2.KRYMO PUSIASALIS. Idėja pasirinkti šią kryptį gimė tada, kai seniau egzotiškiausių, kartais tik pasakose minimų žemynų, šalių ir miestų pavadinimai virto tikra mūsų kasdienybe, o tėčio gražiomis istorijomis iš jaunystės laikų apipintas Krymas tapo toks paslaptingas ir patrauklus, kad net sužinojus tą faktą, jog Krymo krantus skalauja Prisipažinsiu – planuojant ir pirmą kartą gyvenime ruošiantis į tokią tolimą kelionę nepagailo dešimčių valandų sugaištų besimokant, rodėsi, niekam nereikalingos rusų kalbos pagrindus. Ir kokia vidinė ramybė apėmė sužinojus, kad šioje mano kelionėje tos kelios išmoktos frazės ir bus pačios geriausios palydovės ir gidės.
 |
| B.M. Kontrimaitės nuotr./Traukinių stotis, Simferopolis |
Toliau sekė pats maloniausias kelionės planavimo etapas – virtualusis maršruto susidarymas. Taip greitai kertamos valstybių sienos, pro akis lekiantys miestai, pievos, upės, ežerai ir jūros, ir ta nepaaiškinama būsena, kai jauti, kad nebe kilometrus ir galimas išlaidas skaičiuoji, o mintyse matuoji lagaminą – ar sutalpins jis visus TOKIOS kelionės įspūdžius.
3. TRANSPORTAS. Kelionei pasirinkau, rodėsi, patį patogiausią, nors ne patį greičiausią transportą – traukinį. Turiu pripažinti, kad 36 valandos traukinyje kiek prailgo, bet kartu buvo visai smagu išplėstom akim stebėti ir stebėtis vaizdais, kuriuos mačiau pro langą.
 |
| B.M. Kontrimaitės nuotr./Jalta |
4. VALIUTA. Išlipus Simferopolyje atlikau tą įprastą turistinį ritualą – išsikeičiau pinigus, nors ne į Euro zoną bent kartą išvykusiems tai – jokia naujiena. Reikia paminėti, jog Kryme oficialiai galioja Ukrainos pinigas grivna, jų galima pirkti jau Lietuvoje, arba paprasčiausiai dolerius ar eurus tuoj pat prie stoties paversti grivnomis.
5. PRO TROLEIBUSO LANGĄ. Sėdu į turistinį troleibusą (!) Simferopolis – Jalta (kol dar nespėjote nustebti, kas gi ten per troleibusas, derėtų paminėti, jog ilgiausios Europoje troleibusų linijos trasos yra būtent Kryme). Vėsioje ir patogioje transporto priemonėje ilgas 120 kilometrų kelias neprailgsta – dairausi į nuostabų, su niekuo nepalyginamą gamtovaizdį. Kuo toliau „lindome“ į pusiasalį, tuo įvairesnė darosi ir aplinka – pasirodžius jūrai norėjosi ištisai žiūrėti pro troleibuso priekinį langą. O štai ir pirmas didesnis miestas – Alušta – totoriško paveldo maisto, kitaip tariant, kibinų ir čeburekų, sostinė. Ir dar Alušta garsėja savo apylinkėse esančiais vynuogynais, brandinančias ypatingas „Alušta“ veilės kekes.
 |
| B.M. Kontrimaitės nuotr./Vaizdas nuo Aju Dago |
Maršrutui persiritus į antrą pusę norisi būti dar atidesnei – prasidės mano tėčio mėgstamiausios vietovės. Ir tikrai, netrukus horizonte pamatau Krymo simbolį didžiulį kalną „įbridusį“ vandenin – vadinamą Aju Dag. Išvertus tai reiškia „meškos kalnas“. Nepakartojama ir labai įspūdinga – lyg didžiulė meška vandenį iš jūros gertų. Taip mano galvoje į šipulius subyrėjo mitas apie Vytauto Didžiojo Juodojoje jūroje girdytus žirgus – ne žirgai čia gėrė, o meška! Ir labai didelė.
Kiek tolėliau pasimatė ir aukščiausias trasos taškas, kuris lengvai „užgula“ ausis – „Artekas“. „Artekas“ yra tarptautinė jaunimo stovykla, veikianti ištisus dvylika mėnesių, t.y. visus metus. Kurorto įlankoje grožis užbūrė , bet lyg kažkur giliai manyje prabilo nuskriaustas vaikas – tėtis dvidešimt penkerius metus kasmet atskrenda į šitą, atrodytų, dievų pamiltą kampelį, o aš Gurzufą pamačiau tik dabar... Niekada nepamiršiu šito miesto magijos!
 |
| B.M. Kontrimaitės nuotr./Vaizdas nuo Gurzufo |
Dešinėje akimis palydžiu didžiulį vyndarystės miestelį Massandra, kur, kaip paaiškino dar traukinyje sutikta tautietė, net tris kartus lankėsi mūsų Prezidentas V.Adamkus. Dar įdomi detalė – Massandros vyno gamyklos rūsiai giliai kalnuose išsiraizgę apie 30 kilometrų. Artėjame prie mūsų maršruto pabaigos – Jaltos, bet pakeliui dar vienas Krymo akcentas – aukščiausias pusiasalio taškas kalnas Aj Petri. Net vertėjo šį kartą nereikėjo, mat pavadinimą išsiverčiau pati – supratau, jog pasiekėme Švento Petro kalną.
Ir štai pagaliau – Jalta. Niekuomet nemaniau, kad tokios ilgos kelionės traukiniu, o po to dar ir 120 kilometrų troleibusu nuovargis gali dingti per kelias minutes, o užteko tik pamatyti nuostabius ilgutėliausius Jaltos paplūdimius. Tiesa, tuomet, kai pagaliau išlipau iš troleibuso ir įkvėpiau nuostabiai kvepiančio kalnų, miškų, vynuogynų ir jūros oro, tolumoj nuostabiai leidosi saulė, o jūros bangos mirgėjo tūkstančiais atspalvių. Mintyse sau prisiekiau, kad grįšiu čia dar ne kartą ir nuskubėjau galutinai susidėlioti artimiausių savo maršrutų.
 |
| Ditma |
