krūmus, o ne po miškus. Tikros džiunglės. Tyla. Kylantis rūkas. Saujoje sutrinti eukalipto lapeliai skleidė malonų kvapą. Įkvėpę gero kokybiško oro ir pasidžiaugę rytinės saulės nuskaidrintais lašeliais ant krūmynų, kylam į nežinomą kelią tolyn.
Albani
Būna kartais, pamatai paveiksliuką ar atvirutę, ir žūtbūt nori pabuvoti toje vietoje. Albani idiliškas peizažas buvo vienas tokių vaizdų, tiesą sakant pakerėjusių ir mus. Tad aiškų plentą paliekam tingesniems ir skubantiems į Rytus, o mes kiek lėčiau judam pietvakarine ir pietine pakrantėmis. Jau „atsiboginus“ vakare jaučiamės kaip nuvaryti arkliai, ir visas iškylas paliekam rytui. Pavėsinė su dujine virykle. Reiškia, konservai bus šilti, karšta bus ir arbata. Čia ir įsikursime nakčiai.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./O štai kas mus tikrai nustebino - nemokamos dujų plytelės stovyklautojams, miškuose ar parkuose! |
Iš ryto stropiai kopiame kalvomis. Darbas nedidelis, nes einame asfaltuotu taku. Žiema, tai turistų tik sauja. Susėdame prie paminklo kariams. Pusryčiai su šarkomis. Šie išlepinti nekviesti svečiai taikosi į mūsų duoną ir riešutinį kremą. Regis, ir Lietuvoje turime šarkų, tačiau australietiškųjų balsai komiški. Kaip ir varnos, jos atrodo barasi viena ant kitos it turguj moteriškės barasi dėl niekniekių. Čia jos aiškiai rodė nepasitenkinimą jų kantrybe bandantiems užsispaudusiems prašalaičiams.
Paminklas naujazelandiečių ir australų kariams. Tokios ramios nuo pasaulio atskirtos šalys, kokio velnio į tą karinę anam pasaulio gale galerą joms grūstis?
Nuo kalno be abejo einame nepramintu taku. Slidžios nuožulnios uolos, raizgynai – niekaip nepasakytum, kad ten žemai jau miestelis.
 |
| Karolio ir Evelinos nuotr./Ir štai pirmosios kengūros. |
Nuo Margaret Upės iki Esperanzos autostopas sulėtėja. Mašinų mažėja ne juokais, ir mums tenka vis daugiau palaukti kur į fermas važiuojančių darbininkų ar darbdavių. Jiems kalbant mandagiai linksim galvas, tačiau nė velnio nesuprantam, apie ką jie čiauška. Vėliau bandom tarpusavyje pasitikrinti nors dalį suprastos informacijos, ir suvokiam, kad gryni trupiniai. Bet smagu klausytis jų kaimiško akcento. Žinai, kad jie kaip gilūs žemaičiai sunkiai įkandami tūlam aukštaičiui šelmiškai apie kažką spragsi. Juk nekikentų tarpusavyje taip smarkiai.
