„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Gimęs Monikos sūnus svėrė vos daugiau kaip kilogramą ir susidūrė su daugybe ligų: gydytojai siūlė atsisveikinti

Ilgai lauktas, planuotas ir be proto mylimas Monikos Verenienės ir jos vyro sūnelis Nojus į šį pasaulį atkeliavo su didžiuliais iššūkiais. Gimęs vos 31 savaitės ir svėręs apie pusantro kilogramo mažylis iškart buvo užkluptas ne vienos sunkios būklės, todėl pirmus keturis mėnesius su mama praleido ligoninėje.
Nojukas su šeima
Nojukas su šeima / Asmeninio archyvo nuotr.

„Gimdymo dieną aš pradėjau nejausti judesių, tad vakare išvykome į ligoninę. Tuo metu buvo pandemijos laikotarpis, todėl vyro neleido kartu. Visą naktį buvau stebima, tačiau judesių nejaučiau. Gydytojai pasakė, kad reikėtų arba brandinti plaučius ir kitą dieną gimdyti, arba gimdyti jau dabar. Aš pasakiau, kad kaip jie pasakys, taip ir darysime, nes galvojau tik apie tai, kas sūnui būtų geriausia – buvo rizika, kad jis gali mirti. Man buvo atliktas Cezario pjūvis – Nojus gimimo metu svėrė apie 1560 g, neišnešiotas.

Asmeninio archyvo nuotr./Nojukas
Asmeninio archyvo nuotr./Nojukas

Po gimimo jam buvo nustatyta neaiški infekcija, vėliau pradėjo kraujuoti smegenys, prasidėjo meningitas, sepsis, po kurio laiko ir hidrocefalija, tad prireikė operacijos... Viena liga sekė kitą, tad vienu metu situacija jau buvo tokia bloga, kad gydytojai pasakė, kad jeigu mažylis išgyvens, turės visišką negalią – tiek protinę, tiek fizinę, tačiau šansų, jog jis išgyventų, yra labai nedaug“, – prisimena Monika.

Medikai siūlė atsisveikinti

Moteris sako, kad gydytojai siūlė atsisveikinti su sūnumi, kadangi būklė buvo labai prasta. „Ėjome su juo atsisveikinti, tačiau įvyko stebuklas – sūnus pradėjo atsigauti. Man buvo labai sunku – miegodavau vos po kelias valandas, kadangi deguonis jo kraujyje labai šokinėjo, o aš turėjau reguliuot saturaciją.

Asmeninio archyvo nuotr./Monika su sūneliu
Asmeninio archyvo nuotr./Monika su sūneliu

Pradėjau kone klejoti, ir mane pačią užpuolė visokiausios ligos. Iš viso ligoninėje mes praleidome apie 4 mėnesius, sūnus patyrė ne vieną operaciją. Jis vėliau nei kiti ankstukai pradėjo kvėpuoti, valgyti iš buteliuko, todėl iš pradžių visiems atrodė, kad sūnus nejudės, kad yra paralyžiuotas“, – prisimena Monika.

Asmeninio archyvo nuotr./Nojukas su mama Monika
Asmeninio archyvo nuotr./Nojukas su mama Monika

Ji sako, kad šiandien jau dvejus metus be perstojo dirba su mažyliu: lanko kineziterapiją, ergoterapiją, masažus, baseiną, dirba su logopedu. Šalia ne vienos būklės Nojui nustatytas ir Soto sindromas. Sindromas buvo diagnozuotas labai anksti. „Esame labai dėkingi Santaros klinikų gydytojams už išgelbėtą sūnaus gyvybę bei ankstyvą diagnostiką, nes tai leidžia greičiau pradėti gydymą ir pasiekti geresnių rezultatų“, – sako mama.

Asmeninio archyvo nuotr./Irmantas su sūneliu
Asmeninio archyvo nuotr./Irmantas su sūneliu

Ji priduria, kad šiandien sūnaus pasiekimai yra tokie, kad jis gali pasėdėti remdamasis rankomis, gali pašliaužti, gerai sėdi su atrama, nulaiko galvą. „Labai ilgai užtruko, kol jis pradėjo nulaikyti galvą savarankiškai, o ir iki 1,2 mėnesių jis maitinosi tik gulėdamas viena poza, ant šono. Pats dar nevalgo, bet jau bando paimti šaukštą. Maitinimo procesas šiuo metu užtrunka labai ilgai – apie valandą, tad bendrai sudėjus tai gali būti ir keturios valandos per dieną. Sūnelis tikrai gudrus, protauja, domisi viskuo, žiūri knygutes, paima mano ranką ir bando parodyti, ką turėčiau padaryti. Tiesa, dar nešneka, tačiau tai susiję ir su žemu tonusu“, – sako Monika ir priduria, kad šį rudenį žada keliauti į kliniką Lenkijoje.

Labiausiai padeda tikėjimas

„Mūsų laukia sunki ir ilga kova, kadangi Nojus nei ropoja, nei vaikšto. Žinau, kad iki 3 metų labai svarbu dėti visas pastangas, nes smegenys labai aktyviai vystosi ir tie pasiekimai yra didžiausi. Po to, prasideda kitas etapas – iki 7 metų. Tad mūsų tikslas pastatyti ant kojų sūnų iki to laiko“, – kalbėjo mama.

Ji pasidalino ir tuo, kad Soto sindromas gali įvairiai ir labai skirtingai paveikti vaiko gebėjimus, judėjimą, valgymą, ypač vaikystėje, vis tik su šiuo sindromu suaugę žmonės gyvena normalų gyvenimą ir integruojasi į visuomenę, mokosi. Yra tik viena sąlyga – tam, kad viską, kas kitiems savaime suprantama, galėtume pasiekti, turime labai labai daug dirbti.

Asmeninio archyvo nuotr./Nojukas
Asmeninio archyvo nuotr./Nojukas

„Pasak gydytojų, progresas yra tikrai didelis, todėl jų rekomendacijos yra kuo daugiau dirbti ir dėti pastangas. Tačiau tam tikrai reikia labai daug lėšų. Mano vyro tėtis mirė tądien, kai aš pagimdžiau Nojų, o mama dar anksčiau. Palikimą, kurį gavome, skyrėme būtent Nojaus sveikatai, tobulėjimui, tačiau išlaidos yra didžiulės, ką gali patvirtinti bet kurie tėvai, kurie turi vaikų su negalia“, – sako Monika ir prideda, kad šiuo metu ji dirbti negalinti, tačiau ateityje planuoja sugrįžti.

Labiausiai susidoroti su kilusiais jausmais ir pasikeitusiu gyvenimu Monikai ir jos vyrui padėjo tikėjimas Dievą. „Esmė – viskas yra Dievo valioje ir tai, kad nutinka – gero ar blogo, tai Dievo valia. Mes manome, kad daug ką galime pakeisti, tačiau tai nėra tiesa. Toks tikėjimas man padėjo labiausiai išlaikyti stiprybę“, – sakė Monika

Padėti Nojui galite:

Gavėjas: Nojuko labdaros ir paramos fondas

Į.k. 306720239

Banko sąsk. LT924010051005925052, Luminor bankas

Mokėjimo paskirtis: parama Nojukui

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau