Taip nuosekliai, žingsnis po žingsnio kopdamas ant garbės pakylų atsiimti vis svarbesnių apdovanojimų brangiausiais sunkiaatletis vadina ne pačius prestižiškiausius: tai pats pirmasis, 2008 m. laimėtas Europos jaunimo iki 17 m. čempionato sidabras, ir 2011 m. Europos pirmenybių bronza – tąkart jis pirmą kartą žengė ant suaugusiųjų pakylos.
„Žinoma, kiti apdovanojimai taip pat svarbūs – ir Europos čempiono, ir pasaulio čempionato bronza, juk Lietuvoje tokių medalių dar niekas nebuvo iškovojęs. Kol kas man viskas puikiai sekasi, noriu ir toliau perrašinėti istoriją, todėl į tai dėsiu visas jėgas“, – patikina sunkiaatletis, savo pergalių liudininkus apdovanojimus paliekantis saugoti tėvams gimtojoje Marijampolėje. Atėjo laikas olimpinėms žaidynėms?
„Visa širdimi to noriu ir dėl to treniruojuosi, tikiuosi, kad taip ir bus“, – sako atletas, sutikdamas, kad olimpinis medalis papuoštų bet kokią kolekciją.
A.Didžbalio karjera, regis, klostosi lyg iš rašto. Jeigu ne juoda dėmė, kai 2012 m. ką tik iškeptam Europos vicečempionui iš po nosies nuplaukė ne tik medalis, bet ir olimpinis kelialapis, mat paaiškėjo, kad paimtas mėginys dopingo testui atlikti – teigiamas.
Rusus aplenkiau, jie nebeturėjo ką sakyti, tik priminti dopingą, nedalyvavusius sportininkus.
Šiandien po skambių pergalių iš naujo prisimenama ši nesmagi istorija pritemdė ir Europos čempionato trijų auksinių medalių spindesį: nušluostęs nosį rusų sunkiaatlečiams, lietuvis gavo smūgį iš pasalų – Rusijos spauda bandė menkinti jo laimėjimus teigdama, esą ne visi stipriausi jų šalies atletai čempionate dalyvavo, be to, ir lietuvio dopingo testo rezultatų verta palaukti – juk kartą buvo istorija...
„Neapsimoka kreipti į tai dėmesio – žmonės tik bloga linkėdami taip kalba. Rusus aplenkiau, jie nebeturėjo ką sakyti, tik priminti dopingą, nedalyvavusius sportininkus. Bet manęs jų kalbos nebaugina – treniruojuosi, noriu stiprėti, visi klaidų padaro... Visi grįžta į praeitį, o reikia žiūrėti į ateitį“, – pūsti dulkių nuo seno juodo gyvenimo puslapio sunkiaatletis nebenori.
Atostogauti nėra kada
Paklaustas, kada pastarąjį sykį atostogavo, A.Didžbalis atsidūsta – prisiminti sunku. „Pailsėsiu, kai sulauksiu penkiasdešimties“, – juokiasi. Pamiršęs atostogas jis lieja prakaitą sporto salėje šešias dienas per savaitę, vienintelę dieną – sekmadienį – skirdamas atokvėpiui. „Sportas man į kraują įaugęs. Grafiko visada laikausi. Gal tik treniruočių pobūdį kartais pakeičiu, malonesnių pasirenku – pabėgioju, dviratį paminu, į baseiną nueinu. Tokios ir atostogos“, – sako sunkiaatletis, kuriam ištrūkti į šiltus kraštus ar šiaip kur toliau nuo sunkumų kilnojimo salės nėra kada.
Uostamiestyje besitreniruojantis sportininkas vasaros dienomis kartais keliauja į pajūrį, kur su draugais pažaidžia tinklinį, išsimaudo, pasivaikšto pakrante.
Skambios pergalės taip pat ne priežastis švęsti. Iš Europos čempionato sekmadienį grįžęs su trimis auksiniais ant kaklo, pirmadienį atkaklusis vyrukas jau treniravosi.
Taip ir gyvena: nuo pasaulio čempionato iki Europos, nuo Europos – iki pasaulio.
„Iš tikrųjų nebuvo didelio atokvėpio, kad galėčiau kažkuo pasimėgauti – nėra noro atsileisti, standartus laužyti, noriu stiprėti, dėl to ir aukoju save. Tiesa, treniruotė pirmadienį buvo lengvesnė – bendras fizinis pasirengimas ir baseinas, – prasitaria pašnekovas, kartą po čempionato pabandęs ilgiau pailsėti ir supratęs, kad grįžti į vėžes sunku. – Jeigu pakeistum miego ar darbo grafiką, reikėtų iš naujo prie jo taikytis, lygiai taip pat ir sporto salėje“, – paaiškina.
Grįžus iš varžybų sunkiausia būna pirmas dvi tris dienas, kol juntama fizinė ir psichologinė iškrova. „Kadangi per varžybas keli ne treniruočių svorius, o didesnius, užtrunka, kol viskas į savo vietas stoja. Dažniausiai po tokių varžybų, kai laimi medalį, supranti, jog turi dar daugiau stengtis, nes esi atsakingas ir niekas kitas už tave to svorio nepakels. Dėl to iš čempionatų grįžtu jausdamas dar didesnę motyvaciją. Šiuo metu tikrai dirbu su dideliu noru“, – patikina atletas.
Europos čempiono mintyse – rudenį vyksiančios pasaulio pirmenybės, kurioms jau pradėjo ruoštis. Taip ir gyvena: nuo pasaulio čempionato iki Europos, nuo Europos – iki pasaulio. Bet kitais metais šį ritmą sutrikdys olimpinės žaidynės. A.Didžbalio trenerio Bronislavo Vyšniausko įsitikinimu, rimtų pretendentų išstumti jo auklėtinį iš kandidatų į žaidynes neatsiras. „Esu įsitikinęs, kad taip ir bus. Bet mūsų tikslas – iškovoti tris olimpinius kelialapius. Pasistengsiu šimtu procentų, kad viskas puikiai pavyktų“, – sako A.Didžbalis.
Ir paaiškina: patekdamas tarp penkiolikos stipriausių savo svorio kategorijos (iki 94 kg) sunkiaatlečių ir taip užsitikrindamas asmeninį kelialapį, jis sieks padėti pelnyti taškų komandai. Tam, kad Lietuva turėtų teisę į žaidynes siųsti tris sportininkus, valstybių reitinge reikia užimti ne žemesnę kaip 24 vietą.
Į pasaulio sunkumų kilnotojų elitą įsiveržęs suvalkietis Lietuvoje lygiaverčių varžovų neturi. „Žinoma, šalies čempionatas nesulyginamas su pasaulio, bet apie tai negalvoju. Kad ir kokios varžybos būtų, turi joms ruoštis, naktis prieš varžybas Lietuvoje irgi būna įtemptesnė. Konkurentų nėra, bet vis tiek smagu savame krašte dalyvauti“, – jokių turnyrų į lengvesniųjų kategoriją nelinkęs nurašyti pašnekovas. Vykdami į varžybas Lietuvoje juodu su treneriu aptaria planą, kokius svorius kelti, kad per daug organizmo nealintų ar negautų traumos.
Didelių traumų, beldžia tris kartus į medį A.Didžbalis, per savo sportinę karjerą jam pavyko išvengti. Didžiausia patirta trauma – po pasaulio čempionato įplyšęs kelio raištis. „Skausmas buvo nemažas, ši trauma labai blaškė, nes kelis kiekviename pratime reikalingas. Kol gydaisi traumą, negali šimtu procentų treniruotis“, – primena sunkiaatletis. Laimei, likus porai savaičių iki Europos čempionato viskas stojo į savo vietas.
Ypatingų trumpikių neturi
Grįžęs iš bronzinio pasaulio čempionato, kuriame startavo po priverstinės dvejų metų pertraukos, A.Didžbalis prisipažino, kad varžybose kaustė jaudulys ir tai sutrukdė pasirodyti taip, kaip norėjo.
Sulig kiekvienu apdovanojimu pasitikėjimo dozė didėja. Europos čempionate lietuvis jautėsi tvirčiau. „Buvo didesnis pasitikėjimas, didesnė motyvacija. Noriu, kad tokiais tempais viskas judėtų į priekį“, – sako čempionas.
Tačiau didėja ne tik pasitikėjimas, bet ir žmonių lūkesčiai, o su jais – ir psichologinė našta. „Ko gero, dar mokinuosi, – kaip sekasi susitvarkyti su lyderio atsakomybe, garsiai svarsto sportininkas. – Bet su kiekvienomis varžybomis lengviau. Stengiuosi galvoti apie save – aš noriu to paties, ko iš manęs tikisi kiti. Turiu dirbti, padaryti tai, ką moku geriausiai, išspausti iš savęs maksimumą, ir viskas bus puiku. Žinoma, visi iš savo sporto šakos lyderio tikisi daug, gal tai ir našta ant pečių, bet tokia lyderio dalia. Pats sau keliu tikslus, noriu tobulėti ir laužyti stereotipus“, – atsakomybės nesikrato Europos čempionas.
Įsijungdamas įdomų filmą, klausydamasis širdžiai mielos muzikos ar eidamas pasivaikščioti A.Didžbalis nusimeta fizinį ir psichologinį nuovargį. „Svarbiausia nesėdėti vietoje, nes tada visokių minčių pradeda lįsti į galvą. Reikia daryti tai, ką mėgsti, ir dažniausiai visas nuovargis pabėga“, – paprastu patarimu pasidalija sunkiaatletis.
Treneris pyksta, sako, daryk po paskutinio bandymo – maža kas
Nuvykus į varžybas kasdienę rutiną prablaško nauja aplinka. Kai būna sunku, sportininkas kalbasi su artimais žmonėmis – mama, draugais, kolegomis, treneriu. Beje, tėvai į varžybas paskui sūnų nevyksta. Kartą, sportinės karjeros pradžioje, buvo juos pasikvietęs į varžybas gimtojoje Marijampolėje.
„Jaudulys buvo didelis, – kodėl daugiau to nebedaro, išduoda sportininkas. – Žinau, kad jie seka mano pasirodymus, stebi per televiziją ar internetą – ir man to pakanka. Mama paklausia, kurią dieną startuosiu, kad jie galėtų laikyti kumščius, ir man to gana“, – patikina sunkiaatletis, po varžybų dažniausiai pirmas sulaukiantis skambučio iš namų.
Prietarais ar ritualais prieš varžybas jis taip pat nekvaršina sau galvos. Sunkumų kilnotojas tvirtai stovi ant žemės ir sėkmę bando prisivilioti sunkiu darbu, o ne stebuklingomis amuletų galiomis. „Tiesiog stengiuosi galvoti apie teigiamus dalykus. Kažkokių ypatingų trumpikių, kojinių ar pakabukų prieš varžybas nedėviu ir nenešioju, nes tai tiesiog apsunkintų, – neabejoja. – Įsivaizduokit, jeigu visą laiką dėvi tą pačią aprangą ir staiga ją pakeiti, automatiškai patiri psichologinį smūgį. Todėl geriausia šaltais nervais eiti, kelti ir daryti tai, ką moki.“
O moka lietuvis nemažai. Europos čempionate nedaug trūko iki penkiolika metų nepajudinamai besilaikančio pasaulio rekordo: rovimo rungtyje įveikęs 182 kg svorį, A.Didžbalis bandė pakelti 189 kg (pasaulio rekordas – 188 kg). „Pastebėjau, kad pradėjus veiksmą įsivėlė kažkokia klaidelė, nes ir pirmasis bandymas nebuvo užtikrintas, taip pat ir antrasis. Gal ir sėkmės, ir technikos pritrūko. Viskas yra aišku ir pasaulio čempionate reikės tai ištaisyti“, – sako pabandyti suklibinti pasaulio rekordą artimiausioje ateityje nusiteikęs suvalkietis.
Ir neabejotinai tada ar po kitos naujos pergalės išvysime dar vieną Aurimo atbulinį salto. „Treneris pyksta, sako, daryk po paskutinio bandymo – maža kas“, – juokiasi Europos čempionas, kad tobulėti yra kur ne tik keliant štangą, bet ir atliekant šį savo firminį triuką.
Reikia tik kelti svorius
Klaipėdoje septintus metus besitreniruojantis ir gyvenantis suvalkietis sako, kad mieste prie jūros jis jaučiasi savesnis nei gimtojoje Marijampolėje. „Man patinka šis miestas, su juo sieju savo gyvenimą, – neslepia A.Didžbalis, į tėvų namus Marijampolėje užsukantis retai. – Po Europos čempionato buvau, o prieš tai – tik per Kalėdas. Klaipėda man – tarsi namai.“
Visas gyvenimas Klaipėdoje sukasi sunkiosios atletikos centre. Čia Europos čempionas treniruojasi, valgo ir miega. „Centre viskas po ranka, nereikia blaškytis. Pusę aštuonių pusryčiai, pusę pirmos pietūs, pusę aštuonių vakarienė, devintą naktipiečiai. Tik kelti reikia. Gal vėliau pamąstysiu apie gyvenimą ne salėje, bet kol varžybos, olimpinės žaidynės – tikrai būsiu čia. Pakeitus vietą juk irgi reikia adaptuotis“, – neskuba savo lizdo sukti sportininkas.
Nebent rasiu labai protingą panelę, kuri galėtų susitaikyti su tokiu gyvenimu ir šimtu procentų palaikytų
Juolab kad ir antrosios pusės vieną po kito medalius čempionatuose raškantis atletas dar neišsirinko. „Sudėtinga, nes neturiu marių laiko, kad galėčiau rytą vakarą kartu leisti. Nebent rasiu labai protingą panelę, kuri galėtų susitaikyti su tokiu gyvenimu ir šimtu procentų palaikytų“, – sako netrukus 24-ąjį gimtadienį švęsiantis sportininkas, kol kas asmeninį gyvenimą nustūmęs į antrą planą.
A.Didžbalis Klaipėdos universitete studijuoja kūno kultūros ir sporto pedagogikos magistrantūrą. Patyręs, kaip sunku suderinti mokslą su profesionaliuoju sportu, magistrantūros studijas pasirinko neakivaizdines. Tik ar pedagogikos mokslus kremtantis sportininkas ateityje ragaus trenerio duonos, nežinia. „Dar labai norėčiau teisę studijuoti, praplėsti savo akiratį“, – apie ateities norus prasitaria sunkiaatletis.
Į viršų keldamas štangą, matyt, daug nepasvajosi, o kokios svajonės Europos čempioną aplanko nuleidus štangą ant žemės, jis neišduoda. „Geriau būsiu kuklesnis – pasakysiu, kai ji išsipildys. Nenoriu prisikalbėti, jei nepavyks“, – nedaugžodžiauja pašnekovas.
