– Po to, kai Pekine buvo parodytas spektaklis „Katedra“, savo „Facebooko“ paskyroje rašėte, kad žiūrovų akyse matėte ašaras. Ar tai reiškia, kad kinai supranta Oskarą Koršunovą ir Justiną Marcinkevičių?
– Tiek O.Koršunovą, tiek J.Marcinkevičių kinai supranta kitaip nei mes, nes neišmano Lietuvos istorijos. Bet tai kūrinys, kuris sieloje užgauna tam tikras stygas. Kiekvienas galime prisiminti „Katedrą“, mūsų visų reakcijas ir tuomet įsivaizduoti, kad kinai tai mato truputėlį kitaip, bet tai natūralu. Visgi bendražmogiškus dalykus ir kinai, ir lietuviai supranta panašiai.
– Ar kinai supranta lietuvius?
– Dėl to esu maloniai nustebusi. Šiais metais Kinijoje daug lietuviškų spektaklių, iš viso bus net 17. Tai ir vaikiški, ir suaugusiųjų, ir šokio spektakliai, rodomi ne po vieną kartą. Galiu pasakyti, kad kinai tuo labai domisi, jie tikrai stengiasi suprasti, ir manau, kad padaro savo išvadas. O.Koršunovas pasakojo apie savo pokalbį su viena kritike, gerai išmanančia rusų literatūrą. Po spektaklio „Katedra“ ji teigė radusi daug analogijų su Fiodoro Dostojevskio kūryba. Manau, kad tai geri kūriniai ir nors kiekviena tauta juos supranta kitaip, visuomet randa sau ką nors įdomaus.
– Žvelgiant dar plačiau, kaip mes vieni kitus suprantame?
– Manau, kad mes turime išmokti vieni kitus matyti, suprasti ir girdėti, nes yra daug skirtingų kultūrinių ženklų ir gali kilti keistų situacijų, jeigu juos neteisingai perskaitysime. Reikia pagalvoti, kodėl vienas ar kitas dalykas kinui yra svarbus. Tai apima ir paprastus dalykus. Pavyzdžiui, pirmose kelionėse man būdavo keista, kad kinai, įeidami į liftą, neišleidžia iš jo išeinančiųjų. Paskui supratau, kad tiesiog nereikia žiopsoti. Kinų yra daug, jie gyvena truputėlį kitaip – vyksta tarsi kova už būvį. Tam, kad būtų pirmas, kinui reikia nugalėti gerokai daugiau nei mums. Stengiamasi būti geriausiu savo srityje.
– Ar jie dėl to savanaudiški?
– Ne, nemanau, kad jie savanaudiški. Gal tiesiog labiau susikoncentravę į pastangas būti pirmi. Jie turi būti geriausi, nes kitaip nepateks į universitetą, nebus pastebėti. O ir tų geriausiųjų yra nemažai. Jei daug moksleivių surenka panašius rezultatus, vietų į universitetą vis vien yra tik tiek, kiek yra. Ir kai kurie, gavę panašius rezultatus, lieka užribyje arba turi ieškoti vietų užsienio universitetuose.
– Ar jus tokie dalykai nustebino?
– Per tam tikrą laiką aš tiesiog supratau, kodėl kai kurie dalykai yra kitokie nei pas mus. Mes turime daug erdvės, o bendraudami tarpusavyje gerbiame privačią erdvę. Kinai tai supranta kitaip, nes jie visą laiką yra minioje. Jų erdvės pojūtis ir atstumas nuo žmogaus iki žmogaus – gerokai trumpesnis nei mūsų. Bet suprantama, kodėl taip yra.
– Verslininkai, bandantys užmegzti ryšius su Kinija kartais sako, kad štai Europoje dirbti ir bendrauti el. paštu yra nieko keisto, o kinams yra svarbus asmeninis ryšys ir derėtis reikia akis į akį.
– Tai tiesa, bet manau, kad tai būdinga ne tik Kinijai, bet visoms Azijos kultūroms. Jos labai vertina asmeninius santykius. Tam, kad tavimi būtų patikėta, su tų šalių žmonėmis reikia bendrauti, draugauti, pietauti (maisto kultūra yra labai svarbi). Pasitikėjimą reikia įgauti ir kuo daugiau jie apie tave žino ir išmano, tuo labiau pasitiki. Kinai turi daugiau žinoti ir apie tavo šalį, tad jei kalbama apie verslo plėtrą, labai svarbus instrumentas yra kultūrinė diplomatija. Kuo daugiau žinoma apie valstybės kultūrą, švietimą ar inovacijas, tuo ji atrodo patikimesnė. Taip yra ir su turizmu – kuo daugiau žmonių atvažiuoja, tuo daugiau apie tai papasakojama kitiems. Kinai turi labai galingus socialinius tinklus, kurie paskleidžia informaciją milijonams žmonių akimirksniu. Tai yra didelė jėga, tad mes prašome verslininkų ir asmenų iš lietuvių bendruomenės kuo labiau skleisti informaciją apie Lietuvą, dalintis nuotraukomis ir pan.
– Ar kinai greitai susižavi naujais dalykais? Ar atvažiavę į Lietuvą turistai lieka patenkinti ir dalinasi įspūdžiais, o gal juos sunku nustebinti?
– Kinai yra labai smalsūs – jie ragauja, bando, domisi. Ir tuo labai dalijasi. Kartais jie net per spektaklius nuolat fotografuoja ir dalinasi tomis nuotraukomis su draugais savo socialiniame tinkle „V-Chat“, o tai kiek trikdo mūsų atlikėjus. Žinoma, kai kuriuose spektakliuose to daryti negalima ir jie yra perspėjami. Spektaklis „Katedra“ buvo rodomas festivalyje ir fotografuoti galima buvo tik pradžioje. Tačiau man teko būti koncertuose, kuriuose pasirodė operų atlikėjai, tačiau per fotografuojančių rankų mišką buvo sunku ką nors pamatyti. Kinai pripratę prie mobiliųjų telefonų daug labiau nei mūsų jaunimas. Su telefonais jie beveik nesiskiria, tad nieko keisto matyti žmones, kurie eidami rašo žinutes ar bendrauja socialiniuose tinkluose.
– Anksčiau, dar prieš Kinijos vicepremjero vizitą Vilniuje kalbėta, ką kinai žino apie Lietuvą. Jiems ji atrodė tolimas kraštas, tačiau buvo žinomas krepšinis ir Jonas Kazlauskas. Ar dabar Lietuvą kinai pažįsta geriau nei prieš keletą metų?
– Negaliu pasakyti, kad daug žinomesnė, bet mūsų šiųmetinė kultūrinė invazija bus labai prie to prisidėjusi. Kai žmonės pamato spektaklį, parodą, jie susižavi ir pradeda ieškoti iš kur tai. Mes ketiname pasitelkti socialinius tinklus ir pradėti turizmo reklamą, taip pristatyti Lietuvą. O A. Sabonis ir J. Kazlauskas buvo atvykę į arenos atidarymą. Prie J. Kazlausko, vos jam išlipus iš lėktuvo, žmonės bėgo ir prašė autografų. Jis yra labai žinomas, juk Kinijoje praleido net 7 sezonus. Kartą mes dalyvavome labdaros mugėje, ten pardavinėjome gintarus ir kinai, pamatę Lietuvos vardą, sakė: „Lietuva – krepšinis.“ Dėl jo mes esame labai žinomi, taip pat ir dėl gintaro, o dabar galbūt būsime žinomi ir dėl teatro.
– Ar tai lėmė ir Kinijos vicepremjero vizitas į Baltijos valstybes? Ar nuo tada verslo reikalai su Kinija pajudėjo?
– Manau, kad tai buvo svarbu. Vėliau buvo nemažai delegacijų, atvažiavę provincijų vicegubernatoriai, viceministrai. Visai neseniai – Šendženo miesto delegacija, nes šis miestas nori susidraugauti su Vilniumi. Manau, kad tai ženklas, jog Lietuva – draugiška valstybė, be to, šiemet sukanka 25 metai, kai puoselėjame diplomatinius santykius su Kinija. Aš matau aiškų susidomėjimą įvairiomis sritimis.
Štai Lietuvos ligoninės dalyvauja projekte „16+1“, jo metu buvo skaityti pranešimai kartu su sveikatos apsaugos ministru. Šioje srityje lietuviai, kartu su vengrais ir čekais, buvo aktyviausi. Sričių yra labai daug, mes stengiamės įvairioms Kinijos įmonėms pristatyti mūsų mokslinį ir techninį potencialą, universitetus, paslaugas. Šiais metais taip pat pirmą kartą dalyvavome mugėje Pekine, kuri orientuota į mokslinį potencialą, skirtą paslaugoms. Joje pristatėme gyvybės mokslus, lazerius ir tai, ką turime.
– Pastarieji metai pasižymi intensyviu bendravimu su Kinija – premjero, vicepremjero, ministrų ir kitų atsakingų pareigūnų vizitai. Ar tik mes taip gręžiamės į Kiniją, ar ir visas pasaulis?
– Manau, kad nemažai įtakos turėjo atsiradęs „16+1“ formatas, kurį pasiūlė patys kinai. Jie matė, kad Centrinė ir Rytų Europa jiems dar nepažįstama žemė, su ja santykių būta nedaug. Pavyzdžiui, Skandinavijos valstybės, Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija ir kitos šalys su Kinija bendradarbiauja jau seniai. Kalbant apie mūsų regioną, labiausiai pažengę yra vengrai, čekai ir lenkai. Mes, mažesnės valstybės, dar tik bandome pasivyti kitas šalis, bandome įrodyti, kad esame įdomūs. Ir kinams tikrai įdomu, jie pasižiūri į tai, ką mes turime ir klausia, kodėl dar tiek mažai apie mus žino.
– Kas tuomet jiems atsakoma?
– Sakome, kad kurį laiką koncentravomės į savo kaimynus, bandėme susikurti santykius su Europos Sąjungos valstybėmis. Na, o dabar yra laikas, kai siekiame tolimesnių rinkų ir kai patikėjome, kad galime jas užkariauti, kad galime kai ką pasiūlyti didesnėms valstybėms.
– Užkariauti Kinijos rinką? Būtų labai gerai, jei pavyktų užkariauti bent kurią nors Kinijos provinciją.
– Tai mes ir darome – bandome koncentruotis į kelias provincijas, nes žinome, kad tokios didelės Kinijos neįmanoma apimti. Bet štai viena iš provincijų, su kuria senokai dirbame, miestui prašo partnerio. Tai labai sudėtinga – tame mieste gyvena 12 mln. gyventojų, tad kokį Lietuvos miestą galima pasiūlyti į partnerius? Tačiau kinai supranta, kad mes esame natūraliai mažesni ir jiems kažko panašaus pasiūlyti negalime.
– Kaip sekasi mūsų pienininkams?
– Liepos 8 d. buvau įmones registruojančiame departamente ir sužinojau, kad per 20 darbo dienų bus paskelbtas mūsų įmonių registracijos sąrašas. Užregistruotos įmonės jau galės vežti mūsų produkciją į Kiniją. Tikimės, kad viskas prasidės jau rugpjūčio pradžioje ir ten galėsime išvežti bent dalį savo produkcijos. Žinoma, dar reikės įtikinti kinus, kad mūsų produkciją būtina pirkti. Ten yra nemažai jau senokai dirbančių žaidėjų, bet rinka tokia didelė, kad vietos turėtų pakakti visiems.
– Susidaro įspūdis, kad su Kinija turime labai daug sąsajų. Ar tai yra momentinis dalykas, ar panašūs dalykai suplanuoti ir kitiems, dar tolimesniems metams?
– Mes nesiruošiame sustoti, nes manome, kad tai yra graži pradžia. Galiu pasakyti, kad šiais metais į kinų kalbą išverstos ir pirmosios lietuviškos knygutės vaikams, parašytos Kęstučio Kasparavičiaus. Jos buvo pristatytos Pekino knygų mugėje. Ten pristatomos ir lietuviškų valgių receptų knygos. Planuojame surengti ir pristatyti fotografijų parodą ir kt. Be to, trijuose Kinijos universitetuose dėstoma lietuvių kalba, o viename pradedamos lietuvių kalbos magistro studijos, bendradarbiaujant su Vilniaus universitetu. Kinai nori parengti specialistus, kurie galėtų vertėjauti, dirbti ir padėti vystytis verslui, ryšiams.
