Šie pastatai savo vizualine įtaka stelbia istorinį užstatymą, sunaikina ypač vertingą senamiestį supančią erdvę, gamtinę aplinką. Dėl to senamiestis gali tapti tik vizualiai sumažintu muziejiniu eksponatu, kuris nebebus toks vertingas bei savitas.
Kalbant apie aukštybinius pastatus (esamus ir projektuojamus) prie Konstitucijos pr., kurie jau dabar vizualiniu požiūriu agresyviai veikia Vilniaus miesto istorinį branduolį, visi suinteresuotieji asmenys remiasi architekto Algimanto Nasvyčio kažkada pasiūlyta „architektūrinių kalvų“ Vilniaus mieste formavimo koncepcija. Tokia „kalva“, kaip jie teigia, buvo numatyta ir prie „Lietuvos“ viešbučio. Tačiau būtina pabrėžti, kad pagal minėtų „kalvų“ autoriaus nuomonę, šioje vietoje, prie upės, natūralių žalių kalvų ir šlaitų apsuptyje, niekuomet jokių dirbtinių „architektūrinių kalvų“ nebuvo numatyta. Vienintelė šios zonos vertikalė buvo numatytas ir pastatytas „Lietuvos“ viešbutis, kuris gražiai, harmoningai užbaigia Neries upės pakrantės užstatymo kompoziciją, kurią sudaro Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia, Jėzuitų vienuolyno pastatai, prekybos centras ir kt.
Kalbant apie minėtas „architektūrines kalvas“ būtina pabrėžti, kad šios „kalvos“, pagal A. Nasvytį, buvo siūlomos formuoti naujose, nutolusiose nuo miesto branduolio teritorijose, kuriose buvo reikalinga sukurti naują erdvinę struktūrą, naujus centrus ir orientyrus, informuojančius apie miesto plėtros teritorijas. Todėl tokios „architektūrinės kalvos“ formavimas ir aukštybinių pastatų statymas prie „Lietuvos“ viešbučio yra sugalvotas mitas, kuriuo yra patogu remtis miesto valdžiai, projektuotojams ir ypač statybų vystytojams.
Ši dabar formuojama „architektūrinės kalvos“ aukšybinių pastatų sangrūda, kaip dabar akivaizdžiai matosi, yra pernelyg arti miesto istorinio branduolio ir savo dydžiu, masteliu, bedvase kosmopolitine architektūra, pastatų įmantriais tūriais vizualiai disonuoja su senamiesčiu, neigiamai veikia jo užstatymo pobūdį, unikalią panoramą, nepakartojamą bažnyčių bokštų siluetą. Ypač nerimą kelia dabar ruošiamas naujas „smūgis“ senamiesčiui. Jį sudaro naujai projektuojamas didžiulio tūrio, nepriimtinos senamiesčio ir upės aplinkos atžvilgiu, ekstravagantiškų formų pastatas. Tai dar viena netramdomo, agresyvaus verslo veiklos apraiška, kuri bendromis visuomenės pastangomis turėtų būti sustabdyta.
Labai svarbi Baltojo tilto ašies užbaigimo erdvė prie „Lietuvos“ viešbučio, šalia Konstitucijos pr., iš kurios atsiveria daugiaplanė perspektyva į tolimesnį giluminį užstatymą kitoje prospekto pusėje. Todėl šios viešosios erdvės užstatymas stambiu pastatu blokuotų tiek funkcinį, tiek ir vizualinį ryšį su užstatymo gilumine erdve ir šios erdvės ryšį su tiltu bei reprezentacine savita Neries upės slėnio erdve. Visa tai įvertinus, joks Baltojo tilto ašyje esančios erdvės užstatymas yra neleistinas.
Ypač reikšminga ir vertinga Vilniaus miestui viešoji rekreacinė ir urbanistinė erdvė – pieva yra Neries upės slėnio prie Baltojo tilto teritorija, kuri turėtų būti besąlygiškai saugoma nuo statybų ir tausojama. Bet koks priartėjimas prie upės slėnio stambiais aukštybiniais pastatais, kurie numatomi statyti šalia „Lietuvos“ viešbučio, pakeis upės slėnio ir aplinkinio užstatymo mastelių santykį, vizualiai susiaurins slėnį ir pakeis jo pobūdį. Todėl minėta statyba šios miesto dalies erdvinės struktūros savitumo išsaugojimo požiūriu yra nepriimtina.
Taip pat tikslinga pareikšti nuomonę dėl Vilniaus miesto centrinės dalies architektūrinio bei urbanistinio tvarkymo reikalų ir užsienio specialistų dalyvavimo juose. Kaip žinia, sprendžiant minėtus klausimus, kurie tęsiasi jau senokai, ypač kviečiami dalyvauti užsienio architektai, nes manoma, kad tik kitų šalių specialistai gali tinkamai išspręsti Vilniaus centrinės dalies architektūrinio formavimo klausimus (provincialaus nepilnavertiškumo komplekso apraiška). Tačiau, pateikti užsieniečių projektai (plastiškų, raitytų formų muziejaus pastatas svarbiausioje miesto erdvėje prie Neries, stambaus užstatymo siūlymai prie buvusių sporto rūmų ir dabar siūlomas ekstravagantiškų formų, grandiozinis, stelbiantis visą aplinką pastatas prie „Lietuvos“ viešbučio ir kt.) kėlė ir kelia prieštaringas nuomones ir dažniausiai neigiamas.
Kyla klausimas, kokiais kriterijais ar principais vadovaujamasi kuriant šią architektūrą, nes nei kontekstas, nei miesto istorinio branduolio aplinka bei jos architektūra čia, atrodo, neegzistuoja. Susidaro įspūdis, kad pagrindiniai šios pateiktos architektūros kūrimo principai yra – kuo didesni ir aukštesni pastatai ir kuo didesni pinigai. Šie kūrėjai, be abejo, yra kosmopolitinio mąstymo, projektuoja daugelyje šalių ir, reikia manyti, jiems mažai rūpi kaip ir kokioje šalyje jų projektuotas objektas veikia tos vietovės aplinką. Kitas atvejis, kai kūrėjas yra vietinis, gyvena toje aplinkoje, suvokia jos pobūdį, dvasią, be to jaučia atsakomybę prieš šalies visuomenę, vietos bendruomenę, kolegas. Todėl turėtų būti daugiau pasitikima šalies architektais, projektuotojais, kurie, manome, yra pajėgūs spręsti iškilusius vietos architektūrinius ir urbanistinius klausimus.
