Už lėšų administravimą atsakingi valdininkai negali paaiškinti, kur plaukia pinigai ir kas matuoja jų efektyvumą, o milijonus leidžiančios institucijos turi gerai palaužyti galvas, kaip „įsisavinti“ tokias sumas.
Jaunimo garantijoms – 2014-2020 m. Lietuvos įgyvendinamai programai, turinčiai užtikrinti, kad nedirbantiems, nesimokantiems ir mokymuose nedalyvaujantiems jaunuoliams nuo 15 iki 29 m. per keturis mėnesius būtų pateiktas kokybiškas darbo, tolesnio mokymosi, praktikos ar stažuotės pasiūlymas, skirta 174,4 mln. eurų.
Iiš jų – apie 70 mln. – valstybės biudžeto, likusios – ES lėšos.
Už lėšų administravimą atsakingi valdininkai negali paaiškinti, kur plaukia pinigai ir kas matuoja jų efektyvumą, o milijonus leidžiančios institucijos turi gerai palaužyti galvas, kaip „įsisavinti“ tokias sumas. Tuo tarpu darbo neturintiems jaunuoliams dažniausiai padedama dovanojamais lankstinukais ir draugiškais patarimais.
Skirta 174,4 mln. eurų
Jaunimo nedarbas gali padaryti neigiamą ilgalaikį poveikį – skurdas iš vienos kartos pereina į kitą, mažėja motyvacija kurti šeimą, taip skatinamos neigiamos demografinės tendencijos.
Vasaros sezono metu prie jūros, į Palangą ir Klaipėdą, suplūsta tūkstančiai poilsiautojų. Tarp jų ir jaunimas, tačiau ilsėtis atvažiuoja ne visi – dalis į pajūrį atvyksta dirbti.
Suradome du jaunuolius – savanorius, gyvenančius Palangoje ir Klaipėdoje, kurie norėtų pradėti dirbti arba tęsti mokslus ir nuvykę į Jaunimo darbo centrą sužinoti, kas yra Jaunimo garantijų iniciatyva, užsiregistruoti į Lietuvos darbo biržą ir per keturis mėnesius gauti konkrečių studijų, darbo, stažuotės ar praktikos pasiūlymų.
20-metis Vaidas aktyviai dalyvauja visuomeninėje, savanoriškoje veikloje ir turi darbą, tačiau žurnalistinio eksperimento metu jis – niekur nedirbantis ir nesimokantis, neaktyvus, motyvaciją praradęs jaunuolis.
Tokių jaunuolių 2013 m. Lietuvoje buvo apie 83 tūkst. (13,2 proc. šalies jaunimo) ir šiuo metu tai yra viena didžiausių problemų, su kuriomis susiduria Europos Sąjunga.
30,1 proc. bedarbių iki 25 metų amžiaus Europos Sąjungoje nedirba jau daugiau kaip dvylika mėnesių. Pagal Lietuvos statistikos departamentą, 2013 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 630 tūkst. jaunuolių (21 prc. gyventojų). Vis daugiau jų aktyviai neieško darbo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Užimtumo lygis Lietuvoje – mažiausias Baltijos valstybėse
Neaktyvus jaunas žmogus yra ne tik potencialus nuolatinis bedarbis, bet ir našta valstybei. Remiantis tyrimais, jaunimo nedarbas gali padaryti neigiamą ilgalaikį poveikį – skurdas iš vienos kartos pereina į kitą, mažėja motyvacija kurti šeimą, taip skatinamos neigiamos demografinės tendencijos.
Pagalba – skrajutės ir draugiški patarimai
Lietuvoje Jaunimo garantijų iniciatyvai septyneriems metams numatoma skirti virš 174,4 mln. eurų, iš jų – apie 104,7 milijonai – ES biudžeto lėšos.
„Neįsivaizduoju, ką daryčiau, jeigu būčiau nemotyvuoto jauno žmogaus vietoje“, – sako septyniolikmetė klaipėdietė Laura, taip pat kaip ir Vaidas, aktyviai veikianti visuomeninėje veikloje.
Žurnalistinio eksperimento metu Laura norėtų „mesti“ vienuoliktą klasę mokykloje ir pradėti dirbti, todėl nusprendė apsilankyti Klaipėdos jaunimo darbo centre ir išklausyti pasiūlymus, ką ji gyvenime gali veikti toliau.
Pasak Lauros, informacijos gavo pakankamai, tačiau ar jaunam žmogui, tebeieškančiam savęs ir negalinčiam įsitvirtinti darbo rinkoje, reikalingi lankstinukai ir informacinės skrajutės?
Vaidas teigia, kad ir jis tikėjosi sulaukti konkrečių pasiūlymų, tačiau, kaip sako pats, jų negavo. Be tos pačios informacijos kaip ir Darbo biržoje, Vaidas pasakoja, kad sulaukė tik nuorodų, kur galima daugiau sužinoti apie Jaunimo garantijas, programą, turinčią užtikrinti, kad visiems nedirbantiems, nesimokantiems ir stažuotėje nedalyvaujantiems jaunuoliams nuo 15 iki 29 m. per keturis mėnesius nuo darbo netekimo ar išėjus iš formaliojo švietimo sistemos būtų pateiktas kokybiškas darbo, tolesnio mokymosi, praktikos ar stažuotės pasiūlymas.
Lietuvoje Jaunimo garantijų iniciatyvai septyneriems metams numatoma skirti virš 174,4 mln. eurų, iš jų – apie 104,7 milijonai – ES biudžeto lėšos.
Taigi Jaunimo darbo centrai – institucijos, įgyvendinančios Jaunimo garantijas iš mokesčių mokėtojų lėšų, vietoj to, kad pačios teiktų informaciją bei konkrečią pagalbą, veikia biurokratinio aparato principais, dalija makulatūrą ir siuntinėja jauną, dėl to, matyt, laikomą naiviu, žmogų pirmyn atgal iš vienos institucijos į kitą.
Beje, Klaipėdos jaunimo darbo centro specialistė draugiškai patarė vienuoliktokei mokyklos nemesti. Po eksperimento supratome, kad kol kas Jaunimo garantijų iniciatyva atrodo veiksminga tik dokumentuose – konkrečių pasiūlymų, patarimų ar pagalbos jaunuoliai, baigę formalųjį mokymą, išėję ar atleisti iš darbo, negautų.
Europa išsigando
Lietuvoje didžiausias jaunimo nedarbas buvo 2010 m. Tada jis viršijo 35 proc.
Pokriziniu periodu jaunimo užimtumo ir nedarbo problemos itin išryškėjo, vis tik reikšmingiausių priemonių buvo imtasi 2013 m., kuomet Europos jaunimo nedarbo lygis (24 proc.) tapo du kartus didesnis už bendrąjį.
Balandžio 22 d. Europos Taryba priėmė rekomendaciją, kurioje išdėstomos jaunimo nedarbo pasekmės, problemos sprendimo būdai bei tikslai.
Tuo metu Lietuvoje jaunimo nedarbas jau buvo sumažėjęs (didžiausias jis buvo 2010 m. – 35,1 proc.) dėl sparčiai augančios Lietuvos ekonomikos ir didelių emigracijos mastų.
Tuometis vidurkis (21,9 proc.) buvo mažesnis nei didžiojoje dalyje Europos (didesnis jaunimo nedarbas ne tik Graikijoje ir Ispanijoje (atitinkamai 58,3 proc. ir 55,5 proc.), bet ir Belgijoje (23,7 proc.), Latvijoje (23,2 proc.) ar Švedijoje (23,4 proc.)).
Tačiau Lietuva šiai problemai skyrė pakankamai dėmesio ir tapo viena iš septynių ES šalių, kuriose prasidėjo Jaunimo garantijų iniciatyvos plėtra.
„Problema ta, kad jaunimo nedarbas buvo naujas iššūkis: visi buvo šokiruoti, imta galvoti, kaip tai išspręsti, o konkrečių pasiūlymų nebūta. Visų pirma, reikia pripažinti, jog Jaunimo garantijų iniciatyva stringa ir pačioje Europoje, neskiriamas tas finansavimas, apie kurį buvo šnekėta.
Matyt norint išspręsti jaunimo nedarbo klausimą visgi didžiausią pinigų sumą reiktų skirti švietimo reformai, o visi kiti dalykai iš esmės yra gaisro gesinimas. Jei mes norime ateityje neturėti jaunų bedarbių, mums reikia peržiūrėti, kaip ruošiami jauni specialistai, pradėti reikia nuo mokyklų“, – situaciją komentavo parlamentaras Juras Požela.
Nors į Jaunimo garantijas minimaliai įtraukta ir Švietimo ir mokslo ministerija, tačiau jos veiklos apsiriboja profesinio mokymo įstatymo tobulinimu ir užduotimi geresnėms praktikos sąlygoms sudaryti.
Iš Lietuvos statistikos matoma, jog neaktyvumas ir motyvacijos stoka kyla ne baigus formalųjį ugdymą, o žymiai anksčiau. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste moksleivių, neužsiimančių nei viena veikla, yra 34,5 proc. Studentų – netgi 52,6 proc. Vien Jaunimo garantijų nepakanka, siekiant didinti jaunimo užimtumą.
Biurokratinės iniciatyvosJaunimo reikalų departamentas, atsakingas už jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų įtraukimą į Jaunimo garantijų įgyvendinimą nuo 2015 m., partnerių paieška susirūpino tik besibaigiant 2014-iesiems, lapkričio viduryje.
Ieškodami atsakingų už Jaunimo garantijų įgyvendinimą institucijų radome 2014m. sausio 14 d. Jaunimo garantijų iniciatyvos įgyvendinimo bendradarbiavimo memorandumą, kurį pasirašė 15 institucijų: Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo, Žemės ūkio, Ūkio ministerijos ir kitos.
Memorandumą pasirašęs Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentas prisipažįsta, kad ne visi memorandumo punktai šiuo metu yra įgyvendinami. Bendradarbiavimo rezultatų nematyti – beveik visi darbai skirti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai.
Didžiąją dalį Jaunimo garantijų iniciatyvos įgyvendinimo priemonių vykdo Lietuvos darbo birža. Tačiau iš tikrųjų nemažai Jaunimo garantijų įgyvendinimo priemonių tėra tos pačios, seniai vykdomos programos, įtrauktos į Jaunimo garantijų įgyvendinimo plano priemones, pavyzdžiui, profesinio mokymo programa, jau ne vienerius metus vykdoma Lietuvos darbo biržos, bei projektas „Pasitikėk savimi“, startavęs 2013 m. spalį, dar prieš Jaunimo garantijas.
Ar Darbo birža išties pajėgi sukurti naujas paslaugas, galinčias padėti nemotyvuotam jaunimui?
„Reikia labai aiškiai numatyti, kokias tikslines grupes įtraukti, nebūtinai tik valstybines institucijas, bet ir nevyriausybinį sektorių, nes tai gali padėti užtikrinti didesnį jaunų žmonių pasiekiamumą“, – teigė LiJOT prezidentas Mantas Zakarka.
Jaunimo reikalų departamentas, atsakingas už jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų įtraukimą į Jaunimo garantijų įgyvendinimą nuo 2015 m., partnerių paieška susirūpino tik besibaigiant 2014-iesiems, lapkričio viduryje.
Nevyriausybinės organizacijos sulaukė elektroninio laiško su prierašu „LABAI SKUBU“, kuriame buvo raginamos pildyti ir siųsti partnerių deklaraciją. „Pildykite, net jeigu abejojate, nes persigalvoti galėsite visada“, – taip teigiama laiške. Šis raginimas aiškiai atskleidė chaosą, siaučiantį Jaunimo reikalų departamente, ir nesugebėjimą planuoti laiko bei atlikti darbų.
Po mėnesio, gruodžio 11 dieną, jaunimo organizacijoms buvo dar kartą išsiųstas laiškas „extra skelbiam PARTNERIU ATRANKA del JGI“. Jaunimo reikalų departamentas partnerių atranką pradėjo likus vos kelioms savaitėms iki pradedamo įgyvendinimo.
Geriau vėliau negu niekada? Matyt, kas nors prisiminė, jog prieš švenčiant Naujuosius reikia baigti darbus ir susigriebė. J.Poželos nuomone, bus parodyta, kad daug NVO pasirašė partnerystės sutartį: štai, žiūrėkite, turime palaikymą. Bet nuo to niekas nepasikeis.
Nors projektui iki 2015 m. birželio skirta daugiau nei 1,1 mln. eurų, valandos užsiėmimas vienam žmogui vertinamas tik 0,53 euro.
Juk ir iki šiol NVO į Jaunimo garantijų įgyvendinimą galėjo įsitraukti dalyvaudamos Darbo biržos projekte „Pasitikėk savimi“. Projektas vykdomas nuo 2013 m. spalio (dar prieš prasidedant Jaunimo garantijų įgyvendinimui), jame dalyvavo 40 nevyriausybinių organizacijų.
Kyla klausimas, kokiu būdu jos išrenkamos, kas rūpinasi NVO teikiamų paslaugų, už kurias gaunamas atlygis, kokybe, kas nustato jų kompetencijas teikti minėtąsias paslaugas?
Savanoriaudami ir dalyvaudami pilietinėse iniciatyvose ne tik pamatėme, kaip neatsakingai ir atsainiai, be jokių apmokymų ar revizijos organizacijoms suteikiama galimybė teikti paslaugas, bet ir patys tikrai neturėdami reikiamų kompetencijų gavome pasiūlymų įsitraukti, kurių, žinoma, atsisakėme.
Nors projektui iki 2015 m. birželio skirta daugiau nei 1,1 mln. eurų, valandos užsiėmimas vienam žmogui vertinamas tik 0,53 euro.
Motyvacija – nemokami pietūs
Projektas visai nepadeda įgyti bendravimo gebėjimų ir pasitikėjimo savimi. Pirmajame projekto etape su jais dirba Darbo birža, tačiau matyti, jog rezultatų nepasiekiama ir nepadėtas pamatas. Didžioji dalis dalyvių tik džiaugiasi skanių pietų galimybe, – teigė A.Prašmuntaitė.
Daugiau apie projektą pasitikėk savimi kalbame su vienos Lietuvos teritorinių darbo biržų darbuotoju Mantvydu (vardas pakeistas) ir Aurelija Prašmuntaite iš Vilniaus jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritas stalas“.
„Didžiausias trukdis yra orientavimasis į kiekybinius, o ne į kokybinius rodiklius ir demotyvuojantis Darbo biržos požiūris, – sako Mantvydas. – Kokybės nėra kaip pamatuoti, todėl to padaryti nepavyksta ir sunku nustatyti, ar teikiamos paslaugos veiksmingos. Projektas padeda tiek, kiek pastangų įdeda su jaunimu dirbantys žmonės, dažnai neatsižvelgiantys į Darbo biržos nurodymus ir griežtai apibrėžtus rėmus.“
Paklaustas apie lėšų panaudojimą, Darbo biržos darbuotojas sako: „Lėšos nėra efektyviai panaudojamos (nuo projekto įgyvendinimo pradžios 2013 m. spalio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. panaudota 0,55 mln. eurų – autorių pastaba), jų nereikia tiek, kiek gauta. Tik dabar Birža ieško, kur jas panaudoti. Nuo pat projekto pradžios buvo problemų, jeigu nebuvo aiškiai apskaičiuota, ko ir kiek reikės.“
Paprašytas įvardyti kitas problemas, Mantvydas pripažįsta: „Iš projekto atkrenta nemažai dalyvių – apie 40 proc. Manau, kad Darbo birža yra per griežta struktūra, kad integruotų neformalųjį ugdymą. Tai ir trukdo – pačių struktūrų formalumas bei kiekybinių rodiklių siekis.“
Jam pritaria A.Prašmuntaitė, teigdama, kad tikslai iškelti dideli, o į turinį neatsižvelgiama.
„Programa nebuvo išbaigta, nebuvo apgalvota, ar visi susitikimai tikslingi, reikalingi jauniems žmonėms. Tiems, kurie koordinavo projektą, buvo visiškai nesvarbu, į kokius susitikimus jauni žmonės eina, svarbu, kad jie būtų užimti“, – sako Aurelija, pati vedusi užsiėmimus jauniems bedarbiams.
„Buvo užsukęs ir Seimo narys, tai, manau, bus įvardinta kaip geroji patirtis sujungiant skirtingas distancijas, tačiau iš tiesų tai neturi jokio efekto. Projekto metu vienas jaunuolis nutraukė veiklą – pažįstami jam pasiūlė darbą. Į statistiką jis bus įtrauktas kaip tas, kuriam projektas padėjo įsidarbinti, nors tai prie jo darbo susiradimo tikrai neprisidėjo.
Apskritai, neaišku, kokiu būdu juos įmanoma sudominti, dalyvių motyvacija buvo labai žema. Jiems reikia ne tiek kompetencijų kėlimo, kiek individualaus darbo skatinant savivertę. Projektas visai nepadeda įgyti bendravimo gebėjimų ir pasitikėjimo savimi. Pirmajame projekto etape su jais dirba Darbo birža, tačiau matyti, jog rezultatų nepasiekiama ir nepadėtas pamatas. Didžioji dalis dalyvių tik džiaugiasi skanių pietų galimybe“, – problemomis ir iššūkiais dalijasi A.Prašmuntaitė.
Komentuojančių neatsirado
P.Uksas pripažino, jog Jaunimo reikalų departamente dėl Jaunimo garantijų iki šiol yra daug neaiškumų, visgi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nori, kad Jaunimo reikalų departamentas dalyvautų įgyvendinime, o jiems patiems reikia dar daug ką susidėlioti.
Norėdami išsiaiškinti, kaip yra užtikrinama skaidri partnerių atranka vykdyti Jaunimo reikalų departamento organizuojamoms veikloms, mėginome susisiekti su Ramune Rinkūniene, Jaunimo politikos plėtros ir programų įgyvendinimo skyriaus vedėja, kuri ir siuntė visus elektroninius laiškus.
Deja, kadangi šiuo metu ji nedirba, pavyko pasikalbėti tik su Petru Uksu, skyriaus specialistu, kuris į klausimus, kaip bus užtikrinamos norinčiųjų prisidėti kompetencijos, ir ar yra sudaryta revizijos komisija, atsakyti negalėjo.
Prisistatydama ne tik kaip Žurnalistų ugdymo programos dalyvė, bet ir kaip Lietuvos mokinių parlamento pirmininkė, sulaukiau klausimo, ar mes patys nepildėme paraiškos. Na, o aš maniau, jog nesunku suvokti, jog Mokinių parlamentas yra projektas, dirbantis su mokiniais, tuo labiau negalintis teikti paslaugų jaunimui iki 29-erių.
Pasak P.Ukso, šiuo metu vykdomas paraiškų vertinimas (o juk nuo 2015 m. pradžios jau turėjo būti pradėtas veiklų vykdymas).
P.Uksas pripažino, jog Jaunimo reikalų departamente dėl Jaunimo garantijų iki šiol yra daug neaiškumų, visgi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nori, kad Jaunimo reikalų departamentas dalyvautų įgyvendinime, o jiems patiems reikia dar daug ką susidėlioti. Iniciatyva yra įgyvendinama jau vienerius metus. Ar yra žmogus, kuris žino daugiau informacijos? Atsakyta paprastai: „Nežinau.“
Valda Karnickaitė, Jaunimo reikalų departamento darbuotoja, paklausta apie tai, kokie siūlymai dėl teisės aktų, reglamentuojančių darbą su jaunimu, buvo pateikti ir paprašyta juos atsiųsti, atsakė, jog atsiųsti nelabai turi ką, bet klausimą pageidautų gauti raštu. Vėliau pridėjo, jog siūlymų būta labai daug ir į elektroninį laišką atsakė tik nuorodomis į Seimo ir Jaunimo reikalų departamento tinklalapius.
Jolanta Sakalauskienė, Jaunimo skyriaus vedėja, taip pat atsisakė komentuoti situaciją.
Slaptas priemonių planas
Dokumente teigiama, jog 6,4 mln. eurų bus skiriami įtraukti jaunimą į darbo rinką bei švietimą per atvirus jaunimo centrus ir erdves. Bet kaip tai bus įgyvendinama, kur konkrečiai keliaus pinigai ir kas su jais bus daroma, nenurodyta.
Dokumentuose dėl Jaunimo garantijų turi būti išdėstytos ir konkrečiai numatytos pagrindinės priemonės skaidriai ir efektyviai įgyvendinti Jaunimo garantijų iniciatyvą, tačiau planas nėra tikslus.
Ten įvardyti uždaviniai, atsakingos institucijos ir skiriamos lėšos, bet nenurodyta, kam konkrečiai ir kur bus panaudojami pinigai, kokioms priemonėms jie skirti ir kokiais būdais išsikelti tikslai bus įgyvendinami.
Pavyzdžiui, oficialiame dokumente, ant kurio pasirašė ne tik Socialinės apsaugos ir darbo ministrė, bet ir kiti valstybės pareigūnai, teigiama, jog 6,4 mln. eurų (22,2 mln. Lt) bus skiriami įtraukti jaunimą į darbo rinką bei švietimą per atvirus jaunimo centrus ir erdves. Bet kaip tai bus įgyvendinama, kur konkrečiai keliaus pinigai ir kas su jais bus daroma, nenurodyta.
Vilniaus atviro jaunimo centro „Mes“ direktorės Astos Bieliauskaitės manymu, pati Socialinės apsaugos ir darbo ministerija dar nėra nusprendusi, kaip dalins pinigus.
Dar 2014-ųjų pabaigoje, domėdamiesi Jaunimo garantijomis, sužinojome, jog yra ruošiamas detalus Iniciatyvos įgyvendinimo plano variantas. Tačiau, jis, kaip buvo pasakyta skambinusiems tyrėjams, dar redaguojamas ir ruošiamas, ir, deja, pasidalinti bent preliminariu variantu buvo kategoriškai atsisakyta. Užklausus to paties elektroniniu paštu, atsakyme gavome nuorodas į jau seniai internete esančius pirmuosius dokumentų variantus, nors prašėme naujausio.
2014 m. kovo 4 d. Lietuvos darbo biržos direktoriaus įsakymu dėl Jaunimo garantijų iniciatyvos įgyvendinimo stebėsenos sistemos patvirtinimo aiškiai reglamentuojama sistema, pagal kurią Jaunimo garantijų įgyvendinimas turėtų būti nuolat peržiūrimas. Pridedamos savaitinės, mėnesinės, pusmetinės ataskaitų formos, išdėstoma, per kiek laiko jos privalo būti parengiamos.
Deja, visuomenė iki 2014 m. gruodžio, kuomet didžioji dalis trūkstamos informacijos buvo sukelta vienu metu, nematė nei rezultatų, nei ataskaitų ar stebėjimų rezultatų. Visgi, stebint iš šalies, Kauno teritorinė darbo birža iki šiol nepasirūpino stebėsena – nei vienos ataskaitos jų internetinėje svetainėje nėra.
Duomenų neteikia
Kur keliauja pinigai, kas iš tiesų vyksta institucijų viduje, nežinia. Išvada paprasta – Jaunimo garantijų iniciatyva Lietuvoje – chaosas.
Kol informacijos nebuvo internete, ją mėginome gauti kreipdamiesi į Lietuvos darbo biržos darbuotojus. Bet paprašę oficialios statistikos – duomenų lentelės, kurioje aiškiai matytųsi, kiek žmonių buvo įdarbinta, kiek panaudojo tam tikrą priemonę, sulaukėme elektroninio laiško, kuriame buvusių kelių eilučių teksto tikrai nepavadinsi oficialia statistika.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Jaunimo reikalų departamento atstovės Justina Alsytė-Gogelienė ir Milisenta Misevičiūtė klausiamos, kaip institucijos, kurioms jos atstovauja, rūpinsis darbo stebėsena, statistika, teigė iki šiol to nežinančios.
LiJOT prezidentas, paklaustas, kokios problemos kyla įgyvendinant iniciatyvą, atsakė: „Kartais atsiranda įvairių didesnių rizikų ir tai parodo, jog ši iniciatyva ne visada yra veiksminga, bet sunku konkrečiai pasakyti, kas šiuo metu šioje iniciatyvoje yra blogai ir ką reikėtų keisti.“
Panūdę išsiaiškinti, kiek šiai programai, kuri vis dar skendi kažkur debesyse, šiemet jau išleista pinigų, susisiekėme su Lietuvos darbo biržos Europos sąjungos paramos valdymo skyriumi, kurio specialistė Dalia Lasiauskienė paaiškino, kad projektas šiuo metu tik rašomas ir finansavimas geriausiu atveju bus gautas kovo mėnesį.
Taip pat ji negalėjo atsakyti į klausimą, kas atsakingas už finansų koordinavimą, todėl paskambinome finansų ir apskaitos skyriaus vedėjai Renatai Balionis. Paklausėme, kiek pinigų yra išleista per 2014 m., įgyvendinant Jaunimo garantijas.
„Tokių duomenų mes neturim, tai yra priemonių kompleksas, ne tik jaunimui mes teikiame tas garantijas, ką jūs turit galvoje, aš truputį nesupratau?“, – pasiteravo ji.
Patikslinus klausimą, jog yra numatytų priemonių planas ir norime sužinoti, kiek išleista pinigų Darbo biržos vykdomoms priemonėms, tokioms kaip subsidijavimas, profesinis mokymas ir pan., buvo dar sykį paprašyta patikslinti, kokios priemonės mus domina. Norimos informacijos taip ir negavome.
Lietuvos darbo biržos vidaus audito skyriaus vyriausiasis auditorius Michailas Kuznecovas atsakyti į klausimus nesugebėjo ir paprašė parašyti oficialų raštą Lietuvos darbo biržos direktoriui.
Lietuvos darbo biržos vidaus audito skyriaus vyriausiasis auditorius Michailas Kuznecovas pasiūlė išsiaiškinti, kas yra Jaunimo garantijos, o atsakyti į klausimus nesugebėjo ir paprašė parašyti oficialų raštą Lietuvos darbo biržos direktoriui.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vidaus audito skyriaus vedėjas Vytautas Gailiušas situaciją taip pat atsisakė komentuoti teigdamas: „Mes nebendraujame nei su visuomene, nei su žiniasklaida, mūsų ryšių su visuomene skyrius bendrauja.“
Paskambinus Darbo departamento direktoriaus pavaduotojai Eglei Radišauskienei ir Darbo skyriaus vedėjai Nijolei Dilbienei galutinai paaiškėjo, jog Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje tvarka paprasta – su žmonėmis be viešųjų ryšių skyriaus niekas nebendrauja ir negali bendrauti.
Paskambinome viešųjų ryšių skyriui. „Jūs norite interviu į kamerą, atsakymų raštu? Mes tikrai nesame tokie dideli specialistai, mes galime surinkti atsakymus iš kolegų“, – atsakė ryšių su visuomene skyriaus specialistė Lina Burbaitė.
Galiausiai paskambinome Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento Darbo rinkos skyriaus vyriausiajam specialistui Valdui Maksvyčiui, nuo 2014 m. lapkričio pabaigos tapusiam Jaunimo garantijų iniciatyvos koordinatoriumi Lietuvoje, bet jo atsakymas taip pat mūsų nenudžiugino: „Telefonu negaliu komentuoti, man reikia suderinti su savo vadovais. Arba atsiųskite raštu, mes suderinsim su viešųjų ryšių skyriumi. Galit skambinti iškart jiems.“
Po šitiek apskambintų darbuotojų ir užduotų klausimų, atsakymo vis dar neturime. Kur keliauja pinigai, kas iš tiesų vyksta institucijų viduje, nežinia. Išvada paprasta – Jaunimo garantijų iniciatyva Lietuvoje – chaosas. Ar šią sumaištį pavyks išspręsti ir įgyvendinimas taps efektyvus, parodys laikas, bet laukti, žinodami, kiek mokesčių mokėtojų pinigų tam skirta, mes nenorime.
Šis straipsnis buvo parengtas įgyvendinant Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo 2009-2014 periodo NVO Programos Lietuvoje remiamo projekto „Visi skirtingi – visi lygūs: aktyvus dalyvavimas, įvairovė, žmogaus teisės“ dalis. Kūrinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl NVO Programa Lietuvoje negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.
