Visi sutrikimai turi tą pačią pradžią
„Jeigu visus žmogiškuosius skundus reikėtų sudėti į vieną žodį, tas žodis būtų „įtampa“.
Jei žvelgtume kiek plačiau, pamatytume, jog bet kuris holistinės terapijos metodas naudoja fiksacijos sampratą. Fiksacija terapiniame kontekste reiškia funkcinį apribojimą, tam tikrą susitraukimo tašką, kuris tiesiogiai arba netiesiogiai dirgina nervų sistemą. Žmogui tai jaučiasi kaip įtampa, kuri gali būti patiriama labai įvairiai: kūno skausmais, tirpimais, maudimais, gėlimais, besireiškiančiais visame kūne arba tam tikroje jo vietoje“, – pranešime žiniasklaidai pasakojo R. Skrabutėnas.
Pasak specialistės, ne tik bet kokio skausmo, bet ir bet kokio sutrikimo pirminė priežastis yra įtampa. Visiems žinomos sprando, galvos ar pečių juostos įtampos, pereinančios į skausmą. Tačiau netgi refliuksas yra diafragmos įtampos pasekmė.
„Kai diagnozuojamas sutrikimas, pavyzdžiui, suriebėjusios kepenys, tai rodo, kad kepenys ilgai buvo įtampoje, vyko per mažai judesio vidaus organų sistemoje. Taigi, dar prieš ligą atsirado fiksacija, kuri neleido vykti judesiui. Natūralaus judėjimo apribojimas kaip tik ir patiriamas kaip negalavimas. Nusiskundimai tradicinėje medicinoje iki tam tikro lygio net nefiksuojami kaip liga. Tokios funkcinės įtampos neparodys nei kraujo tyrimas, nei rentgenas, nei ultragarsas ar kompiuterinė tomografija. Gydytojų išvada paprastai būna, jog viskas gerai. Tuomet žmogus tam kartui nurimsta – ligos nėra, na, bet sveikatos – irgi nelabai“, – svarstė pašnekovė.
Kai diagnozuojamas sutrikimas, pavyzdžiui, suriebėjusios kepenys, tai rodo, kad kepenys ilgai buvo įtampoje, vyko per mažai judesio vidaus organų sistemoje.
Įtampa turi labai daug skirtingų išraiškos formų. Struktūrinę, t. y. fizinio kūno, įtampą galime pačiupinėti rankomis, bet jeigu įtampa glūdi giliau, ji tampa savotišku šarvu. Biodinaminėje kūno terapijoje šarvas suvokiamas kaip įtampa, liečianti ne tik fizinį, bet ir emocinį žmogaus lygmenį.
Emocinės ir fizinės įtampos atskirti neįmanoma
Su funkcinėmis įtampomis dirba funkcinės medicinos specialistai – osteopatai ir taikomosios kineziologijos specialistai. Pradėjusi studijuoti funkcinę mediciną, R. Skrabutėnas teigė supratusi, jog visos kūno sistemos veikia išvien ir, norint padėti žmogui, tai būtina suprasti. Tiek osteopatija, tiek kūno psichoterapija negydo simptomo, bet padeda sveikti visam žmogui.
„Kūnas be psichikos ir psichika be kūno neegzistuoja, kaip ir neįmanoma atskirti emocinės ir fizinės įtampos. Pavyzdžiui, mes visi dabar sėdime daug ilgiau negu buvo numatyta evoliuciškai. Kūnas, kuris nespėja prisitaikyti prie naujų sąlygų, nuo ilgo sėdėjimo patiria stresą – per mažai išraiškos, per mažai apkrovos raumenims, sąnariams, per mažai judinama fascija ir po kurio laiko prasideda skausmai. Vėliau gali prasidėti ir nerimas, nes nervų sistema jaučiasi kaip į narvą uždarytas žvėrelis. Tačiau, kol neprasideda problemos, mes išmokome šio streso negirdėti.
Tiek osteopatija, tiek kūno psichoterapija negydo simptomo, bet padeda sveikti visam žmogui.
Tas pats principas veikia ir psichoemociniame lauke. Ten gyvena lygiai tos pačios įtampos, turinčios begalę vardų. Pagrindinės jų – tai baimė, nerimas, pyktis, liūdesys ir netgi džiaugsmas, kai jis perteklinis. Mes visi savyje turime silpnesnius ar stipresnius įtampos taškus, kurie dažnai yra dar ir nematomi, nes fiksacijomis mumyse pasireiškia ir trauminės patirtys. Kas nutinka, kai išsigąstame? Ogi įsitempiame.
Kartu nuo patirto streso įsitempia ir kūnas. Gerai, jei po patirto streso turime ar susikuriame mylinčią aplinką ir galime jį „iškvėpti“. Tačiau kartais šias fiksacijas sukūręs skausmas, ypač jeigu jis susijęs su ankstyvos vaikystės įvykiais, gali būti labai giliai paslėptas nuo mūsų pačių ir sunkiai prieinamas“, – dėstė pašnekovė.
Kuo skiriasi turėti kūną ir būti kūnu?
Pasak jos, viešojoje erdvėje galima rasti labai daug patarimų, kaip susidraugauti su savo kūnu, kaip padėti sau jaustis geriau – kaip įsikūnyti, vaikščioti basomis, kaip masažuoti, valgyti sveiką maistą, kaip save mylėti, žiūrint į veidrodį sakyti afirmacijas ir pan. Tai geri patarimai, bet jie kuria tik išorinę motyvaciją. Vidinė motyvacija atsiranda, kai žmogui iš tiesų pradeda rūpėti, kas vyksta jo viduje.
„Dažnai į kūną žiūrime kaip į objektą, kaip į mašiną, kurią reikia pravalyti ir sutepti, nunešti į sporto klubą, pas gydytoją, pas kineziterapeutą. Nešame kūną, kad jį pagydytų. Tačiau santykis su kūnu prasideda tik tuomet, kai mes suvokiame, kad aš esu tas kūnas. Kad tai vyksta ne su kūnu, o su manimi. Tik tuomet, kai aš save suvoksiu kaip kūną, iš tiesų atrasiu kūno resursus. Tačiau kodėl dažnai nejaučiame savęs per kūną ar nepakankamai jaučiame?
Tik tuomet, kai aš save suvoksiu kaip kūną, iš tiesų atrasiu kūno resursus.
Tai, kiek mes esame savo kūne, priklauso nuo mūsų trauminių patirčių. Kuo daugiau patyrėme atšiaurumo savo atžvilgiu, tuo daugiau suformavome gynybinio mechanizmo – šarvo, tuo daugiau viduje įtampos. Taigi, galime būti protingi, išsilavinę, išoriškai sėkmingi, bet tuo pačiu valdomi savo traumos. Ir tai atsispindi kasdienybėje. Persidirbimas, nuolatinis skubėjimas, niekada nesiliaujančios mintys – tai nuolatinis bandymas padėti sau nurimti. Bet tai bandymas. Tikroji pagalba sau yra nebijoti iš tiesų pažvelgti į save. Didelis darbas yra išmokti žvelgti į save su atjauta, atviru, nevertinančiu, nekritikuojančiu vidiniu žvilgsniu“, – svarstė specialistė.
Kita vertus, ji ragina nepamiršti, kad visgi kiekvieną dieną mes darome dėl savęs geriausia, ką galime padaryti. Ir net jei turime ligą, mūsų kūnas daro geriausia, ką tuo metu gali. Todėl kartais verta sustoti ir suvokti, kad nesame problemos, kurias reikia ištaisyti, visa mūsų vidinė dinamika, kad ir kokia ji būtų, nori gyventi būtent šį gyvenimą.
Specialistės patarimai, nuo ko pradėti
Norintiems pradėti kurti santykį su savo kūnu, R. Skrabutėnas pataria pradėti nuo paprasto ir nuoširdaus klausimo sau, ką aš jaučiu. Esmė yra ta, jog norint pajausti, kas vyksta mūsų viduje, reikia saugios, geriausia – terapinės, erdvės.
„Jeigu aš nejaučiu kūno, galbūt yra tam priežasčių. Kai labai sunku ir baisu suprasti, ką jaučiu, galima sau užduoti kitą klausimą – o ką aš pastebiu? Kūnas sunkus ar lengvas, minkštas ar kietas, vėsus ar šiltas? Ką jaučiu, kai ant kūno uždėta ranka? Taip po truputį įsigalinus jau galima pereiti prie jausmų – galbūt jaučiu savyje skubėjimą, o galbūt nerimą ar baimę? Kurioje kūno vietoje šie jausmai pasireiškia? Galbūt diafragma suspausta ir mano kvėpavimas – paviršinis? O kaip kūnas jaučiasi, kai aš, pavyzdžiui, sportuoju? Užuot klausius ko nors per ausines, sportuojant daug naudingiau klausytis savęs, pastebėti, išjausti judesį“, – patarė pašnekovė.
Dar vienas specialistės patarimas – atkreipti dėmesį į savo kvėpavimą. Yra labai daug technikų, metodikų, kurios moko, kaip kvėpuoti streso metu, pavyzdžiui, iškvėpti ilgiau negu įkvėpti, iškvėpti pro burną. Tačiau jos patirtis rodo, kad kartais paprastas kvėpavimo stebėjimas gali būti netgi veiksmingesnis už šias metodikas. Be to, kvėpavimo stebėjimas labai gerina kūno reflektavimo įgūdį.
Norintiems pradėti kurti santykį su savo kūnu, R. Skrabutėnas pataria pradėti nuo paprasto ir nuoširdaus klausimo sau, ką aš jaučiu.
„Kvėpavimo technikos dažnai skirtos, kai jau atsiduriame stresinėje situacijoje, bet profilaktiškai yra labai naudinga tiesiog stebėti kvėpavimą. Tai mus sugrąžina į kūną, padeda nuraminti mintis, atsipalaiduoti. Tiesiog stebėkite, kaip kvėpavimas sklinda jūsų kūnu, kaip pats kūnas sugeba įkvėpti ir iškvėpti. Pastebėkite, ar kilnojasi pilvas, ar išsiplečia šonkauliai. Gal kvėpavimas dominuoja tik krūtinėje, o gal jis nuvilnija iki pat dubens. Kai apsiprasite su kvėpavimo stebėjimu, atkreipkite dėmesį į savo širdį. Ar galite ją pajausti? Jeigu ne – ką jaučiate krūtinės srityje? Tiesiog įvardykite, ką pastebite. Kartais būna atsakymas, kad nieko, bet tai irgi gera pradžia. Savęs stebėjimo įgūdžiai lavėja, kai mes juos laviname“, – teigė specialistė.
Lietuvoje atsiras nauja kūno terapijos kryptis
Šiandien vis daugiau mokslinių studijų patvirtina faktą, jog trauma „užrakinama“ kūne, vadinasi, trauminių patirčių neįmanoma išspręsti nedirbant su kūnu. Šiam tikslui į pagalbą ateina kūno psichoterapijos metodai. R. Skrabutėnas į kūno psichoterapiją gilinasi apie septynerius metus, prieš trejus metus ji su vyru įkūrė Integratyvios kūno terapijos akademiją (IKTA).
„Pirmiausia iš Vokietijos „atvežėme“ biodinaminės kūno psichoterapijos studijas. Po metų sekė klasikinės osteopatijos mokymai. Šios abi kryptis ne tik man, bet ir visiems studijuojantiems atvėrė išties dideles gydymo galimybes. Kūno psichoterapijoje, šalia verbalinės terapijos, yra ir fizinis kontaktas. Tai nutinka ne iš karto ir ne su visais klientais. Pirmiausia yra sukuriama saugi, pasitikėjimu persmelkta erdvė, kad būtų įmanoma keliauti į kūno impulsus ir juos sekti.
Kvėpavimo stebėjimas labai gerina kūno reflektavimo įgūdį.
Ši terapija reikalauja didelio jautrumo, terapinės patirties ir asmeninės brandos. Turi suvokti savo atsakomybę, nes pacientas gali nukeliauti į labai ankstyvą patirtį, gal net į prenatalinį laikotarpį. Kaip terapeutas, turi būti šimtu procentų tikras, jog gebėsi likti santykyje, giliame susiliejime, empatijoje. Tai vadinama mylinčiu buvimu ir tai vienintelis garantas saugiai terapijai. Jei pas mane ateina žmogus ir matau gilų sužeistumą, aš matuojuosi, ar sugebėsiu išlikti šiame besąlygiškame priėmime“, – atviravo pašnekovė.
Pasak jos, į kūno psichoterapiją dažniausiai ateina žmonės, jau turintys nemenką terapinę patirtį, daug ką išbandę, išdrąsėję, ieškantys savipagalbos toliau. Taip pat ir mokytis biodinaminės kūno psichoterapijos ar osteopatijos ateina žmonės, jau dirbantys panašiose srityse, – kineziterapeutai, masažo ar kiti kūno specialistai, psichoterapeutai, kurie supranta kūno įjungimo į terapiją reikšmę. Kita vertus, šie mokslai tinka ir neturintiems panašios profesinės patirties, bet norintiems įgauti žinių.
Nuo rugsėjo duris atversiančiame naujame Integratyvios terapijos centre (ITC ) startuos dar vieni nauji ir ypatingi mokymai. Tai orgodinaminės kūno psichoterapijos studijos.
„Šalia psichodinaminio tyrinėjimo, jose prisidės transpersonalinis aspektas. Kitaip tariant, šalia kūniško ir psichoemocinio aspekto prisidės intuityvus ir dvasinis savęs tyrinėjimas. Šios studijos skirtos terapinės, socialinės, meno, verslo krypties specialistams bei visiems giliau savimi besidomintiems žmonėms. Jos gali tapti paramos bei įkvėpimo lauku išgyvenantiems stiprius pokyčius ir ieškantiems naujos krypties bei prasmingumo“, – teigė R. Skrabutėnas.
