Su šeimininku mūsų lankymosi dieną susitikti nepavyko – verslininkui ir taip darbų iki kaklo, be to, viską puikiausiai žino ir gali lankytojams aprodyti jo geras pagalbininkas – čia dirbantis jaunas vyrukas Vaidotas Grubliauskas.
Taip ir buvo: mus pasitikęs Vaidotas tuoj pat su užsidegimu pradėjo rodyti ir pasakoti apie muziejaus eksponatus – nuo XX amžiaus pradžios iki jo vidurio pasaulyje gamintus motociklus, atkeliavusius iš pačių įvairiausių Žemės kampelių. Yra čia ir angliškų (1914 metais pagamintas „Rudge“, 1921-aisiais – BSA, 1924-aisiais „The Sunbean“ ), ir vokiškų (1928-ųjų ir 1935-ųjų metų BMW ir „Zundap“ modeliai), ir amerikietiškų „Harley Davidson“ (1926, 1929, 1947 metų gamyba), ir itališkų (Moto Guzzi), ir sovietinių („Iž“)...
Pats seniausias dar tepalu varomas; yra ir medinis, kuris, kaip Vaidotas pasakojo, buvo specialiai atidarymui pagamintas. Pastarasis motociklas – savotiškas medinės technikos simbolis – juk pirmosios transporto priemonės būdavo medinės – tiek vežimai, tiek rogės, tiek pirmieji dviračiai...
 |
| M.Jankutės nuotr./Motociklų esama ir medinių |
Visi čia eksponuojami keturiasdešimt motociklų yra veikiantys: kam gi užversti patalpą neveikiančiais griozdais? „Į kokią šalį verslo reikalais bevyktų, muziejaus šeimininkas stengiasi surasti nors kiek laiko ir senąja technika pasidomėti. Įsigyti eksponatai netrukus parkeliauja į Žemaitiją; apie kitus parduodamus retus egzempliorius Albinui Monstavičiui mielai praneša bičiuliai, kurių jis turi įvairiose pasaulio šalyse“, – pasakoja Vaidotas Grubliauskas. – Taigi, jei jums netyčia pavyktų aptikti parduodamą retą prieškario laikų motociklą, paskambinkite mums. Jeigu tokio dar neturime, tikrai įsigysime.“
Muziejaus tikslas – išsaugoti šį praeities technikos lobyną ateinančioms kartoms. Transporto priemonės, šeimininkų nenaudojamos, kažkur ūkiniame pastate užkištos ir užmirštos, padėtis nepavydėtina – ji surūdys... Tuo tarpu čia ji rūpestingai prižiūrima: sistemingai sutepama, patalpos šildomos, kad motociklai nenukentėtų nuo drėgmės... Vietos po stogu užteks dar daugybei būsimų eksponatų: muziejus projektuotas taip, kad, reikalui esant, galima būtų dar iškelti antrąjį aukštą...
O ir šiaip pastatas traukia akį: išradingai įsilieja į vietos kraštovaizdį, su specialiu vidaus interjeru, dailia iškaba, originaliu apšvietimu. Apskritai visa ši kaimo turizmo sodyba (muziejus yra tik jos dalis), pavadinta gražiu „Auksinio elnio dvaro“ vardu ir įsikūrusi Telšių rajono Luokės seniūnijos Rapalių kaime, traukia akis vaizdingomis apylinkėmis, rūpestingai tvarkomu landšaftu, vandens telkiniais ir gėlynais.
 |
| M.Jankutės nuotr./Sodybą puošianti elnio skulptūra |
Beje, pats Albinas Monstavičius yra užkietėjęs baikeris, mielai dalyvaujantis įvairiuose jų sąskrydžiuose. Lietuvoje jau tampa tradicija organizuoti parodomuosius senosios technikos renginius. Štai pernai Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse vyko tarptautinis senovinių motociklų sąskrydis. Renginys buvo išties įspūdingas suburtos technikos gausa ir įvairove. Ir Dzūkijos senovinės technikos klubo nariai panašius senovinių motociklų demonstravimus organizuoja, į juos kviesdami su istoriniais plieno žirgais atvykti baikerius iš Rusijos, Estijos, Latvijos.
Kitas šios kaimo turizmo sodybos šeimininko pomėgis – elnių ir danielių auginimas. Neveltui ir sodybos pavadinimas toks romantiškas – „Auksinio elnio dvaras“, ir ant aukšto postamento šio grakštaus gyvūno figūrėlė iškelta. Pro šalį važiuodami, matėme lauke besiganančius danielius. Kitame aptvare, tik žymiai didesniame plote, kaip pasakojo Vaidotas, ganosi elniai. Albinas Monstavičius – medžiotojas, savo duoklę gamtai atiduodantis užaugintais gyvūnais. Šį pavasarį į miškus vėl buvo paleistas būrys jo išaugintų kanopinių augintinių.
Taigi tikrai ne be reikalo Valstybinis turizmo departamentas atkreipė dėmesį į šį neseniai atsiradusį lankytiną objektą Žemaitijoje...
