Tas jausmas, jog būsime baltieji bankomatai ar bilietai į Europą, buvo užantspauduotas šimtas metrų už sienos. „Give me my money!“ (Duok man mano pinigus!) vaikų būrelis apstojo mus, ramiai užkandžiaujančius. Ir kas per velnias tuos vaikus primokė tokio pasisveikinimo?
Keliautojas A. Hamfris (Alistair Humphreys) mindamas dviračiu per Etiopiją, vargo terorizuojamas yra rašęs. „Vadinkite mane senoviškai mąstančiu‚bet aš pratęs prie „labas rytas“. Taigi sakysite, prašo duonai kasdienei. Matysim. Visi atsakymai paaiškės po truputį, it po vieną svogūno lukštą atplėšime kertines Malavio bėdas.
Evelinos ir Karolio nuotr./Netyčia pakliuvome į organizacijos užkuliusius. |
Paprastoje užeigėlėje užsisakome tradicinės, dar neragautos vietinės košės simos ir daržovių. „Vietiniai daug mieliau valgytų ryžius, tik kad kukurūzų miltai, iš kurių ir gaminama ši prėska košė, daug pigesni. Žmonės mėsą valgo tik per šventes“. Jautėm, kad su Grifinu mes dar apie daug ką galėsime pasikalbėti. Jis išsilavinęs vietinis, daug skaitantis ir žinantis, tikriausiai objektyviau nei bet kas galės papasakoti, kokia situacija yra Malavyje. Juk mums ramybės neduoda nuo pat Malavio sienos vaikai, nuolat prašantys pinigų it būtumėme bankomatai. Gal jis mums nors kiek galės papasakoti, iš kur visa tai kilo, ir ką tai veda.
Grifinas dirba „Go! Malawi“ organizacijoje, kaip ir daugelis kitų, remiamoje amerikiečių. Jų pastangomis gabiausi mokiniai gauna stipendijas ir gali tęsti studijas vidurinėje mokykloje, už kurią šiaip jau reikia susimokėti. „Kai tik atvykom dirbti į šį regioną, žmonės į mus žiūrėjo nepatikliai. Nebuvome labai populiarūs, juk nedalijome pinigų, kaip prieš mus buvę škotai. Mes siūlėme ne pinigus, o galimybę mokytis. O jei jau įpratai gauti dykai, kam gi vargti mokantis…“.
Evelinos ir Karolio nuotr./Kelių dienų pasivaikščiojimas visų užmirštais kaimais. |
Grifinas nė nežinodamas užkabino labai jau mums jautrų siūlą, kurį vyniojome nuo pat Malavio prieigų. „Tai sakote, kad vakariečiai duodantis grynus pinigus, pridaro žalos daugiau nei naudos?“. „Tikrai taip“. Grifinas tikina, kad dažnai pinigai ne tik nusėda apsukrių organizacijų vadovų ir pavaldinių kišenėse. Štai kad ir prieš mane dirbęs „Go! Malawi“ vadovas buvo patikėtas amerikiečių šiam svarbiam darbui – rūpintis vaikų namais. Nusipirktas prabangus automobilis, reklaminė kampanija ir postas valdžioje – šio darbo rezultatai. Tokių organizacijų gausu. Dažnai vietiniai tegauna vos 25% visų jiems skirtų pinigų.
Apie davimo žalą mes diskutuojame taip karštai, kad pamirštame, jog prie stalo sėdime per ilgai. „Bet žmonės vis neturi ir neturi, nors žinia, kad malaviečiai gauna nemažas dotacijas iš vakarų šalių“.
Grifinas neramus šiuo klausimu. „Ne dotacijų mums reikia, o verslo pasiūlymų. Norime kaip ir kitos besivystančios Afrikos šalys, kaip Mozambikas ar Etiopija, gaminti, parduoti, ir būti lygiaverčiais verslo partneriais, o ne išlaikytiniais. Bet nuo pat nepriklausomybės laikų, vakarų šalys mums duoda pinigų. Valstybei tai patogu, tačiau mes nesukuriame savo biudžeto. Žmonės nemato prasmės, kam reikia dirbti. Juk tas kas turi daugiau pinigų, su jais pasidalins. Tokio mąstymo bėda išnyra tik tada, kai vakarietiškoms dovanoms iškyla grėsmė. Kai trečiasis prezidentas prieš kelis metus išvarė lauk britų ambasadorių, šaliai iškilo nemaža grėsmė nuskęsti visiškame nepritekliuje. Naujoji prezidentė skrido britų ir amerikiečių atsiprašinėti, tad kažkiek pinigų sugrįžo. Bet žmonės nepasimoko ir darbščiau gyventi nepradeda“.
Nors sunkiai dirbti žmonės atpratę, tačiau praturtėti nori, ir ko tik dėl to nepadaro. Burtininkų ar raganų liepiami, jie pasirengę permiegoti su savo vaikais, iškasti negyvėlių palaikus ar pakenkti albinosui (šiems vis dar atsirūgsta už tai, kad per klaidą gimė balti juodųjų žemėje).
Grifinas pakviečia apsistoti viename organizacijos namelių. Riedant gruoblėtu duobėtu keliu, jau sutemsta. Malavyje Žemės valandos atskirai minėti nereikia – tai atsitinka kas vakarą. Gatvėse gili tamsta, žmonės susėdę ant slenksčių kur ne kur pasišviečia prožektoriais. Bet užtat tokia dangaus gelmė, ko vakarų pasaulio miesto vaikas nė sapnuose nesapnavęs.
Evelinos ir Karolio nuotr./Tolumoje tolumoje Malavio ežeras. |
Namelio prieangis nosimi į tolybėse tyvuliuojantį Malavio ežerą. Esame kalnuose, tad ir oras čia gaivus, o ryte atsikeliame debesyse. Tik pravėrus duris, debesys veržėsi į kambarį, tačiau vos įsiplėšę, jie pranykdavo ir virsdavo gaiva. Prie pusryčių ar pietų stalo, mes nesustodami plepame su Grifinu apie prezidentus, šalies gerovę, viltis ir nuopolius.
Nepriklausomybę Malavis gavo kur kas anksčiau nei Lietuva, ir ją iš britų išplėšė vėliau diktatoriškai valdęs gydytojas Banda. Jis lyg ir rūpinosi valstybe, juk ir mokslas žengė į priekį, ir žmonės nebadavo. Tik kad jau savivaliavo ir kontroliavo visus kaip kad ir kiti mums žinomi diktatoriai, kurie mano, kad viską išmano patys ir žmonės visur kur turi paklusti ir šiukštu nekritikuoti. Nuo to meto moterys dar ir dabar tik sijonus tebenešioja, kokia dar čia išmonė kelnes dėvėti. Šiaip proto jam tiesa užteko, juk net Didžiojoje Britanijoje savo kliniką turėjo, ir karalienei įtiko.
Evelinos ir Karolio nuotr./Evelina ir Edna |
Kur šalis ritasi ketvirtajai prezidentei valdant, sunku bepasakyti. Vakare Edna, besišypsanti gabi mokinė, gaunančių „Go Malawi“ stipendiją, mane uoliai moko čičeva kalbos, o Karolis ragus surėmęs šachmatų partijoje prieš Grifiną.
Bent aštuoniasdešimt procentų žmonių Malavyje gyvena kaimuose, o žmonių tokioje nedidelėje valstybėje su kaupu, bent penkiolika milijonų. Tad net ir miškai krūmynai tankiai nusėti molinukais šiaudų kepurėmis. Tereikia vos išsukti iš gerai nutiesto (kaip ir Zambijoje – tai Kinijos dovana) kelio, ir atsiduri pasaulyje, kuriame buitis paprasta, bet švari ir tvarkinga. Kadangi ir mes šioje kelionėje neišrankūs, įsipinam ir į jų gyvenimą.
Evelinos ir Karolio nuotr./Arbatos ir bulkos užkąst į kaimo arbatinę. |
Arbatinė. Cementinis namelis. Siauras pailgas kambarys. Lentynos, kurių viena nukrauta baltos duonos kepalais. Ant vienos lėkščių suversta plastmasinių puodelių. Medinė lenta, atstojanti stalą ir suolas. Meniu čičeva kalba su keliais angliškais įterpiniais: saldi čiombė arbata su šviežia balta duona. Sugriuvom ant suolo, atsirėmėm į siaurą stalą ir laukiam puotos. Kampe pukši virdulys. Užeigos šeimininkas per sietelį mums užpila arbatos, ir atlaužia geriausios duonos iš pat vidurio, ten kur ji minkštesnė ir puresnė. Pats atsisėda ir kažkur nugena savo žvilgsnį į tolius. Į mus pažiūri vos kartą kitą. Su šypsena jo neprievartaujame, mėgaujamės tyla. Pro praviras duris galėjome matyti pavėsyje sėdinčius vyrus, bežaidžiančius savadarbius stalo (o gal labiau suolo) žaidimus, o iš toliau kiek matėsi pro langą mus stebėjo keletas smalsesnių vaikų.
Evelinos ir Karolio nuotr./Pašiūrėje sėdinčios moterys renka ir tvarko lapus, tuo tarpu vyrai šnekasi prižiūri tvarką. |
Stabtelime prie tabako lapų džiovyklų. Kaimelio moterys sutūpusios pavėsyje peržiūri lapus, ir veria juos ant baslių, kol šie iš lėto gels. Pauosčius anei jokio cigarečių ar pypkės kvapo. Tabakas čia – žaliasis dievas, nors užklausti, ar patys žmonės rūko, jie purto galvą. Jo eksportas kone didžiausias, tačiau vietiniai naujas bėdas kloja: Europa ir Amerika rūko mažiau, tad ir verslas traukias. Gera tai žinia, ar bloga. Matyt, teks galvoti apie naujas gaires.
Evelinos ir Karolio nuotr./Pinigų prašymo palyda. |
„Azuuungu“, – vienas vaikų pastebėjo mus, pėdinančius taku. Matyt anksčiau taip vienas kitą perspėdavo apie pavojų, nes tokio greičio korespondencija net internetu nepasiekiama. Iš namelių, kiemų ir miškų išnyra vaikų būreliai, kurie kaip aidas nuvilnija per kaimus. Suprask, baltieji eina. Pajacai, marsiečiai, ar bankomatai, sunku ir nuspėti. Tačiau jei pirmosiomis dienomis tai būdavo linksma pramoga ir mums, ilgainiui tai tampa nepakeliama našta. Ir dar vienas „azungu“ klyksmas tranko kaip plaktuku į smegenis. Juk vaikų ateina ne po vieną, dažniausiai jie pradeda sekti iki gero pusės šimto palikę žaidimus, tėvus, jie klusniai seka mus plačia tankia vora. Kai kada jie paklausia vardo, kiti tiesiog sveikinasi, kai kurie ištiesia rankas, dar vieni pradeda derėtis, gal kokius marškinėlius iš kuprinės galėtume padovanoti. Standartinis mokestis už kelią būtų pinigai arba tušinukas.
Evelinos ir Karolio nuotr./Nuo ryto iki vakaro - vaikai vaikai. Nuotrauka daryta tik ką atsibudus ir vos spėjus išlysti iš palapinės. |
Vakarais, jei sustodavome prie mokyklos, Karolis palapinę statydavo su smalsiaisiais. Jie drąsiai stebėdavo mūsų gyvenimo smulkmenas. Kartą įdarbinom ir patį kaimelio policininką su mokytoju. „Sutemus vaikai paliks jus ramybėje“. Bet jau nuo pat ankstaus ryto jie susirinks ir stebės rytinę mūsų rutiną. O manėm, kad smalsiausi šioje kelionėje bus kinai.
Traukiam tolyn. Ilgainiui žmonių, traukiančių tuo pačiu keliu, būriai pradėjo gausėti. Moterys nešėsi skarose įsuktus nešulius ir linksmai sau šnekučiavosi, o vyrai traukė atskirai.
Evelinos ir Karolio nuotr./Smalsios moterys nešančios skalbinius. Neįtikėtina kiek ir ko jos gali panešti ant savo galvų - nuo maišo apelsinų iki ilgų ilgų lentų namui. |
Kai pavėsyje susėdę, maigėm užsispyrusius raumenis, prie mūsų privažiavo vienas vietinių. Sužinojęs, kad einame pėsčiomis, jis kaip įkirptas atsiprašinėjo „sori sori sori“, nes Kotakota jam atrodė esanti per toli, o mūsų transportas – batai – negreitas. „Kaip čia jums padėjus“, – susirūpinęs laužė galvą. Ką tik iš anglikonų bažnyčios, įkvėptas gerumo, jis nulekia iki namų, ir atneša dubenį dar drėgnų žemės riešutų. „Skubu į laidotuves, nebegaliu daugiau su jumis pasilikti“.
Še tau kad nori, pirmasis, kuris nieko neprašė, nerodė į dantis, kad reikia susitaisyti, netiesė rankos, nepradėjo ilgų įmantrių kalbų, kurios vienaip ar kitaip baigiasi – o gal padėsite uždengti stogą, atsiųsite dolerių iš Europos, suorganizuosite stipendijas vaikams, duosite pinigų kokakolai ar sausainiams. Jis, būdamas pats neturtingas, atneša riešutų ir juos padovanoja. Tai sujaudino. Jis neatrodė turtingesnis nei kiti. Tačiau save jis matė kaip stiprų, pajėgų padovanoti.
Toliau sunkiai klibinkščiavome keliu, ir raudonos žemės neplatus kelias greičiau panašėjo į autostradą – ar tik nestrigsime čia tarp tos žmonių gausos. Gal čia tos laidotuvės, kurias paminėjo mūsų geradaris. Prieiname ir mes tą sanbūrį.
Evelinos ir Karolio nuotr./Kaimas kalnuose. |
Moterys sėdinčios ant suolelių aplink apvalius šiaudais užklotus namelius, vaikai ant kelių arba ritinėjasi po žemę. Toje pačioje pusėje ilgos eilės garuojančių puodų, kuriuose tradicinę košę simą plačiais mostais maišo moterys, čirška keptos daržovės, gal net viename tų puodų ir mėsa, nes tik švenčių proga čia žmonės valgo ožį ar viščiuką... Vyrai kitoje kelio pusėje, pavėsyje susėdę būreliais.
Į vestuves ar laidotuves, kaip ir įvairiuose pasaulio kraštuose, susirenka visas kaimas ir virtinė kaimynų. Iš vieno namelio sklinda darnios giesmės. Pavėsyje susėdam jų pasiklausyti.
Evelinos ir Karolio nuotr./Team LT |
Kelios ėjimo dienos per karštą gruntą, leidimasis nuo kalvų taip nuvargino kojų raumenis taip, kad sekančiomis dienomis mes labiau panašėjome į nesuteptus alyva robotus. Stenėdami keldavomės nuo kelio pakraščio, o basi senoliai dažnai mus pralenkdavo. Guodė tik tai, kad mūsų kuprinės kiek sunkesnės nei moterų nešuliai ramiai sau prigludę ant galvų ir nė karto nesumanę nukristi. Jei jau bus mašina, tai būtinai tranzuosim – skamba kaip kokia nevykus fantazija. Per tas pastarąsias dienas prapuškavo čia tik viena greitoji, prigrūsta pakeleivingųjų.
Vienintelis visureigis su kunigu ir seselė dar rytą pravažiavo į priešingą pusę. Sekmadienis. Šmėsteli mintis, kad gal jie važiuos atgalios tuo pačiu keliu? Kai po medžiu išalkę godžiai valgėm baltą duoną su tuna (prabanga lyginant su vietiniais), išgirdom tolumoje senokai girdėtą automobilio gausmą. Tėvas Fernandas ir vienuolė Greisė mums sustojo.
(Laukite tęsinio...)